Tautvydas Bajarkevičius. Festivalis „Jauna muzika“. Akis į akį (II)

II. Markusas Poppas, Oval

Kažkurį ankstyvą, bet šviesų vasaros rytą, tikriausiai pirmaisiais naujojo tūkstantmečio metais, pabudau nuo įkyraus, nežmoniškai garsaus užstrigusios kompaktinės plokštelės garso, sklindančio iš gretimo daugiabučio pro pravirą langą. Matyt, užsitęsusi vasaros siesta (jeigu šitaip galima vadinti buką buitinį girtavimą blokiniame name) paryčiais pasibaigė štai tokiu finalu. Keista, bet natūralų pasipiktinimą – žinoma, labiausiai nulemtą tokiais atvejais įprasto bejėgiškumo – po kurio laiko pakeitė šioks toks susidomėjimas ar netgi nuostaba. Skaitytojui reikėtų įsivaizduoti vaiskų rytą pro manąjį langą aštuntajame aukšte atsiveriančią panoramą su mikrorajono daugiaaukščiais ir priemiesčio lygumomis, vis dar mieguistą tuštumą, šiaip jau tokiu metu budinamą tik paukščių balsų... Ir tą atgrasią lango kiaurymę, iš kurios sklinda šis neįtikėtinai agresyvus garsas. Visa tai užtruko, tad galėjau ne tik į valias pasimėgauti neįprasta, įtampos sklidina situacija ir atmosfera, bet ir susiformuluoti smalsulį žadinančių problemų, kurias netgi galėčiau pavadinti konceptualiomis.

Markusas Poppas. Rominos Martino nuotrauka
Markusas Poppas. Rominos Martino nuotrauka

Ausų kamštukai dėl panašių akustiniu požiūriu problemiškų kaimynysčių man aktualūs iki šiol. Niekaip negaliu atsikratyti it iškreiptų veidrodžių karalystėje įkyriai bumerangu grįžtančių savo pomėgių efektų... Šiuo atveju –­ muzikos ir kitokio meno, nebūtinai garsinio. Ir nebūtinai dėl to, kad viskas turi savo kainą. Tiesiog kartais prisieina kelti nepelnytą, neprisiimtą, galbūt net neteisėtą naštą. Guodžia nebent tai, kad tokie agresyvios tikrovės įtrūkiai, it egzistenciško nerimo kupini šešėliai, nori nenori, tampa įspaudais, atveriančiais visai kitokią klausą kartkartėm ištinkantiems jų atgarsiams. Šitai, žinoma, nė per nago juodymą neatperka tokios keistai fatališkos pasaulio logikos ar veikiau šiurkštaus jos nebuvimo.

Taip jau sutapo, kad apie vokiečių garso menininką, minimalistinės eksperimentinės muzikos kūrėją Markusą Poppą taip pat sužinojau tūkstantmečių sankirtoje. XX a. 10 dešimtmetyje meniniu pseudonimu Oval jis kaip tik jau buvo išleidęs keletą albumų, kurių kompoziciniu pagrindu pasitelkė stringančių kompaktinių plokštelių garsus. Maždaug tuo metu formavosi vadinamoji glitch estetika, kuriai rūpėjo trikdžio, technologinės klaidõs, smulkaus neatitikimo motyvai. Tai leido abstrakčiau suvokti muzikinę tekstūrą, minimalistines melodijas praturtinti asinchroniškomis ritmų figūromis, susivėlusią garsų tėkmę pašiaušti netikėtais garsų karpiniais, jų gyvybingai besiplėtojančiomis mozaikomis. Nors patys muzikiniai takeliai pasižymėjo iš esmės gana dekoratyviu, ausiai maloniu charakteriu, čia būta ir keleto konceptualesnių niuansų. Viena vertus, lyginant su griežtais ritmais pulsuojančia techno ar disco estetika, aiškiai išsikristalizavusiais minimalistinių kompozicijų temb­rais, auštančios skaitmeninės muzikos eros precizika, glitch buvo savotiška alternatyva, kurioje glūdėjo nemenkos improvizacinio prado potencijos. Žinoma, nereikėtų atmesti ir konotacijų, susijusių su trikdžio semantine reikšme. Bet muzikinio garsyno atžvilgiu ji čia iš tiesų buvo antraeilė, mat kompozicijose dominavo subtilus atmosferiškumas, organizuotos mikrotoninės aritmijos pynės, it kilimų raštuose pluoštiškai susipinantys melodinių karpinių sluoksniai. Trukdžius, netaisyklingai nukirptus įrašo fragmentus, užstrigusių technologijų skleidžiamus garsus, netikėtai modifikuotus efektus pasitelkiančios kompozicinės technikos būdingos įvairiems šiuolaikinės muzikos stiliams, kuriems svarbios technologijos. Elekt­roninei ir skaitmeninei muzikai šitai teikia organiškumo, natūralumo, intuityvumo, daugiasluoksniškumo.

Įprasto muzikalumo pirmuosiuose Oval albumuose anaiptol nėra daug. Jie minimalistiški, repetityvūs ir atmosferiški. Ko gero, juos visų pirma reikėtų asocijuoti su komfortu, serijine reprodukcija, technologinėmis sekvencijomis. Tad „Menų spaustuvės“ kavinės interjeras kamerinio pobūdžio susitikimui su Markusu atrodė idealus. Gal net tinkamesnis nei koncertų salė. Jo muzika iš tiesų kelia nemažai klausimų apie tai, kaip garsas sąveikauja su įvairiausiomis jo suvokimo sąlygomis, ypač su šiuolaikinio dizaino, architektūros savybėmis, pramoninės infrastruktūros kokybėmis, dinamika, energijos apytaka, skaitmeninės mediacijos modeliais ir schematiškumu. Kompozicijas derėtų traktuoti kaip struktūriškas (kartu gan eskiziškas) išvardytų šiuolaikinio civilizuoto būvio dėmenų replikas. Tad iš dalies tai yra ir atitinkamo gyvenimo būdo teigimas, jo „tonuso“ atspindys. Kita vertus, ypač akcentuojamame užsikirtusios garso kilpos motyve esama ir kažko pabrėžtinai neurotiško, baugiai monotoniško. Modernybės nerimas net ir jaukinamas rodo savo charakterį lįsdamas it yla iš maišo pačiose dekoratyviausiose savo apraiškose.

Apžvelgiant Markuso Poppo kūrybinę biografiją, galima aptikti keletą intriguojančių tendencijų. Oval iš pat pradžių buvo trio: Markusui kompaniją sudarė Frankas Metzgeris ir Sebastianas Oschatzas. Pirmasis, 1993 m. išleistas šios kompanijos albumas, vadinosi Wohn­ton. Jo būta melodingo, praturtinto vokalo melodijomis. Tačiau kaip glitch stiliaus pradininkus Oval išgarsino albumai Systemisch (1994), 94 Diskont (1995). Jie išleisti Frankfurto leidybinėje kompanijoje Mille Plateaux (prancūzų poststruktūralistų Gille’io Deleuze’o ir Felixo Guattari skaitytojams, be abejo, pavadinimas yra girdėtas). Mille Plateaux kaip tik ir specializavosi minimalistinės, šiuolaikiškos, tačiau malonios ausiai, melodingai atmosferiškos ir dekoratyvokos muzikos leidyboje. Toks skambesys, bemat tapęs Oval skiriamuoju bruožu, ilgam nužymėjo tolesnių kūrybinių vektorių gaires. Galima paminėti ir 1999 m. pasirodžiusį šio etapo albumą Szenariodisk. Nors nuo 1995-ųjų Oval tapo soliniu Markuso Poppo projektu, menininkas nevengė ir bendradarbiavimo su kitais menininkais. Kiek kitokios atmainos minimalistine estetika pasižymėjo duetas microstoria, įkurtas bendradarbiaujant su Janu St. Werneriu (Mouse on Mars), o trio Gastr Del Sol (su Jimu O’Rourke’u ir Davidu Grubbsu) albumas Camoufleur rodo, jog minimalistiniai pasažai gali puikiai įsikomponuoti į sudėtingesnes, improvizacinio pobūdžio instrumentines muzikines kompozicijas.

Kaip tik tokiais raktažodžiais ir tiktų apibūdinti vėlyvesniojo etapo Oval kūrybą, kurios vaisiai eksperimentinės muzikos pasaulį išvydo gerokai nuo minėtųjų besiskiriančiame areale. Albumus Oh (2010) ir O (2012) išleido leidybinė kompanija Thrill Jockey. Projektas tapo vargiai atpažįstamas: skaitmeninę elektroniką papildė gyvi būgnai ir elektrinė gitara, videoklipuose spalvotų abstrakcijų žaismą pakeitė teatralizuotas baleto šokis, kompozicijos įgavo roko dainai būdingą apibrėžtą trukmę. Smulkių muzikinių kilpelių rikiuotėmis grįsti ritminiai elementai išliko, tačiau nuo minimalizmo idėjos nusigręžta visiškai. 2013 m. menininkas išsiruošė į Braziliją, kur bendradarbiaudamas su vietos bendruomenėmis realizavo socialiniu įsitraukimu pasižymintį projektą Calidostopia! & VOA. Trumpametražėse muzikinėse vaizdo apybraižose projekto dalyviai savaip žvelgė į kūno, santykio, lyties, asmeniškumo, stebėjimo ir atsivėrimo tematiką bei su ja susijusias praktikas. Muzikinė estetika stebėtojo žvilgsnį tarsi nardina į autonomišką, intymiu jautrumu alsuojantį pasaulį, apžaidžiantį ribas peržengiančias įtampas. Jau čia juntamas prislopintas, suasmenintas karnavališkumas, 2016 m. albume Popp išsiskleidžiantis šviesiausiomis spalvomis ir džiaugsmingiausiais tonais. Tai debiutinis autoriaus įrašų kompanijos UOVOOO leidinys. Tikriausiai kaip tik dėl to albumą menininkas pavadino savo paties pavarde. Tai ekstatiškos popmuzikos interpretacijos, pasitelkiančios mikso, semplavimo, kilpos, koliažo technikas. Tokia muzikinė estetika skamba išties naujai, nors lietuviškai auditorijai ji gali priminti kai kurias hibridiškas stilių samplaikas, skambėjusias po festivaline Newmano vėliava. Tiesa, Markusas Poppas išlaiko kur kas organiškesnį skambesio tonalumą bei vengia perdėto algoritmų sintetikos tirščio. Šiuo požiūriu itin juntama ilgametė meistrystė ir atpažįstami akivaizdūs kūrybinės veiklos tęstinumo ženklai.

„Jauna muzika“ visada buvo festivalis, leidžiantis iš arčiau susipažinti su eksperimentinės muzikos atlase ryškiau žibančiomis žvaigždėmis. Intensyvūs šiuolaikinio gyvenimo ritmai neretai ir tokias išskirtines progas paverčia antraeilėmis, ištirpstančiomis margose festivalių programose. Tad norisi tikėtis, kad šios dvi (žr. ankstesniame numeryje) gana konservatyvaus, retrospektyvinio stiliaus apybraižos, pateikiančios eskiziškus „Jaunos muzikos“ svečių portretus, pasitarnaus kaip produktyvi alternatyva, suteikianti galimybę grįžti prie orientyrų stropiau turiningu, o ne valiūkiškai dinamišku būdu.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai