Arsenij Tarkovskij. „Per paskutinį mėnesį rudens laike...“

Per paskutinį mėnesį rudens laike
Apkartusio gyvenimo,
Paskendęs liūdesy aš įžengiau
Į neturinčią vardo ir belapę girią.
Ji buvo lig viršūnių apvožta
Baltu lyg pienas
Ūkanos stiklu. Pražilusiom šakom
Varvėjo tyros ašaros, kuriom
Tik medžiai verkia, priartėjus
Žiemai, naikinančiai visas spalvas.

Staiga stebuklas atsivėrė – per saulėlydį
Nušvito debesynuose mėlynė,
Ir tyras spindulys praslydo kaip biržely,
Ir tyliai verkė medžių šakos žalios
Ir būsimų dienų manojoj praeity –
Kilnių darbų ir šventinio dosnumo,
Ir sūkuriuose viesulų mėlynėje skliautų.

Ir šoko sniegenos birželio krūmuos,
Kaip rankos – pianino skambančiais klavišais
Nuo žemumų iki gaidų aukštų.

 

Iš rusų kalbos vertė Robertas Keturakis

 

Mindaugas Valiukas. „Atsarginių suolelis“ iš ciklo „Rūko sultys“

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai