Monika Andrulytė. Štai taip viršijamas poezijos greitis

Agnė Žagrakalytė. „Štai:“. – V.: „Tyto alba“, 2017.

 b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-12_nr._3615_stai-1.jpg

Naujausios Agnės Žagrakalytės poe­zijos knygos „Štai:“ pasirodymas intrigavo ne tik dėl lakoniško pavadinimo su įsriegtu dvitaškiu. Buvo smalsu, ko dar galima tikėtis iš autorės, įtvirtinusios autentišką balsą tiek poezijoje, tiek prozoje?

Debiutavusi poezijos rinkiniu „Išteku“ (2003), pasižyminčiu ekspresyvia poetika ir gerai apgalvotais semantiniais žaidimais, panašios stilistikos gijas su prozinių pokštavimų intarpais autorė vijo ir antroje eilėraščių knygoje „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008). Pasak kritikos, Žagrakalytės poezija apima moteriškųjų reprezentacijų įvairovę1, geismo ir erotikos manifestacijas2. Moteriško diskurso variantai ir variacijos šiandienos jaunųjų poezijoje ne naujiena – jie ryškūs Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės, Jurgitos Jasponytės, Ind­rės Valantinaitės, Rimos Juškūnės ir kitų kūryboje. Galiniame „Štai:“ viršelyje taip pat užsimenama, kad eilėraščiai prisodrinti „moteriškumo refleksijos“, taigi sukuriamas įspūdis, kad moteriškumo intonacijų rinkinyje netrūks. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Nepaisant to, kad vienas pirmųjų rinkinio eilėraščių „jauna Pūkelevičiūtė šią naktį...“ praneša, jog Birutės Pūkelevičiūtės „Metūgės“ – knyga, lietuvių poezijoje atvirai įženklinusi moters kūniškumą ir geismą – perskaityta ir žinoma, tačiau rinkinio kontekste moteriškumas nėra kelrodis siūlas, kuriuo sekant lengvai išsiaižytų svarbiausios reikšmės.

Iš tiesų knygoje nemažai nuorodų, kreipiančių žvilgsnį į moterišką pasaulėjautą. Pavyzdžiui, eilėraščio „Miestai, kuriuose meldžiausi, o dabar tai parduodu:“ pabaigoje žaismingai pasitelkiamas stereotipas apie moterų silpnybę ir išrankumą drabužiams: „...jums nežinoti, – nei parašyti / eilėraštį, – kartais smagiau yra eiti / matuotis suk­nelių ir iš šimto šešiolikos // išsimatuotų: // kokias keturias / nusipirkti“ (p. 9). Eilėraštyje „Veidrodžiai“ moteris punktyriškai vaizduojama kaip patyrusi metamorfozę, besidžiaugianti savo branda:

1992 –
Mergaitę, trylikos, piktą.
2010 –
Moterį. Laimingą
ANT VISO GARSO
(p. 47)

Suaugusi moteris įgauna laisvę kalbėti įžūliai ir drąsiai. Prisiminus debiutinę Žagrakalytės knygą, kurioje sub­jektės branda dar tik buvo nujaučiama („Mergytė su pasauliu / ant uodegėlės / (...) tempianti / didelę širdį / (kol kas tai tik balionėlis), / palaukit, bet kai / prasikals, / palaukit, tada / prasikals!3), „Štai:“ kontekste galima pasakyti: balionėlis prasikalė, mergytė užaugo ir tapo laiminga moterimi. Žagrakalytės moteris – autonomiška ir juslinga, apie ją kalbama nevengiant provokacijų: „NĖR GRAŽESNIO VAMZDELIO UŽ / MOTERĮ, VĖJO SKLIDINĄ, NEPAJĖGIANČIĄ / SUSIČIAUPTI“ (p. 46). Moteris vaizduojama kaip pavojinga („moteris pjautuvas“, p. 14), demoniška („dvi demonų / lysvės many“, p. 15), kurianti savo pasaulius („mano tai buvo pasaulis, nuosava karalystė“, p. 37). Kitaip tariant, genialumas demonstruojamas moters gebėjimo transformuotis fone.

„Štai:“ prasideda ir baigiasi teiginiais apie greičio baimę: „Man tik greičio baisu“ (p. 5), „Aš tik greičio bijau“ (p. 58). Tačiau tai tik koketavimas, nes iš tiesų greičio nebijoma – autorės poetinio pasaulio variklis pernelyg galingas, kad paisytų greičio ribojimų ar juo labiau bijotų. Reikia pripažinti, jog Žagrakalytės greitis gerokai viršija iki šiol lietuvių poezijoje gana tvirtai šaknis įleidusį lėtą ir neskubrų tempą, sąlygotą savianalizių ir kontempliacijų gausos. Žagrakalytės poezijoje nerasime nieko panašaus į kontempliacijas ar gailius godojimus – tik poetinį šėlą, besisvaiginantį pačiu savimi.

Pagrindinis rinkinio ypatumas – kalbos „elektra“, eilėraščiuose leidžianti rastis žaismingoms prasmėms ir paradoksams. Kalba suvokiama kaip gyvas organizmas, todėl atsisakoma išgryninto poetinio sterilumo, generuojamas sinkretiškas diskursas, įtraukiantis net ir žemiausią, iš šnekamosios kalbos atėjusį, registrą: „Nu nafik gi man šitas dviratis“ (p. 21); „Mes dar galim iš čia pasiplauti“ (p. 34); „kvėpuok, durne tu“ (p. 41) ir pan. Mėgaujamasi neribotomis kalbinėmis galimybėmis: produkuojami nauji žodžiai: („iškrištolintais ašmenim“, „jautrūnėlis granitavalis“), kuriami netikėti palyginimai („oras kvaitus it actas“), žaidžiama žodžių prasmėmis („iš tikrųjų tai limuzino norėčiau, / Ką jau čia. / Ką jaučia ką jaučia ką jaučia?“, p. 21), sukeičiamos konvencinės reikšmės („Tvaksi skalbyklė, ūžia širdis“, p. 24).

Steigiama savita punktuacija – dvitaškiais svaidomasi lyg iš gausybės rago, priskiriant jiems pabrėžimo („toli, toli: tolyn / nuo mano galvos“, p. 44), patikslinimo („miesto aikštėje spiečia lemputės: / šviečia stiklo lizdai ir betono urveliai“, p. 16), aiškinimo („liga kaip kulka: / niekada nežinai, iš kur ji atlėks, kur pataikys“ p. 54) ir kitas funkcijas. Dvitaškiai rinkinyje stumia kalbėjimą į priekį ir leidžia rastis dinamikai – kalba fejerverkiškai sproginėja, o eksperimentų resursai, atrodo, nesibaigia. Reikia pažymėti, kad Žagrakalytės daugžodžiavimas kartais balansuoja ant pavojingos kalbėjimo tuščiais turiniais ribos: pakartojimų gausa tekstą išpučia formaliai, tačiau ne visada suteikia jam reikšminių atspalvių („kodėl gi kodėl? / noriu tavo galvos / sau ant kelių, / noriu tavo galvos / sau ant kelių, kodėl gi kodėl?“, p. 32; „kietesnė nei plienas / yra mano išsiilgtoji // mano šitaip išsiilgtoji / mano išsvajota gėlė, / kurią gausiu gėlių, / kartu su gėlėm dovanojama / būsiu“, p. 15), o loginiai ryšiai kartais sunkiai suvokiami: „medžiokliniai šūviai / karališkam parke, tolygūs / it vėduoklių kvėpavimas: / vakaro vėjas tai / ar saldus jūsų prakaitas: / kas man į smilkinius / traiško saujas / sproginėjančių pakalnučių“ (p. 10).

Poetinio Žagrakalytės pasaulio dominantė – procesualumas: reiškiniai vaiz­duojami iš skirtingų perspektyvų, o nuolatos judanti ir neįvietinta subjektė sunkiai pagaunama, netelpanti į jokius tapatybinius rėmus. Tapatybės paieškos –­ lietuvių poezijoje viena dažniausiai eksploatuojamų temų – metamos už borto: tapatybė ne ieškoma, ji nuolatos konstruojama ir perkonstruojama. Viename iš žaidimą tapatybėmis atskleidžiančių tekstų „Jei nebūčiau poetas, būčiau“ smaginamasi galimybe būti bet kuo: „Kas dar gi aš būčiau, jeigu / Nebūčiau: / Sidabro žiedelis, mėnulio briauna nuliežtas / Lakuotas ežeras, / Žėrintis upės žvynažodis“ (p. 57). Eksperimentavimas tapatybėmis akivaizdus ir antrajame rinkinyje „Visa tiesa apie Alisą Meler“, todėl galima tarti, kad naujausioje knygoje virkštelė su ankstesniąja kūryba nėra nukirpta, tiksliau, kol kas jos kirpti net nebandoma. Abu rinkinius sieja pirmenybė būsenai ir emocijai, o ne refleksijai, kurios egzistavimą „Štai:“ apskritai bandoma paneigti: „nieko aš negalvojau, / niekad ir negalvoju, sakau, kaip / yra, ir nesuku sau / galvos:“ (p. 6).

Poetinė chuliganystė „Štai:“ neapsiriboja vien kalbiniais sukeistinimais ar žaidimais tapatybėmis. Kitas reikšmingas rinkinio bruožas – kasdieniškų patirčių aktualizavimas. Buitis rinkinyje supoetinama, pakylėjama į estetinį lygį. Pavyzdžiui, net marmelado gamyba vaizduojama kaip magiškas, raganiškas aktas: „labai gudria sena moterim, kuria štai ruošiuosi / tapti / maišydama marmeladą: / tarkuotos morkos, trys nekantros kraujo lašai, / kilogramas / švendrių saldybės:“ (p. 53). Žagrakalytė linkusi semantiškai nužeminti tai, apie ką dažnai kalbama su patoso gaida. Vyro ir moters santykiai, neišvengdami ironijos kirčių, neabejotinai patenka į šią nužeminimo plotmę. Viename iš linksmiausių rinkinio tekstų „Čia nėra interneto:“ subjektas negali tiesiogiai prisipažinti mylįs, nes nėra interneto: „nėra interneto, / o šitaip / myliu tave, o nėra kaip / tau to pasakyti“ (p. 48). Poros santykiai deromantizuojami eilėraštyje „Senstantis vyras prie lango“, kuriame lyrinis subjektas, žvelgdamas į moterį, stebi jos „tobulą subinę“: „Kaip galima šlaminti skaičiais, kai / šitokia tobula subinė / šviečia, traukia kaip skersvėjis, / balkone – kaip mėnulis švelni“ (p. 14). Sakysite, Žagrakalytei nebeliko nieko švento? Regis, ne. Ironiška pozicija patogi, nes leidžia atsisakyti perdėto rimtumo ir kuria žaismę, –­ žaismingumas yra filtras, per kurį, panašu, rinkinys „Štai:“ ir prašosi būti regimas. Knyga reikalautų perspėjimo: kaip Jurgos Ivanauskaitės „Agnijos magijos“ viršelyje skelbiama, kad romanas skirtas „tik ne intelektua­lams“, taip ir ant „Štai:“ viršelio prasmingas būtų pareiškimas „tik turintiems humoro jausmą“.

Žvelgiant į dabartinę lietuvių poeziją, kurioje akivaizdžiai vyrauja minorinis tembras, galima tvirtinti, kad juoko ir linksmybių – kaip pilnateisio poezijos tono – tikrai trūko. Galvodama apie „Štai:“, nejučia prisiminiau ypač reklamose vis dažniau girdimą žodį „inter­aktyvus“, reiškiantį aktyvų dalyvio įsitraukimą. Net jei knygoje ir neskambėtų tiesioginis kvietimas prisijungti („o už ką jūs balsuotumėt? / už kurią iš visų šitų pabaigą:“, p. 16), Žagrakalytės poe­zija provokacijomis vis vien neabejotinai kviečia skaitytoją įsitraukti į poetinę avantiūrą ir gerai pašėlti.

 

1 www.tekstai.lt/index.php/tekstai-apie-tekstus/469-z-/4850-gabriele-labanauskaite-moteriskosios-reprezentacijos-zagrakalytes-poezijoje-agne-zagrakalyte-isteku.html

2 www.tekstai.lt/index.php/tekstai-apie-tekstus/469-z-/3582-darius-pocevicius-poetiniai-lietuviskos-lolitos-zaidimliai-emigracijoje-agne-zagrakalyte-visa-tiesa-apie-alisa-meler.html

3 Agnė Žagrakalytė. „Išteku“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003, p. 5.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai