Rita Mačiliūnaitė: „Ar mes plauksime į švyturį?“

Rita Mačiliūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Rita Mačiliūnaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Rita, ar lauktas buvo šiųmetis „Auksinis scenos kryžius“? Ką jis tau reiškia?

Jei tikėčiausi ar laukčiau, matyt, pernelyg gerai pati save vertinčiau. Nė vienas iš keturių „Kryžių“ nebuvo lauktas. Nenuvertinu tų, kurie nėra mano asmeniniai, o gauti drauge su kūrybine grupe. Tai kita specifika. Teatras yra ta kūrybinė erdvė, kurioje reikšminga part­nerystė, procesas. Pirmasis reiškė, jog kažkas pastebėjo mano kūrybą. Antrasis tapo savotišku kryžiumi ant nugaros, lyg ir papildomu įsipareigojimu. Dabar tiesiog džiaugiuosi, jei šis apdovanojimas atveda žiūrovą į teatrą, jei paskatina atkreipti dėmesį į muzikinį spektaklio elementą. Tebūnie tai ženklas ir diletantams, taip praplečiantiems savo akiratį.

O ką jauti bendruomenei, su kuria klojasi kūrybiniai sumanymai?

Dabar dirbu Lietuvos rusų dramos teatre, ten spektakliai yra visai kitokie nei naujose, mažiau pažįstamose menininkų bendruomenėse. Čia žinau visų galimybes, asmenines savybes, neveikia pirmas įspūdis. Kita vertus, naujose vietose pati gaunu daugiau patirties, atsiranda ryšių su kolegomis. Štai su režisiere Loreta Vaskova kartu statom jau trečią spektaklį. Visada džiaugiuosi galimybe dirbti su Jonu Vaitkumi. Kūryboje taip pat kyla tas nepamainomas jausmas, kai atrandi žmogų, kuriuo gali pasitikėti. Apskritai man priimant pasiūlymus svarbiausias kriterijus – ar komanda yra artima, ar režisieriui įdomus mano idėjinis planas. Techninį darbą gali atlikti ir garso dizaineriai.

Primink, kokie buvo tavo pirmieji operos bandymai?

2007 m. su kolegomis iš LMTA pradėjome rengti NOA festivalį. Pati rašiau operas ir jose vaidinau. Nenusakomas maksimalizmas. Ilgauniui keičiausi, keitėsi ir žmonės aplink, po truputį mažinau mastelį. Jei pirmaisiais metais buvo didelės operos, tai vėliau sukūrėm 3 minučių trukmės nanooperą. Ėmė traukti elektroakustika, tad natūraliai instrumentų vis mažėjo, daugėjo elektronikos. Tapo svarbus operos kompaktiškumas: kuo mažiau atlikėjų, tuo kiekvieną iš jų galiu įdomiau išgvildenti.

Ar sąvoką „šiuolaikinė opera“ publika gerai suvokia, ar nereikia jos nuolat aiškinti?

Reikia. Jau vien dėl to, kad žmonės šiuolaikinę operą painioja su eksperimentine muzika – visai kitu žanru. Publika neturėtų bijoti žodžio „šiuolaikinis“, nes jis tik nurodo laiką. Objektyviai kalbamuoju momentu mes negalime jos nei įvertinti, nei apibūdinti. Man atrodo, jog po kokių 200 metų tai bus pavadinta stilių eklektika. Vienas svarbus aspektas: šiuolaikinė opera išplečia ribas tarp žanrų.

Pati esi ir vokalistė, dirbi su muzikinio teatro artistais, kurių vokalinės galimybės didesnės nei dramos aktorių.

Tegul nesupyksta solistai, bet aktoriai pasižymi platesniu vokaliniu spekt­ru. Profesionalūs solistai dažniausiai bijo eksperimentuoti su savo balsu, jį tausoja. O man neįdomus tipinis operinis balsas. Ir operos „Į švyturį“ partitūroje ieškojau naujų technikų, perėjimo iš kalbėjimo į dainavimą, bandžiau rasti įdomesnių balsinių raiškų. Mano pagalbininkas, dirbant su teatro solistais, šiuo atveju buvo dirigentas Vytautas Valys – jo indėlis labai didelis.

Kitos dvi naujos operos kūrėjos – režisierė Loreta Vaskova ir dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė – kilusios iš Klaipėdos, o ir pati opera buvo užsakyta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro. Ar operoje juntama jūros dvasia?

Apie jūrą pirmiausia kalba siužetas, operoje nuolat keliamas klausimas: ar mes plauksime į švyturį? Personažai vis kalba apie orą. Juokavome, kad tai poilsiautojų opera. Gyvenime, kaip ir šiame kūrinyje, yra daug didesnių rūpesčių, povandeninių srovių, tačiau pirmame plane simboliškai atsiduria oras ir švyturys. Rodos, absurdas, kad tiek daug gyvenime priklauso nuo oro... Rašant muziką, man ji skambėjo lengvu vasaros vėju, šiugždesiu. Scenoje tai suskambo instrumentinio ansamblio ir elektronikos garsais bei solistų balsais. Apskritai muzikoje man labai svarbi estetika, nuoseklumas, lengvumo pojūtis. Žmogaus ausis turi atpažinti ir konsonansą, ir disonansą, tačiau šie negali būti įkyrūs, rėžiantys, nesiekiu tokio efekto.

Opera „Į švyturį“, kurta pagal V. Woolf romaną, turi ir paviršinį, ir giluminį sluoksnius. Kokios esminės temos joje nag­rinėjamos?

Galbūt nuskambės grubiai, bet spektaklis yra pritaikytas skirtingiems žmonėms. Manau, galima tiesiog ateiti į operą apie orą ir jūrą arba galima nardyti giliau: šeimos tėvas stačiokas, nuolat žeidžiantis sūnų, mama atlieka žmonos vaidmenį, tačiau vargu ar kada nors mylėjo savo vyrą. Antroje dalyje ji miršta, tačiau kaip svarbiausias klausimas iškyla nebaigtas paveikslas... Woolf tekstas yra poetinis, jame daug mažų ir didelių istorijų, būsenų, kurias, man atrodo, labai paranku perteikti būtent per muziką. Mūsų trijų tikslas buvo išlaikyti rašytojos stilių. Daug diskutavome su Loreta ir Gabriele, stengėmės, kad libretas derėtų su muzika, vengėme vulgarumo.

Esi minėjusi, jog tau svetimas feminizmas, ir staiga – Woolf.

Esu prieš kategoriškumą. Nes jis veda į radikalizmą, o šis – į smurtą. Muzikoje nemačiau, kur būtų galima tai utriruoti ar slėpti, rašydama operą su tuo nesusidūriau.

Kaip gimsta idėjos, kas tave įkvepia?

Mane žavi R. Wilsono teatras, R. Wain­wrighto muzikos paprastumas ir kartu genialumas, vokiečių teatras kaip muzikalusis teatras. Įkvepia gera režisūra, spektaklio konstrukcija. Šiuo požiūriu visada stebina J. Vaitkaus kūryba.

Kompoziciją studijavai Hagoje. Ar Lietuvos kultūrinio lauko tau užtenka?

Tiesiog negalėčiau gyventi užsienyje, esu visiškai homesick person. Man reikia intensyviai bendrauti su savo aplinka, reikia namų, šeimos. Be to, matau pakankamą muzikų, aktorių potencialą, čia jis dar nėra išnaudotas.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai