Wu Ming. Šimtas metų šiaurės Rytuose. Kelionė tarp „didžiojo karo“ šmėklų

Wu Mingas (mandarinų kalba „bevardis“) – tai penkių rašytojų kolektyvas iš Bolonijos. Daugelio istorinių romanų ir straipsnių autoriai, pasivadinę Lutherio Blissetto pseudonimu, debiutavo romanu „Q“ (lietuviškai išleido „Aukso žuvys“). Italų kolektyvas XX a. pabaigoje įsiliejo į „maištininkų bend­ruomenę“ turėdamas tikslą šturmuoti kultūrinės industrijos tvirtovę ir sabotuoti visuomenės informavimo priemones, o šiandien apie save telkia kitus rašytojų kolektyvus ir visuomenės aktyvistus. Wu Mingo knygose daug dėmesio skiriama nutylimam Italijos kolonializmo Afrikoje ir Balkanuose palikimui bei dešiniosios politinės srovės kritikai.

Knygoje-reportaže „Šimtas metų Šiaurės Rytuose. Kelionė tarp „didžiojo karo“ šmėklų“ („Cent’anni a Nordest. Viaggio tra i fantasmi della „grande guerra“, 2015) – įvairios Pirmojo pasaulinio karo istorijos ir jų atspindžiai dabartyje. Veneto regionas, per kurį 1915 m. nusidriekė Italijos frontas, tampa idealiu šio tyrimo atskaitos tašku atsigręžiant į kolektyvinę trauminę patirtį ir nag­rinėjant šiandienos mitus.

 

Jan van Eyck. „Giovanni’o Arnolfini’o portretas“
Jan van Eyck. „Giovanni’o Arnolfini’o portretas“

Venetistai1 jau senokai žavisi Putinu. Žavėtis juo ėmė dar tada, kai referendumo dėl Krymo nepriklausomybės (2014-ųjų kovą) nė nebuvo Jupiterio galvoje. Be to, savo susižavėjimo objektą venetistai apipynė šiuolaikiniais mitais. Atkreipkite dėmesį, kaip užbaigiamas šis 2007-ųjų gruodžio 3 d. pranešimas spaudai, pasirašytas „Veneto Serenissimo Governo“2: „Prezidento Vladimiro Putino kova su tarptautiniu terorizmu ir už savo Tautos materialinės gerovės išsaugojimą bus ilga ir sudėtinga, tačiau Giedriausiojo Veneto Vyriausybė tiki Rusijos Federacijos ir jos valdančiųjų gebėjimu vykdyti šią kovą pačiais tinkamiausiais būdais (...).

Giedriausiojo Veneto Vyriausybė didžiuojasi, kad prezidento Vladimiro Putino šaknys siekia mūsų numylėtą Tėvynę Venetą.“

Venetiškų Putino šaknų mitas užgimė maždaug prieš 15 metų. Kirtį nukėlus ant balsės „i“, rusų prezidento pavardė virsta venetišku žodžiu „putìn“ –­­ „vaikas“. Tai Vičencos apylinkėse paplitusi pavardė. Iš šios dalinės homofonijos, regis, sunku ką pastatyti, bet mes juk Italijos Šiaurės Rytuose: čia statybų sektorius gali tikrus stebuklus.

2001 m. Franco Putinas, Kostabisaros (Vičencos apskri­tis) verslininkas, bend­radarbiaujantis su Rusija nuo 8 dešimt­mečio pabaigos, ima dalyti interviu ir pareiškimus apie savo tariamą giminystę su Kremliaus galva. 2005 m. balandžio 11 d. Veneto verslininkas netgi atsidūrė „Moscow Times“ puslapiuose: „[Vienas Paryžiaus genealogijos cent­ras] pranešė man, kad mano protėviai paliko Italiją XVIII a. ir per Prancūziją emigravo į Rusiją (...). Bet genealoginiai įrodymai man nereikalingi, esu tikras, kad prezidentas kilęs iš Veneto ir kad mudu –­ tolimi giminaičiai. Abu vaikštome išskėstomis kojomis, tai mūsų giminės bruožas. Turime netgi po vienodą apgamą ant kairiojo skruosto.“ Francas Putinas taip pat teigia trumpai nusikirpęs plaukus, kad pabrėžtų savo ir Vladimiro panašumą.

Šis interviu atskleidžia vieną įdomią detalę: jau daugiau nei du šimtmečius abiejų giminės atšakų Putinai karta iš kartos perduoda palikuoniams savitą eiseną išsižergus bei apgamą ant kairiojo skruosto.

Laikraštis taip pat užkalbino kitą Putiną, Aleksandrą, besiverčiantį genealogo amatu ir išleidusį knygą apie savo pavardę. Šis veikėjas tvirtina, kad jokios venetiškos gijos čia nėra, tai tik sutapimas: „Remiantis mano atliktais tyrimais, pavardė Putinas yra kilusi iš senųjų slavoniškų vardų Putislavas ir Putimiras.“ Tačiau akmuo į tvenkinį jau paleistas.

Kažkas pastebi, jog viename XVI a. olandų dailininko Jano van Eycko paveikslų italų pirklys Giovanni Arnolfini neįtikėtinai panašus į Putiną. Bet Arnolfini buvo iš Lukos Toskanoje ir nežinia, ar vaikščiojo išsižergęs.

Tuo pat metu cituojamas „Moskovs­kij komsomolec“ straipsnis, pasirodęs prieš kelerius metus, kuriame teigiama neva vienas Putino protėvių, kilęs iš Italijos, kovėsi Petro Didžiojo kariaunoje didžiajame Šiaurės kare (1700–1721 m.). Straipsnis, tiesa, nesiremia absoliučiai jokiais istoriniais šaltiniais ir, galimas daiktas, įkvėpimo sėmėsi iš Franco Arnolfinovičiaus Putino pasisakymų.

Gyvename tuo metu, kai Šiaurės lygos3 ir postlygos Venete vis labiau simpatizuoja Putinui, ir ši istorija pernelyg graži, kad ją nutylėtume. Yra tvirtinančių neva Putinas slapčia aplankęs savo giminaičius Kostabisaroje. Taip pat viena į Šiaurės lygą įstojusi showgirl, Adelina Putin, erotinių kalendorių žvaigždė, naudojasi šia homonimija ir tariama giminyste. O įsiplieskusiuose ginčuose nukertama trumpai: pavardžių galūnė „-in“ yra tipiškai venetiška!

Gryna tiesa. Leninas buvo kilęs iš Montebelūnos, Rasputinas iš Monseličės, o Gagarinas iš San Donos prie Pjavės.

 

*

Po Krymo referendumo Veneto aktyvistai, siekiantys atsiskirti nuo Italijos, išnešė procesijon Putino portretą, lyg tėvą Pijų. Šitai visai nestebina. Tačiau mums turėtų kelti nuostabą rusų žiniasklaidos išliaupsintas Busato4 „plebiscitas“.

Nesyk kalbėta apie žvangantį pinigą, kuriuo Putinas finansuoja dešiniųjų judėjimus visoje Europoje. Ne paslaptis, jog kai kurios Italijos Šiaurės Rytų grupelės, siekiančios atsiskyrimo, taip pat yra remiamos Kremliaus. Pats „plebiscitas“ pakurstė tokias abejones iš dalies dėl Rusijos vėliavų ir plakatų su užrašais kirilica, išdygusių pergalę šventusioje aikštėje Piazza dei Signori, bet ypač dėl susidomėjimo, kurio apimtas Kremliaus propagandos aparatas sekė šį pseudoįvykį.

Buvo siekiama įtikinti Rusijos viešąją nuomonę, neva referendumas oficialus ir Veneto secesija išties įvyko. Televizijos kanalo „Russia Today“ transliacijos iš Trevizo buvo tokios išpūstos, kad tam tikru momentu daugelis užsienio korespondentų pastatė savo antenas. 2014 m. kovo 18 d. itin skaitomame amerikiečių tinklalapyje „The Daily Beast“ Jamesas Kirchickas paskelbė straipsnį iškalbinga antrašte: „Putin wants you to think Italy is a bigger story than Crimea“ („Putinas nori, kad manytumėte, jog Italija – didesnis reikalas nei Krymas“).

Venete gyvenanti italų-ukrainiečių rašytoja Marina Sorina rašo: „Suprantama, negaliu jums parodyti įslaptintų dokumentų su užrašu „Atsarginė dūmų uždanga: venetiečių separatizmas“, bet panašus įvykis būtinas didaktiniais sumetimais. Kiti Europos separatistiniai judėjimai buvo arba per maži, arba pernelyg migloti rusams. Ar kas Rusijoje žino, kur tie baskai? Ar kas seka padėtį Škotijoje, kur kiekvienas referendumo klausimas kuo išsamiausiai išnagrinėjamas? O Italija, ypač Venetas, daug dėmesio sulaukę dėl šiemet paskelbtų Rusijos ir Italijos turizmo metų, žmonėms puikiai žinomi.“

Rusijos vėliavą iškėlė ir judėjimas už laisvą Triestą savo būstinės verandoje centrinėje miesto aikštėje Piazza Borsa. 2013 m. lapkričio 27 d. Triestui netgi teko garbė priimti Putiną: čia vyko dvišalis Italijos ir Rusijos susitikimas, bet griežtai pagal protokolą, tad vargu, ar rusų prezidentui pavyko išsliūkinti nepastebėtam ir susitikti su kuriuo giminaičiu italu.

Judėjimas už laisvą Triestą iškabino ne vien vėliavą, bet ir transparantą rusų kalba, skelbusį „Sveiki atvykę į Laisvą Triesto Teritoriją“, deja, su gausiomis gramatinėmis klaidomis. Greta rusiškos vėliavos plevėsavo ir austriškoji. Toks sugretinimas išties reikšmingas: austronostalgijos ir putinizmo mišinys būdingas visiems atsiskyrimo šalininkams nuo venetiškojo Po upės kranto iki pat pasienio su Tiroliu, Karintija ir Slovėnija.

Tačiau ar turi ką bendra Putinas ir Cecco Beppe5?

Turi.

Fulvio Tomizzos romano „Franciska“ pagrindinė veikėja, dar mergaitė, pirmąkart išvydusi Pranciškaus Juozapo port­retą, mąsto apie tai, koks jis „sulinkęs į kuprą nuo metų naštos, didžiąją jo veido dalį dengė plaukai ir, regis, imperatorius bandė stovėti tiesiai, kad parodytų visus tuos medalius ant krūtinės, kai širdies gilumoje tetroško išnykti, numirti, ir apimtas įsiūčio, nes niekas jo nesiklausė, atrodė tuoj pratrūksiąs skalyti it šuo“.

Netrukus Franciska pamato nuotrauką iš imperatoriaus jaunystės, kur šis „aukštas ir lieknas, vilkintis balta palaidine ir mėlynomis kelnėmis“, ir nušvinta, bet vien tam, kad vėl apsiniauktų: „Tačiau dabar tai tėra senis (...). Ir kaip man su juo susitikti? Kas pasikvies mane į dvarą, kai jo nebebus?“

Būtent. Kaizeris paseno ir nukaršo, iš jo teliko širdį šildantis prisiminimas, kurį vargiai bepanaudosi dabartyje. Nepriversime jo sėdėti apsikaišiusio krūtinę medaliais, ypač jei, anot Deganutti6, galime perrengti kaip Che Guevarą. Leiskime jam išeiti. Leiskime jam mirti. Jei negalime turėti kaizerio, turėsime carą. Juk „Zar“ reiškia „Kaiser“ ir, atvirkščiai – abu jie išverčia žodį „Caesar“, Cezaris. Putinas bus mūsų Cezaris.

Kalbu apie kai ką gilaus, apie „įsišaknijusį mentalitetą“, apie tam tikras nepakitusias simbolinės tvarkos struktūras. Šiuose pasienio ruožuose austronostalgiškas jausmas išliko gajus, numanomas, pogrindinis. Pastaraisiais metais jis vėl suvešėjo, tačiau neranda konk­retaus pritaikymo: dabartinė Aust­rija tėra maža ir blanki senosios imperijos įpėdinė, Vienoje nebesėdi joks kaizeris, į kurį būtų galima nukreipti šiuos impulsus, ir lotyniškos mišios Otto von Habsburgo garbei tėra paliatyvas.

Kurį laiką Šiaurės lygos ir italų separatistų pasaulis buvo pastatęs už Aust­rijos kraštutinės dešinės atstovą Jörgą Haiderį, Karintijos valdytoją, ne sykį apkaltintą kriptonacizmu.

1999–2008 m. tarp Veneto ir Aust­rijos nesiliovė intensyvus bruzdėjimas: įvairiausio plauko lygos atstovų ir venetistų delegacijos traukė į Klagenfurtą ir jo apylinkes. Šis reiškinys padovanojo pasauliui įsimintinų akimirkų, pavyzdžiui, kai Milizia Veneta prisistatė į Filachą atstovauti Veneto nacijai tradicinėje šventėje „Villacher Kirchtag“ ir kai Haideris leidosi nufotografuojamas su šv. Morkaus gonfalone ir „dožo ragu“7 ant galvos.

Haideris dažnai apsireikšdavo Italijos Šiaurės Rytuose. Ypač Jezole, kurio meras Renato Martinas suteikė jam garbės pilietybę, taip pat Vičencoje, kur susitiko su Umberto Bossi’u8, bei Konel­jane kaip LIFE (nepriklausomų Europos verslininkų federalistų) kviestinis svečias. Pastarieji pasikvietė austrą paliudyti „to istorijos puslapio, kuris vienaip ar kitaip mus vienija... Ir tų elementų, kurie, neskaitant politikos ir geografinių ar ideologinių sienų, neišdildomai ir giminingai žymi saitus tarp Veneto ir Karintijos tautų. Vienų gyslomis neišvengiamai teka, kad ir maža, kitų kraujo dalelė“.

Savaime suprantama, kalbomis apie kraują iš tiesų kalbėta apie schei9: Haideris atvyko į Koneljaną „siūlydamas Veneto verslininkams ypač palankias sąlygas perkelti jų įmones į Karintiją“.

Bet paskui Haideris numirė. 2008 m. spalio 11 d. sėdęs girtas prie vairo netoli Ketmansdorfo 142 km/val. greičiu tėškėsi į gelžbetonio stulpą.

Gedulas buvo bendras. „Skaudi netektis Veneto ir Šiaurės Rytų reikalui, prie kurio Haideris ketino prasmingai prisidėti“, – pareiškė Veneto regiono tarybos narys Mariangelo Foggiato. Daugelis Veneto delegacijų su šv. Morkaus vėliavomis ir gonfalonėmis atvyko į Klagenfurtą dalyvauti laidotuvėse.

Feisbuke vis dar gyvuoja grupė „Veneto Tauta nepamiršta Jörgo Haiderio“, tačiau laikas nestovi vietoje ir jau spėjo iškilti naujo lyderio mitas.

Naująja libidiška investicija tapo Vladimiras Putinas.

Pirmajame pasauliniame kare Aust­rijos-Vengrijos imperija ir Rusija buvo priešininkės, bet tai nesvarbu, nes čia kalbama apie „sutechnintą mitą“, apie praeitį, paverstą „homogenizuota tyrele“, anot Furio Jesi10.

Išdėstau šias teorijas bičiuliui Albertui Peruffo, kuris atsako man elektroniniu laišku: „Tu teisingame kelyje, su naujaisiais putinais ir senaisiais pranciškais juozapais, sumestais į bendrą šimt­metį valstietišką-katalikišką kratinį, kur viskas leidžiama, kad tik parneštum duonos kąsnį ir puoselėtum anapusybės pažadą, pernelyg nemąstydamas ir netrikdydamas didžiųjų galių, raminančių silp­nuosius, kuriems nereikia daryti nieko kito, vien nusilenkti ir pulti kniūbsčiomis. Stip­rieji pasirūpins pamaitinti silp­nuosius lengvais anestetiniais paistalais, patiekiamais kaip kultūra... Ir mes namie, manajame Venete...“

Trys dalykėliai, kuriuos verta pažymėti:

1. 2014-ųjų referendumas buvo Krymo aneksija, o ne apklausa dėl Krymo nepriklausomybės.

2. Putinas naudojasi „kitų“ separatizmais, pirmiausia Europos Sąjungos viduje tam, kad atitrauktų dėmesį ir sukeltų šiokios tokios įtampos, o „savus“ separatistinius judėjimus, pavyzdžiui, čečėnų, visad paskandindavo kraujyje.

3. Veneto judėjimas už atsiskyrimą yra vaidingas pasaulis, susiskaldęs į dešimtis grupelių, kurių kiekviena turi savų „pamišusių skeveldrų“, kartkartėmis bandančių atsiplėšti ir inauguruoti savus inicialus su skambiais pavadinimais. Kiek­viena šių grupių prisistato kaip būsimos naujos valstybės politinės klasės branduolys. Tipiška: nedaugelis žmonių iš tiesų įsivaizduoja revoliuciją, jie labiau linkę numanyti savo reikšmingą vaidmenį revoliucijoje, o jei tokio turėti negali, lai viskas lieka taip, kaip yra. Aš nenoriu tavo nepriklausomo Veneto, kuriam vadovautum tu, o aš būčiau penktas vežimo ratas; aš noriu mano nepriklausomo Veneto. Kiekvienas trokšta savojo, įsivaizduoja jį savaip ir persekioja kitų įsivaizduojamą.

 

1 It. venetisti – aktyvistai (asociacijos ir judėjimai, įvairiai susiję su Šiaurės lygos partija), pasisakantys už Veneto regiono atsiskyrimą nuo Italijos.

2 „Giedriausiojo Veneto Vyriausybė“, epitetas „giedriausia iš visų“ (it. serenissima) įprastai taikomas Venecijos Respublikai, gyvavusiai nuo 679 m. iki 1797 m.

3 It. Lega Nord – radikaliosios dešinės partija, persisunkusi populistine, euroskeptiška ir ksenofobine retorika, pasisakanti už vadinamosios Padanijos junginį, nepriklausomą nuo likusios Italijos. Stipriausiai ji yra įsitvirtinusi Lombardijos ir Veneto regionuose.

4 Verslininkas ir politikas, 2015 m. padavęs Italiją į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre reikalaudamas milžiniškos kompensacijos Veneto regionui už daugiau nei trisdešimtmetį trunkančią „okupaciją“. Venetas, Busato teigimu, yra paskelbęs nepriklausomybę po 2014 m. įvykusio jo paties inicijuoto visuotinio plebiscito.

5 Italijoje taip paniekinamai Pirmojo pasaulinio karo metais buvo vadintas Austrijos imperatorius Pranciškus Juozapas I, it. Francesco Giuseppe (Giuseppę vardą Italijoje įprasta trumpinti Beppe).

6 Paolo Deganutti – judėjimo už laisvą Triestą veikėjas, prieš tai radikalios kairės aktyvistas, feisbuke prisistatantis kaip Pranciškus Juozapas Deganutti.

7 It. il corno dogal – smaili Venecijos Respublikos valdytojų dožų kepurė, kilusi iš bizantietiškos tiaros.

8 Šiaurės lygos įkūrėjas ir ilgametis sekretorius.

9 „Pinigus“, veneto tarme.

10 Furio Jesi (1941–1980) – italų istorikas, antropologas, filosofas ir germanistas, tyrinėjo mitologizavimo apraiškas dešiniųjų kultūroje.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Wu Ming. „Cent’anni a Nordest. Viaggio tra i fantasmi della „grande guerra“. –­ „Rizzoli“, 2015.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai