Curzio Malaparte. Maras

Curzio Malaparte (1898–1957; tikrasis vardas – Kurtas Erichas Suckertas, „Malaparte“ būtų galima išversti kaip „atsidūręs blogoje pusėje, priklausantis blogajai pusei“) – italų rašytojas ir žurnalistas, karo korespondentas bei karininkas, pirmiausia žinomas kaip romano „Kaput“ autorius. Malaparte’s romanas „Oda“ („Pelle“, 1949) – tai kraupi ir tikroviška Antrojo pasaulinio karo apokalipsės kronika, virstanti degraduojančios žmonijos egzistencine alegorija. Romanas nukelia į 1943-iųjų Neapolį, kur įsisiautėja keista moralinė epidemija, sutampanti su sąjungininkų išsilaipinimu Italijos pietinėje pakrantėje. Miesto gyventojai priverčiami užmiršti sielos išganymą ir rūpintis pirmiausia savo fiziniu išlikimu. Nemažai aprašomų scenų sukrečia brutalumu ir atvirai deklaruojamu nihilizmu, dėl to Vatikanas 1950 m. romaną įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą.

 

Jei užimtąją šalį saugančius dievus
Mokės pagerbti, jų šventovių nenaikins,
Tai pergalė jiems pralaimėjimu nevirs.

Aischilas „Agamemnonas“1

b_600_775_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-05_nr._3614_malaparte.jpg

 

Romano „Oda“ ištrauka

 

Tai buvo Neapolio „maro“ dienos. Kasdien penktą valandą popiet, po pusvalandžio punching-ball ir karšto dušo PBS (Peninsular Base Section) sporto salėje pulkininkas Džekas Hamiltonas ir aš leisdavomės pėstute link San Ferdinando kvartalo alkūnėmis skindamiesi kelią pro minią, nuo priešaušrio iki komendanto valandos šurmulingai besigrūsdavusią Toledo gatvėje.

Būdavome švarutėliai, nusiprausę, sočiai pamaitinti – aš ir Džekas – apsuptyje siaubingos neapoliečių minios –­ vargingos, purvinos, išalkusios, vilkinčios skarmalais, – kurią išlaisvinimo armijų pulkai, sudaryti iš įvairiausių pasaulio rasių, stumdė ir užgauliojo visomis pasaulio kalbomis ir tarmėmis. Garbė būti išlaisvintiems pirmaisiais iš visų Europos tautų atiteko neapoliečių tautai ir švęsdami tokią pelnytą premiją mano vargšai neapoliečiai po trejų bado, epidemijų ir nuožmių bombardavimų metų iš meilės tėvynei nuolankiai priėmė visų trokštamą ir pavydėtiną šlovę atlikti pralaimėjusios tautos vaid­menį, šokti, ploti katučių, strykčioti iš džiaugsmo tarp savo namų griuvėsių, mosuoti svetimšalių vėliavomis, kurios dar vakar priklausė priešui, ir mėtyti pro langus nugalėtojams gėles.

Tačiau greta visuotinio ir nuoširdaus entuziazmo visame Neapolyje nebuvo nė vieno neapoliečio, kuris būtų jautęsis nugalėtas. Man sunku paaiškinti, kaip tautos dvasioje užgimė šis keistas jausmas. Abejonių nebuvo, kad Italija, o drauge ir Neapolis, karą pralaimėjo. Žinoma, gerokai sunkiau pralaimėti karą, nei jį laimėti. Visi yra šaunūs laimėti karą, tačiau jį pralaimėti geba ne kiekvienas. Vis dėlto pralaimėti neužtenka, kad įgytum teisę jaustis pralaimėtojų tauta. Dėl senovinės išminties, kurią maitino skausminga šimtmečiais pasikartojanti patirtis, ir dėl nuoširdaus kuklumo mano vargšai neapoliečiai neprisiėmė teisės jaustis pralaimėtojų tauta. Ir tai, be abejonės, buvo didžiai netaktiška. Tačiau ar galėjo sąjungininkai tikėtis išlaisvinti tautas ir sykiu priversti jas jaustis pralaimėtojomis? Arba laisvi, arba pralaimėtojai. Būtų neteisinga kaltinti neapoliečių tautą už tai, kad ji nesijautė nei laisva, nei nugalėta.

Žengdamas greta pulkininko Hamiltono jausdavausi stulbinamai juokingas su angliška uniforma. Italijos išlaisvinimo korpuso2 uniformos iš tiesų buvo senos anglų chaki spalvos uniformos, kurias Britanijos vadovybė perleido maršalui Badoglijui3, prieš tai perdažiusi ryškiai žalia driežo spalva, veikiausiai nuslepiant kraujo dėmes ir šovinių skyles. Tai buvo uniformos, nuvilktos nuo al Alameine ir Tobruke kritusių britų karių. Mano švarke matėsi trijų kulkosvaidžio šovinių pramuštos skylės. Mano marškinėliai, marškiniai ir trumpikės buvo sutepti krauju. Taip pat ir mano batai buvo nuauti nuo britų kario lavono. Pirmą kartą jais avėdamas pajutau duriant papadėje. Pradžioje pagalvojau, kad bate užsiliko prilipęs mirusiojo kaulelis. Ten buvo vinis. Ko gero, būtų buvę geriau, jei pade išties būtų tūnojęs kaulelis: būčiau jį gerokai lengviau ištraukęs. Prireikė gero pusvalandžio žnyplėms suieškoti ir viniai ištraukti. Nieko nepasakysi: mums kaip niekad gerai baigėsi tas kvailas karas. Negalėjo baigtis geriau. Mūsų, nugalėtų karių, savimeilė buvo išsaugota: dabar kovėmės sąjungininkų pusėje, idant laimėtume drauge su jais jų karą, kai pralaimėjome mūsiškį, todėl natūralu, jog vilkėjome sąjungininkų karių, kuriuos nužudėme mes patys, uniformas.

Kai man pagaliau pavyko ištraukti vinį ir užsiauti batą, būrys, kurio vadovavimą turėjau perimti, jau senokai stovėjo išsirikiavęs kareivinių kiemelyje. Kareivinės buvo įsikūrusios sename vienuolyne Toretos kvartale, už Mergelinos, apgriautame amžių ir bombų. Klostro formos kiemelį iš trijų pusių supo plonų pilko tufo kolonų prilaikomas portikas, o iš kitos pusės – aukšta geltona siena, nutaškyta žaliomis puvėsių dėmėmis ir dideliais marmuro antkapiais, kuriuose po dideliais juodais kryžiais buvo išraižytos ilgos vardų sekos. Šis vienuolynas siaučiant kažkuriai senų laikų choleros epidemijai buvo virtęs lazaretu, o vardai priklausė žuvusiems nuo choleros. Sienoje didelėmis juodomis raidėmis buvo užrašyta: Requiescant in pace. (...)

 

*

– This bastard people! – pro sukąstus dantis iškošė pulkininkas Hamiltonas skindamasis pro minią.

– Kodėl taip sakai, Džekai?

Paprastai pasiekę Augustėjo teatrą kasdien pasukdavome į Šv. Bridžidos gatvę, kur minia praretėdavo, ir trumpam stabteldavome atgauti kvapo.

– This bastard people, – kartodavo Džekas, pasitvarkydamas uniformą, kuri pro siaubingus minios gniaužtus išlįsdavo susiglamžiusi.

– Don’t say that, nesakyk taip, Džekai.

– Why not? This bastard dirty people.

– O, Džekai. Aš taip pat esu šun­snukis, aš taip pat esu purvinas italas. Bet didžiuojuosi tuo, kad esu purvinas italas. Ne mūsų kaltė, jog gimėme ne Amerikoje. Esu tikras, kad būtume bastard, dirty people net ir gimę Amerikoje. Don’t you think so, Jack?

– Don’t worry, Malaparte, – sakydavo Džekas. – Neįsižeisk. Life is wonderful.

– Taip, gyvenimas yra kažkas nuo­stabaus, Džekai, žinau. Tačiau nesakyk taip, don’t say that.

– Sorry, – atsakydavo Džekas, užmesdamas ranką man ant peties. – Nenorėjau tavęs įžeisti. Tai tiesiog posakis. I like Italian people. I like this bastard, dirty, wonderful people.

– Žinau, Džekai, kad tau patinka ši skurdi, nelaiminga ir nuostabi tauta. Jokia kita tauta žemėje nekentėjo tiek, kiek neapoliečių tauta. Neapoliečiai kenčia alkį ir vergovę jau dvidešimt šimtmečių ir nesiskundžia. Nieko nekeikia, nieko neapkenčia, net ir savojo skurdo. Kristaus būta neapoliečio.

– Nekalbėk niekų, – sakydavo Džekas.

– Tai ne niekai. Kristaus būta neapoliečio.

– Kas tau šiandien, Malaparte? – sakydavo Džekas, žvelgdamas į mane savo geromis akimis.

– Nieko. Kas man turėtų būti?

– Esi niūrios nuotaikos, – sakydavo Džekas.

– Kodėl turėčiau būti blogos nuotaikos?

– I know you, Malaparte. Šiandien tu niūrios nuotaikos.

– Man skaudu dėl Kasino4, Džekai.

– Velniop Kasiną, the hell with Cassino.

– Man skaudu, išties skaudu dėl to, kas vyksta Kasine.

– The hell with you, – sakydavo Džekas.

– Išties apmaudu, kad jums taip nesiseka Kasine.

– Shut up, Malaparte.

– Sorry, nenorėjau tavęs įžeisti, Džekai. I like Americans. I like the pure, the clean, the wonderful American people.

– Žinau, Malaparte. Žinau, kad myli amerikiečius. But, take it easy, Malaparte. Life is wonderful.

– Velniop Kasiną, Džekai.

– Oh, yes. Velniop Neapolį, Malaparte, the hell with Naples. (...)

Pasidabinusių moterų palaidais plaukais tuntai, sekami švariarankių negrų karių, kilo ir leidosi Toledo gatve, skrosdami minią aižiais riksmais: „Ei, Džou! Ei, Džou!“ Skersgatvių pradžioje išsirikiavusios ilgomis virtinėmis, kiekviena parimusi į savo kėdės atlošą, stoviniavo viešosios kirpėjos, capere. Ant šių kėdžių, užmerktomis akimis atlenkę ar nusvarinę galvas ant krūtinės, sėsdavo atletiški negrai mažomis apvaliomis galvomis, geltonais blizgančiais batais, primenančiais paauksuotas angelų statulų Šv. Kjaros bažnyčioje kojas. Kirpėjos keistais gomuriniais garsais susišaukdavo tarpusavyje, dainuodamos ar besipešdamos visa gerkle su per langus ar balkonus it teatro scenoje persisvėrusiomis kūmutėmis, suleisdavo savo šukas į raizgius tarsi avies vilna negrų plaukus, traukdavo jas link savęs sugriebusios abiem rankomis, spjaudydavo ant šukų dantukų, kad šios leng­viau slystų, užsiversdavo upes briliantino ant delnų, trindavo ir gludindavo laukines klientų garbanas tarsi masažuotojos.

Nudriskėlių vaikėzų gaujos, atsiklaupusios priešais medines dėželes, inkrustuotas perlamutro skeveldromis, jūros kriauklytėmis ir veidrodžio šukelėmis, pliaukšėdavo šepečių šonkauliu per dėželės dangtį šūkaudami: „Šiušià! Šiušià! Shoe-shine! Shoe-shine!“ Sykiu jie liesom godžiom rankom bandė nutverti už kelnių klostės negrų karius, kurie praeidavo pro šalį kraipydami šonais. Marokiečių karių grupelės leido laiką pritūpusios palei namų sienas, įsisupusios į savo tamsius apsiaustus, raupų subjaurotais veidais, geltonais niūriose ir raukšlėtose akių orbitose blizgančiais vyzdžiais, budriomis šnervėmis gaudydami silpną dulkėtame ore vilnijantį kvapą.

Pamėlusios ir suvargusios moterys – dažytomis lūpomis, suvytusiais skaistalų aptrauktais skruostais, bauginančios ir keliančios gailestį – stoviniavo ties skersgatvių kampais siūlydamos praeiviams savo menkas prekes: aštuonių ar dešimties metų berniukus ir mergaites, kuriuos marokiečių, indų, alžyriečių ir Madagaskaro kariai čiupinėjo kilnodami vaikų drabužėlius ar kaišiodami rankas į kelnių susegimą. Moterys šūkavo: „Two dollars the boys, three dollars the girls!“

– Prisipažink, tau juk patiktų mergaitė už tris dolerius, – sakydavau Džekui.

– Shut up, Malaparte.

– Mergaitė už tris dolerius, tai visai nebrangu. Gerokai brangiau kainuoja ėriuko mėsos kilogramas. Esu tikras, kad Londone ar Niujorke mergaitės kainuoja daugiau nei čia, tiesa, Džekai?

– Tu me dégoûtes5, – sakydavo Džekas.

– Trys doleriai sudaro vos tris šimtus lyrų. Kiek gali sverti aštuonių ar dešimties metų mergaitė? Dvidešimt penkis kilogramus? Tik pagalvok, juodojoje rinkoje ėrienos kilogramas kainuoja penkis šimtus penkiasdešimt lyrų, tai yra penkis dolerius ir penkiasdešimt centų.

– Shut up! – surikdavo Džekas.

Jau kelios dienos kaip vaikų ir paauglių kainos buvo smukusios ir toliau sparčiai krito. Išaugus ir toliau sėkmingai kylant cukraus, aliejaus, miltų, mėsos ir duonos kainoms, žmogaus mėsos kaina smuko diena po dienos. Dvidešimties ar dvidešimt penkerių metų mergina, kurios vertė prieš savaitę siekė dešimt dolerių, dabar tegalėjo tikėtis keturių dolerių, įskaitant kaulus. Tokio žmogaus mėsos kainos nuosmukio Neapolio rinkoje priežastis greičiausiai priklausė nuo to, kad čia suplaukė moterys iš visų pietinės Italijos kampelių. Per pastarąsias savaites didmenininkai paleido į rinką siciliečių moterų partiją. Tarp jų būta ne vien šviežienos, tačiau spekuliantai žinojo, kad negrų kariai rafinuoto skonio ir mieliau renkasi ne pačią šviežiausią mėsą. Kad ir kaip ten būtų, sicilietiška mėsa pasirodė ne itin paklausi, galiausiai net ir negrai jos atsisakė: negrams nepatinka pernelyg tamsios baltosios moterys. Iš Kalabrijos, Apulijos, Bazilikatos ir Molizės kasdien į Neapolį ant vargšų asilėlių traukiamų vežimų, ant sąjungininkų sunkvežimių ar daugiausia pėsčiomis traukdavo būriai jaunų tvirto sudėjimo merginų, beveik visos valstietės, viliojamos aukso miražo. Tad žmogaus mėsos Neapolio rinkoje kainos žaibiškai smuko ir baimintasi, kad tai turėsią rimtų pasek­mių visai miesto ekonomikai. (Neapoliui dar niekada neteko regėti nieko panašaus. Tai, žinoma, buvo gėdingas verslas, vertęs raudonuoti didžiąją dalį neapoliečių tautos. Tačiau kodėl neraudonavo sąjungininkų, naujųjų Neapolio šeimininkų, valdžia?) Vietoj to negro mėsos kaina išaugo kaip niekad, ir šis faktas, laimei, leido atstatyti savotišką rinkos pusiausvyrą.

– Kiek šiandien kainuoja negro mė­sa? – klausdavau Džeką.

– Shut up, – atsakydavo Džekas.

– Ar tiesa, kad juodaodžio amerikiečio mėsa kainuoja daugiau už baltojo amerikiečio?

– Tu m’agaces6, – atsakydavo Džekas.

Aš tikrai neketindavau nei jo įžeisti, nei pasityčioti, nei juo labiau pristigti pagarbos amerikiečių kariuomenei, the most lovely, the most kind, the most respectable army of the world. Koks mano reikalas, jei juodaodžio amerikiečio mėsa kainavo daugiau už baltojo amerikiečio mėsą? Aš myliu amerikiečius, kad ir kokia jų odos spalva, ir karo metais ne kartą tą įrodžiau. Balti ar juodi, jie turi šviesias sielas, daug šviesesnes už mūsiškes. Aš myliu amerikiečius, nes jie yra geri krikščionys, nuoširdūs krikščionys. Nes tiki, kad Kristus visada stovi teisiųjų pusėje. Nes tiki, kad klysti yra kaltė, kad klysti yra amoralu. Nes tiki, kad jie vieninteliai yra dori žmonės ir kad visos Europos tautos daugiau ar mažiau yra nedoros. Nes tiki, kad nugalėtoji tauta yra nusikaltusi tauta, kad pralaimėjimas yra moralinė bausmė, dieviško teisingumo aktas.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

 

1 Iš senovės graikų kalbos vertė Jonas Dumčius.
2 It. Corpo Italiano di Liberazione, suformuotas po Italijos 1943 m. rugsėjo 8 d. paliaubų ir talkinęs Italijos pietuose išsilaipinusiems sąjungininkams bei Aštuntajai armijai.
3 Pietro Badoglio (1871–1956) – italų politikas ir generolas, aktyvus fašistų partijos narys, nuvertus Musolini, perėmė karinę valdžią ir pasirašė su sąjungininkais paliaubas. Buvusios Italijos kolonijos Etiopijos prašymu įtrauktas į ONU karo nusikaltėlių sąrašą (Badoglio įsakymu Etiopijoje buvo panaudoti cheminiai ginklai), tačiau niekada nenuteistas (kitaip nei nacistinės Vokietijos atveju, po Antrojo pasaulinio karo nebuvo nuteistas nė vienas fašistinės Italijos karo nusikaltėlis).
4 Monte Kasino (it. Montecassino) mūšis, tiksliau, karinių susirėmimų serija, vykusi 1944-ųjų sausio–gegužės mėnesiais tarp sąjungininkų ir centrinę Italiją okupavusio Vermachto pajėgų, kuri leido pralaužti Gustavo liniją ir pasiekti Romą.
5 Pranc. Tu man keli pasibjaurėjimą.
6 Pranc. Tu mane erzini.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai