Augustas Sireikis. Legalus nusikaltimas

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ištrauka iš 313 utopijos juodraščio: „Šešiuose didžiuosiuose miestuose kabantys plakatai „Sekstingas? Mąstau, todėl nesiunčiu“ tebuvo pradžia. Pamažu mums nebereikėjo nei įstatymų, nei bausmių, užteko vien ugdymo. „Alus? Mąstau, todėl negeriu.“ „Pirsingas? Mąstau, todėl nesiveriu.“ „Šiuolaikinis menas? Mąstau, todėl nesidomiu.“ Žingsnis po žingsnio visuomenė tapo brandi, atsakinga ir morali. Iškrypėliai buvo ištremti, o visos socialinės bei kultūrinės problemos – išspręstos pagal tikslų gamtos mokslų modelį...“

Žinoma, vaizdinys absurdiškas, tačiau ne ką mažiau absurdiškas ir šūkis ant iškabos, kurioje nuogos merginos kūnas išrašytas paaugliškais keiksmais. Suprask: jei siunti, tai esi kvaiša. Negana to, suprask: esi ir pati kalta. Mes piktinamės, kai prievartautojai teisinasi tuo, kad merginos rengiasi perdėm atvirai, ir vienareikšmiškai smerkiame teigiančius, kad „ji pati to prašėsi“. Vis dėlto gatves išpuošiame plakatais, kuriuose kaltė dėl virtualių patyčių suverčiama aukai.

Seksualine prasme šiuolaikinė kultūra yra tartum Tantalas, iki kaklo panardintas atgyvenusių prietarų išrūgose ir sykiu tegalintis pauostyti ar vos lyžtelėti virš galvos kabančius laisvos ir atviros visuomenės vaisius. Kitaip tariant, nors dalis mūsų ir sužinojo, jog visi homoseksualai nėra žudikai, o nuo masturbacijos delnai neapauga plaukais, vis dėlto seksualinė trauka, flirtas, santykiai bei intymumas vis dar yra pažymėti kaltės, gėdos žymėmis ir apraizgyti įvairiais mitais. Tiesa, mitų atsiranda iš neatsakytų klausimų, deja, pastarųjų bus visada, tačiau adekvati reakcija tokiais atvejais yra ne skubios ir vienareikšmiškos išvados, o ryžtingai plėtojamas dialogas ir nesibaigianti diskusija.

Nūdienos jaunuolio akimis soviet­mečio situacija gan paprasta: seksualumas buvo tabu. Jei daugiavaikė šeima –­ pagrindinis žmogaus tikslas, tai romantinis, į patį intymumą orientuotas vyro ir moters santykis yra egoizmas. Jei vyrą žavi moters tvarka ir disciplina, tai tamsus makiažas ir pomėgis šokti yra nepadorūs ir smerktini ženklai. Moterų seksualinis poreikis – fikcija, aktas su tos pačios lyties atstovu arba keliais žmonėmis vienu metu – baisi nuodėmė, onanizmas kelia Jahvę pakeitusios transcendentinės komunizmo idėjos rūstybę.

Kuo bjauresnis priešas, tuo didesnis akstinas prieš jį vienytis. Kuo viešasis kultūrinis diskursas statiškesnis, kuo mažiau jis linksta į kompromisus, tuo lengviau formuojasi kontrkultūra. Nepritariantieji dominuojančioms nuosta­toms atsiduria periferijoje ir pradeda savo vertybėmis grįsta gyvenimą. Žinoma, jis nėra lengvas, bet idėjiškai paprasčiau tam, kurio priešas yra tikrasis priešas, o ne įvairias kaukes mainantis permainingas antiherojus. Būtent todėl nostalgija XX a. antrosios pusės revoliucijoms šiandien tokia stipri: amerikiečiai pavydi hipiams seksualinės revoliucijos, europiečiai kaip niekad romantizuoja 1968-uosius, net lietuviams atsiranda nuojauta, kad Sąjūdyje būta kažko, ko nūdien taip beprotiškai trūksta.

Bėda ta, kad laisvė, atėjusi po Nepri­k­lausomybės atgavimo, seksualumą savotiškai perfiltravo – įsileista tik tai, kas komerciškai sėkminga. Viešai leistinos, net skatinamos ne visos, bet tik tos seksualumo formos, kurios Vakaruose jau spėjo įrodyti savo pelningumą. Kalbant paprasčiau, mes įsileidome tik holivudinį seksualumą. Vyrams pritaikytas heteroseksualaus eržilo archetipas –­ stiprus, dominuojantis, tūkstantį moterų turėjęs ir milijono geidžiamas lovelasas. Moterų dėmesys ir sekso dažnis –­ tai pagrindiniai jo vertės ir pranašumo tarp kitų patinų (o tai kaip niekad svarbu) rodikliai. Moterims sukurtas unikalus paradoksas – išdykusi nekaltoji. Jei mergina turėjusi per daug vyrų – ji pasileidėlė, o jei, pagaliau nusprendusi su kuo sugulti, drybso kaip lenta, tai ji nuoboda. Nekaltybė išsaugojo vertybės, kurios praradimas yra vienas svarbiausių gyvenimo įvykių, vaizdinį, bet lygiagrečiai imta tikėtis, kad moteris turi įkūnyti visas vyro fantazijas. Ginkdiev, jaunoji, praktika tau uždrausta, bet įgūdžiai – būtini. Ir net jei tai buvo tariama laisvė, tačiau tas žvėriškas aršumas, su kuriuo televizija, internetas, barai, klubai, vakarėliai, muzika ir kinas griebėsi pleibojaus ir flirtuojančios vaidilutės vaizdinių, laisvę pavertė netiesioginiu spaudimu. Kiekybė vyrui ir atsargi kokybė moteriai tapo privalomi ne dėl to, kad tai teisinga, o todėl, kad tai kieta. Bet jei nesi kietas, esi niekas.

Ir nors tokios tendencijos gali pasirodyti atgyvenusios, vis dėlto ir šiandien dar yra asmenų, mokančių už alfa vyro mokymus, pusė Vilniaus klubų dar bando pritraukti lankytojus giliomis iškirptėmis ir aptemptais užpakaliukais, 8 iš 10 filmų didžiuosiuose kino teatruose vis dar yra „Didžiojo Getsbio arba Saulėlydžio atkartojimai, televizija dar neišaugo iš tokių stereotipų, kad mergaitiški pokalbiai vyksta tik apie vyrus, tikroji laimė – moksliukės virtimas modeliu, o tikras vyras meilę gali įvertinti tik tada, jei prieš tai permiegojo su šimtu moterų. Žinoma, mes turime modernių filmų, poezijos ir kitų menų festivalių, turime knygų ir net spektaklių, kur nebevengiama homoseksualumo temos, po truputį laisvėjame ir kiekviena maža pergale džiaugiamės socialiniuose tinkluose, bet tai tik vyšnaitės. Galime užsidėti pliusiuką dėl to, kad pasiskelbėme esantys atviri ir tolerantiški, tačiau paauglys vis dar graužiasi nagus, jei iki 16-os nėra permiegojęs nė su viena mergina, jo klasės draugas greičiau leisis nušaunamas, negu tėvams arba draugams prisipažins, kad jį traukia vaikinai, o šio sesė vis dar naktimis nemiega iš baimės paaukoti didingąjį gralį tarp savo kojų netinkamam riteriui.

Regimanto Tamošaičio nuotrauka (2017–05–02)
Regimanto Tamošaičio nuotrauka (2017–05–02)

Tad jei mes laisvi, kodėl išganingieji vaisiai Tantalui nepasiekiami? Kodėl tantališkas alkis malšinamas vos vienu kitu lyžtelėjimu ir tai tik išrinktiesiems kultūros gerbėjams? Visų pirma svarbu pažymėti, jog tobulos seksualinės kultūros neverta tapatinti su Vakarais. Netiesioginis spaudimas atitikti komercinius įvaizdžius galioja ir čia, ir ten. Tik­rasis atvirumas kol kas egzistuoja kaip potencialybė. Sunku net aiškiai pasakyti, kaip tokia visuomenė turėtų atrodyti. Vis dėlto drąsiai galima teigti, jog vienas pagrindinių kelio į laisvę trikdžių yra mąstymas vaizdiniais. Kai kalbame apie seksualumą, dažnas savo poziciją grindžia ne argumentais (pastarieji dažniausiai apsiriboja užsikirtusia plokštele, bandant vienus dalykus pateikti kaip natūralius ir prigimtinus, kitus – ne), o žiniasklaidoje bei popkultūroje matytais paveiksliukais. Vienu pagrindinių įrodymų galėtų būti radikali perskyra tarp to, kaip stipriai per pastaruosius 7 metus pozityviąja prasme pakito homoseksualių asmenų įvaizdis, ir tarp visiško vaizduotės bei geranoriško atvirumo trūkumo kalbant apie intymų arba romantinį santykį tarp trijų ar daugiau asmenų. Kitaip tariant, pripažinimą visuomenėje užsitarnauja ne tos seksualumo formos, įrodančios, jog yra nekenksmingi saviraiškos bei traukos būdai, o tos, apie kurias daugiau pakalbama kine, muzikoje ir pan. Itin sena Žižeko pastaba, galiojanti ir moraline prasme, – kinas ne atvaizduoja mūsų geismą, o jį įteigia, t. y. pasako, ko konkrečiai reiktų geisti. Užuot išlaisvinę savo vaizduotę ir atvirai samprotavę apie tai, kokie santykiai kenksmingi, dvasiškai ar kitaip turtinantys ir t. t., mes suskaičiuojame aritmetinį romantinėse komedijose pasirodančių porų vidurkį ir paskelbiame jį esant norma. Kodėl nenormalu gyventi santuokai analogiškoje sąjungoje su trimis mylimaisiais? Nes taip nebūna! Kodėl negalima geisti sekso su šešiais partneriais? Nes „kas taip daro?!“ Kodėl keista būti visiškai aseksualiam? Nes „o kur tu tokį matęs?!“ Kodėl iškrypėliška fantazuoti apie aukštakulniais avintį ir dirbtines blakstienas nešiojantį vyrą? Nes nei aš, nei mano draugai to ne tik nedarom, bet ir nesam apie tai gyvenime girdėję! Puiku, jei šį tekstą skaitantysis manytų, kad jam visiškai nerūpi, kas ką veikia savo miegamajame. Bet neigti, jog vaizdiniais tebemąstančiai didžiajai daliai visuomenės kitų seksualinis gyvenimas rūpi iki tokio lygio, kad leidžiama sau aiškinti, spręsti, išaukštinti ir smerkti, būtų tiesiog bailu.

Jei populiariajai kultūrai ir komercinei žiniasklaidai suteikiame galią spręsti, kas turėtų būti normalu, kas –­ ne, pakliūvame į neapykantos spąstus. Puikiai žinoma, jog pažeminimo, smerkimo ir pykčio kupinos antraštės yra pačios populiariausios. Na, o jei jos sulaukia daugiausia clickų, tai ir pats iškrypėliškumas kaip kategorija yra komerciškai naudingas. Net jei paaiškėtų, jog tam tikra orientacija ar seksualumo forma staiga tapo visuomenės numylėtine, populiariajam diskursui žūtbūt reiktų kitos. O ši būtų rasta itin greitai. Pelno siekėjams tantališkos kultūros prigimties tiesiog neapsimoka peraugti, mat nesvarbu, ar tai būtų pusėtinai gili iškirptė, ar nauja žvaigždutė, prabilusi apie pomėgį sekso metu būti stipriai žalojama, visada atsiras tų, kurie naujienos subjektą sveikins, ir tų, kurie aktyviai smerks. Net patys tekstai dažniausiai it horoskopai formuluojami taip, kad sudomintų bet kokių pažiūrų skaitytoją.

Darkart grįžkime prie Tantalo figūros: iki kaklo jį semia vanduo, kuriame ryškesnis lūpdažis reiškia pasileidimą, virš galvos kabo drąsaus ir atviro supratingumo vaisiai. Ir net jei rodytųsi, jog čia slypi didis netikslumas, mat graikiškajam herojui natūraliai norėjosi ir vandens, ir maisto, vis dėlto šiame tekste plėtojama metafora vienam iš jų akivaizdžiai suteikia neigiamą konotaciją, o kitam teigiamą. Stigdami atviro ir racionalaus dialogo, mes nepajėgiame įvertinti, kas yra natūralu, kas – ne. Trumpas pavyzdys: viena iš gan dažnai feminizmo bei LGBT judėjimo atstovų pabrėžiamų minčių yra ta, kad biologinė lytis neįpareigoja žmogaus nei tam tikrai išvaizdai, nei tam tikram charakteriui, nei manieroms, nei veiklai ir t. t. Vadovaujantis ja, prieštaringai atrodo translyčių asmenų teiginys, esą šie lytį pasikeitė todėl, kad jiems būdingos būtent moteriškos arba būtent vyriškos manieros, savybės, charakteris ir t. t. Žinoma, šis klausimas nėra nei pats opiausias, nei sudėtingiausias. Šioje vietoje svarbus pats principas: ne vaizdiniais, o protu grįsta atvira diskusija gali parodyti, kad tam tikruose „vandens“ teiginiuose gali būti tiesos ir kad kai kurie dalykai, įprastai sietini su tobulai atviros visuomenės „vaisiais“, yra prieštaringi ar net pavojingi įvaizdžiai. Kiekvienas bandymas reabilituoti užspaustų mažumų paveikslą sveikintinas, bet svarbu suprasti, jog pergalės bus trumpalaikės, kol diskusija darys pažangą tik vaizdiniais.

Šūkis „Mąstau, todėl nesiunčiu“ – ryškus viešosios diskusijos trūkumo įrodymas. Akivaizdu, kad gyvename kultūroje, kurioje jaunas žmogus vos keliais pelytės paspaudimais susipažįsta su sekstingu, bet kuriuo įmanomu fetišu, bet kuriuo įmanomu potraukiu ir pan. Kadangi mūsų vaizdinis mąstymas stokoja paveikslėlių, pagal kuriuos galima būtų laikyti tokius reiškinius priimtinais, jie pasmerkiami. Pats sekstingas kaip tema yra labai sexy – čia itin svarbų vaidmenį atlieka technologijos, kuriančios distanciją su situacijos analogijomis praeityje ir atveriančios erd­vę perdėm konservatyvių pedagogų mėgstamam burbėjimui: „O va mano laikais...“ Pats faktas, kad viešos patyčios dėl vienokių ar kitokių seksualinių patirčių buvo opi moksleivių problema dar tada, kai telefonuose grojo tik polifoninės melodijos, pamirštamas. Mes neaiškiname paaugliams per kelintą pasimatymą galima bučiuotis, mylėtis ir kiek konkrečiai partnerių reiktų turėti iki santuokos. Edukacijos tikslas – ugdyti atsakomybę ir empatiją. Tačiau tol, kol niekas nenuskriaudžiamas, kokį pagrindą turime pasmerkti tam tikrą skaičių ar intymumo formą? Patyčios yra patyčios, smurtas yra smurtas, o mokymo apie jų žalą niekad nebus per daug, bet vien tai, kad savotiška intymaus bendravimo forma, seksualinė orientacija ar specifiniai potraukiai tapo erdve kažkam žalingam, dar nereiškia, jog visas reiškinys tik blogiu ir tėra paremtas. Mūsų vaizduotė užmezga asociaciją tarp naujo vaizdinio bei smurto ir skuba visą derinį kalti prie kryžiaus. Tiesa, šūkis „Mąstau, todėl kaskart dalindamasi (-asis) savo intymumu įvertinu savo paties vertybes, potencialią auditoriją ir visas galimas pasekmes“ ne toks įsimintinas, ir vis dėlto pasirinktoji alternatyva kokybę iškeičia į kiekybę. Žinoma, patiems paaugliams tas plakatas yra devintas vanduo nuo kisieliaus, tačiau šįkart jam skirta tiek dėmesio dėl erzinančio pretenzingumo, kurį pasitelkus prieinama prie devynių žmonių spardomo gulinčiojo ir sakoma: „Protingi žmonės į šitą rajoną nevaikšto...“

Seksualinė šiuolaikinės kultūros panorama yra keistas hibridas. Diena po dienos kino teatras rodo filmus apie eržilus ir seksualias ilgakojes, nors dukart per metus sales užleidžia to paties reiškinio kritikai. Jauna mokytoja dalyvauja grupinio sekso vakarėlyje, o kitą dieną geria kavą su kolegomis, kurie bjaurisi homoseksualiu mokiniu. Tėvo, kuris laiko save supratingu, meilę homoseksualiai dukrai lemia pastarųjų metų televizijos tendencijos, o vaikino, kurio seksualumas atitiktų ir tėvų, ir bendraamžių tobulumo įvaizdį, – jei tik tai būtų įmanoma, – gyvenimas galėtų vadintis „Šizofreniko užrašai“. Seksas ir visa su juo susijusių reiškinių įvairovė vyksta it nusikaltimas, kuris tapo legalus – kai kur juo imta net piktnaudžiauti, bet moralinis vertinimas išliko tas pats. Kai kuriais atvejais situacija atvirkščia. Taigi, nors meno kūriniai, plečiantys mūsų vaizduotę ir atveriantys naujas vertinimo galimybes, yra gyvybiškai būtini, tačiau informacinio pertekliaus laikais ne mažiau svarbu ir paties mąstymo neapriboti vien gražiais ir bjauriais paveiksliukais.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai