Charles Bukowski. Ramono Vaskeso nužudymas

Ši istorija yra vaizduotės vaisius ir jokie, net ir labai panašūs įvykiai, galbūt iš tiesų nutikę realiame gyvenime, nepastūmėjo tendencingai aprašyti kurių nors su jais susijusių ar nesusijusių asmenų. Kitaip tariant, rašydamas šį apsakymą daviau valią vaizduotei, mintims, kūrybingumui – tai viso labo pramanas, kurį įkvėpė patirtis, sukaupta štai jau be vienerių metų pusę amžiaus gyvenant žmonių giminės apsuptyje, todėl to, kas čia pavaizduota, nederėtų sieti nei su konkrečiu atveju ar atvejais, nei su spaudos nušviestais atsitikimais. Šiuo kūriniu jokiu būdu nesiekiu nei kaip nors pakenkti iš to paties molio kaip ir aš nulipdytiems žmonėms, kurie galbūt atsidūrė panašioje situacijoje, nei jų apšmeižti ar įpiršti apie juos nederamų išvadų.

Charlesas Bukowskis

 Ugnės Žilytės piešinys

Jie paskambino į duris. Du broliai – 23 metų Linkolnas ir 17-os Endriu.
Duris atidarė jis pats.
Štai jis. Ramonas Vaskesas, buvusi nebyliojo ir pirmųjų garsinio kino gyvavimo metų žvaigždė. Jam jau per 60, bet atrodo vis dar taip pat subtiliai. Anais laikais tiek ekrane, tiek gyvenime jo plaukai būdavo sodriai įtrinti vazelinu ir griežtai sušukuoti atgal. O kur dar ta ilga plona nosis, elegantiški ūsiukai ir gebėjimas dvasingai pažvelgti damai į akis – taip, Ramonas Vaskesas buvo išties neprilygstamas. Ne veltui jį praminė Didžiuoju Meilužiu. Jau vien nuo jo vaizdo ekrane damos alpte alpo. „Alpte alpo“ – būtent tokį posakį dažniausiai pasitelkdavo kino apžvalgininkai. Nors, po teisybei, Ramonas Vaskesas buvo homoseksualas. Tik dabar jau solidžiai pražilusiais plaukais, o ir šiek tiek tankesniais ūsais.
Buvo vėsokas, Kalifornijai būdingas vakaras, maža to, jo namas stovėjo kalnuotoj vietovėj. Vaikinai buvo tik su kareiviškom kelnėm ir baltais marškinėliais. Abu gana raumeningi, abu malonaus veido – malonaus ir pagarbaus.
Iš pradžių kalbėjo vien Linkolnas:
– Esam apie jus skaitę, pone Vaskesai. Atleiskit, kad sutrukdėm, bet mes labai domimės Holivudo garsenybėm, sužinojom, kur gyvenat, ir kaip tik važiavom pro šalį, todėl niekaip neatsispyrėm pagundai paskambinti jums į duris.
– Lauke turbūt šaltoka, vaikinai?
– Taip, taip, šaltoka.
– Gal trumpam užsuktumėt į vidų?
– Nenorim jums trukdyti, atitraukti nuo kitų reikalų.
– Nieko tokio. Užeikit. Aš vienas.
Vaikinai įėjo. Atsistojo kambario vidury iš pažiūros nerangūs ir sutrikę.
– Ak, prašau, sėskitės! – paragino Ramonas, mostelėdamas ranka į sofą.
Vaikinai priėjo prie jos ir atsisėdo, bet ir toliau atrodė gan susikaustę. Židinyje ruseno nedidelė liepsnelė.
– Tuojau atnešiu šio to, kas padės sušilti. Luktelkit minutėlę.
Ramonas grįžo nešinas prabangaus prancūziško vyno buteliu, atkimšęs jį vėl dingo, o tada vėl pasirodė – šįkart su 3 aprasojusiom taurėm.
– Paragaukit. Nepaprastai gardus daiktas.
Linkolnas savo taurę ištuštino kone vienu mauku. Endriu, sekdamas jo pavyzdžiu, pasielgė lygiai taip pat. Ramonas vėl pripildė jų taures.
– Jūs broliai?
– Taip.
– Taip ir pamaniau.
– Aš – Linkolnas. O jis – mano jaunėlis Endriu.
– A, aišku. Endriu – labai subtilaus ir kerinčio veido jaunuolis. Sakyčiau, net mąslaus veido. O kartu ir šiek tiek žiauroko. Bet to žiaurumo nei per daug, nei per mažai, bet lygiai tiek, kiek ir reikia. Hm, galėčiau įtaisyt jį filmuotis. Tebeturiu dar šiokių tokių ryšių.
– O ką apie mano veidą pasakytumėt, pone Vaskesai? – paklausė Linkol­nas.
– Na, jis ne toks subtilus ir gerokai žiauresnis. Bet toj žiaurybėj slypi ir kone žvėriškas dailumas. O turint omeny jūsų... kūną. Nesupykit, bet jūsų sudėjimas – kaip pašėlusios beždžionės, kuriai nuskuto kailį. Bet... man jūs labai patinkat. Kažką tokio tikrai spinduliuojat...
– Galbūt tai iš bado, – tarė pagaliau prasižiojęs Endriu. – Jūsų mieste ką tik atsidūrėm. Važiavom iš paties Kanzaso. Iš pradžių nuleido padangas. O tada dar ir tas sumautas stūmoklis parėjo. Į tą grabą sukišom visus savo pinigus. Suprantat: padangos, remontas... Palikom prie namo... Plimutas, 1956-ųjų gamybos... Dabar sąvartyne už jį net dešimt baksų neduotų.
– Tai jūs alkani?
– Dar ir kaip!
– Viešpatie, luktelkit, tuojau ko nors rasiu, tuoj ko nors paruošiu. O kol kas išgerkit, nesikuklinkit!
Ramonas išėjo į virtuvę.
Linkolnas pakėlė butelį, priglaudė prie lūpų kakliuką. Išmaukė beveik viską. Tada butelį atkišo jaunėliui:
– Pabaik.
Vos Endriu baigė tuštinti butelį, į kambarį su didžiuliu pailgu padėklu įžengė Ramonas. Kimštos alyvuogės, sūris, saliamis, rūkyta jautiena, kvietiniai sausainiai, svogūnų laiškai, kumpis, įdaryti kiaušiniai.
– Ak, vynas! Jau ištuštinot! Šaunuoliai!
Ramonas vėl išėjo ir netrukus grįžo su dviem aprasojusiais buteliais. Atkimšo išsyk abu.
Vaikinai metėsi prie maisto. Ilgai netruko. Padėklas tuoj ištuštėjo.
Tada jie įniko į vyną.
– Pažinojot Bogartą?
– Tik šiek tiek.
– O Garbo?
– Žinoma, meskit juokus.
– O Geiblą?
– Tik vos vos.
– Kegnį?
– Ne, su Kegniu niekad nesusidūriau. Matot, visi jūsų paminėti žmonės – iš esmės skirtingų epochų atstovai. Kartais man susidaro įspūdis, kad dalis vėlesnių kino garsenybių šnairai žvelgė, o ir dabar žvelgia į tai, kad didžiumą savo pinigų aš užsidirbau tais laikais, kai mokesčiai taip smarkiai dar nesikandžiojo. Tik, jei kalbame apie uždarbį, kolegos pamiršta, jog, kitaip nei jie, aš niekada negavau vadinamųjų infliacinių pinigų. O šiais laikais jie jau išmokę kur kas daugiau pinigų pasilikti sau, tai yra samdo mokesčių žinovus, kurie išnaudoja įvairias mokestines spragas, tarkim, užsiima reinvestavimu ir panašiai. Šiaip ar taip, per įvairius priėmimus ar vakarėlius tai nuolat kelia įvairiopus jausmus. Jie mano, kad aš turčius. Aš manau, kad turčiai jie. Visi mes pernelyg jaudinamės dėl pinigų, šlovės ir galios. Atvirai kalbant, pinigų turiu tiktai tiek, kiek reikėtų norint patogiai nugyventi iki mirties likusias dienas.
– Mes, Ramonai, apie jus ne juokais pasidomėjom, – tarė Linkolnas. – Vienas žurnalistas, ne, netgi du žurnalistai, tvirtina, kad namie visą laiką laikot paslėpęs penkis gabalus grynais. Taip sakant, smulkioms išlaidoms. Ir dar jie teigia, kad jūs visiškai nepasitikit nei bankais, nei apskritai bankine sistema.
– Nežinau, iš kur jūs tai ištraukėt. Tai netiesa.
– Žurnalas „Screen“, – tarė Linkolnas. – 1968 m. rugsėjo numeris. „Holly­wood Star, Young And Old“, 1969 m. sausio numeris. Turim šiuos žurnalus pasiėmę su savim, mašinoj.
– Nesąmonė. Vieninteliai šiuose namuose esantys grynieji guli pas mane piniginėj. Kokie dvidešimt ar trisdešimt dolerių.
– Imkim ir patikrinkim.
– Galim.
Ramonas išsitraukė piniginę. Viduj tebuvo viena dvidešimtinė kupiūra ir trys kupiūros po dolerį.
Linkolnas išplėšė jam iš rankų visą piniginę.
– Šitą aš pasilaikysiu!
– Kas tau, Linkolnai? Jei nori pinigų, imk. Tik piniginę atiduok. Ten mano dokumentai – vairuotojo pažymėjimas, visa kita.
– Atsipisk!
– Ką?
– Sakiau: „ATSIPISK!“
– Klausykit, vaikinai, deja, privalau jūsų paprašyti tuojau pat palikti šiuos namus. Tapot visai nebesuvaldomi!
– Vyno dar yra?
– Taip, taip, yra dar to vyno! Galit viską pasiimt, 10 ar 12 butelių geriausių prancūziškų vynų. Prašau, pasiimkit juos ir eikit! Maldauju!
– Dedi į kelnes dėl savo penkių gabalų?
– Sakau nuoširdžiai, jokių penkių gabalų šiuose namuose nėra. Sąžiningai sakau. Iš visos širdies. Nėra čia jokių penkių gabalų!
– Meluoji, bybčiulpy!
– Kodėl jūs tokie grubūs?!
– Bybčiulpys! BYBČIULPYS!
– Juk priėmiau jus svetingai ir geranoriškai. O dabar už tai atsidėkodami draskot akis ir įžeidinėjat.
– Tik pamanykit, atnešė padėkliuką suknisto maisto! Ir visas tas nesąmones dar vadini maistu?!
– O kuo jis blogas?
– Tai VIŠTGAIDŽIŲ ĖDALAS!
– Nesupratau?
– Kimštos alyvuogytės, įdaryti kiaušinukai... Tikri vyrai tokio šūdo ne­valgo!
– Bet jūs juk valgėt.
– Tu ką, BYBČIULPY, ant manęs stumi?
Linkolnas pakilo nuo sofos, priėjo prie Ramono, įsitaisiusio ant krėslo, ir kirto delnu jam į veidą. Stipriai. Triskart. O Linkolno delnai buvo ohoho kokie dideli.
Ramonas nunarino galvą ir pravirko.
– Atsiprašau. Aš tik stengiausi padėt.
Linkolnas atsigręžė į brolį.
– Matai? Supistas pedikas! VERKŠLENA KAIP KŪDIKIS! TUOJ JIS MAN IŠ TIKRŲJŲ PRAVIRKS! TUOJ JIS MAN UŽBLIAUS KAIP DIDELIS, JEIGU TIK, AIŠKU, NEIŠKOSĖS, KUR LAIKO TUOS SAVO PENKIS GABALUS!
Linkolnas pačiupo vyno butelį ir kaip reikiant iš jo trūktelėjo.
– Išgerk, – paragino jaunėlį. – Panašu, kad turėsim darbelio.
Endriu taip pat užsivertė butelį. Maktelėjo nesikuklindamas.
Ramonui kūkčiojant jiedu kurį laiką dar pasėdėjo sriubčiodami vyną, žvelgdami vienas į kitą, kažką svarstydami.
– Žinai, ką dabar padarysiu? – galiausiai paklausė Linkolnas brolio.
– Ką?
– Duosiu jam nučiulpt!
– Kam to reikia?
– Kam? Ogi tiesiog dėl juoko, va kam!
Linkolnas gurkštelėjo dar vieną gurkšnį, tada vėl priėjo prie Ramono, suėmė jį už smakro ir pakėlė galvą aukštyn.
– Ei, šlykštyne...
– Oi, prašau, PRAŠAU, PALIKITE MANE RAMYBĖJ!
– Tai ką, BYBČIULPY, tuoj čiulpsi man bybį!
– Ne, ne, prašau, nereikia!
– Žinom, kad tu homikas! Ruoškis, šlykštyne!
– NE! PRAŠAU! NEREIKIA!
Linkolnas atsisegė praskiepą.
– IŠSIŽIOK!
– Ne, ne, prašau!
Šįkart Linkolnas užvažiavo Ramonui jau ne delnu, bet kumščiu.
– Myliu tave, Ramonai! Čiulpk!
Ramonas išsižiojo. Linkolnas įspraudė jam tarp lūpų savo pimpalo galą.
– Tik pamėgink įkąst, šlykštyne! Išsyk NUDOBSIU!
Ir toliau tebeašarodamas Ramonas pradėjo čiulpti.
Linkolnas pliaukštelėjo jam į kaktą.
– ENERGINGIAU! Panašu, visai nesistengi!
Ramonas sušvytavo galva smarkiau, pradėjo dirbt liežuviu. Po to, kai Linkolnas pajuto, kad tuoj baigs, stvėrė Ramonui už pakaušio ir sugrūdo jam iki pat galo. Ramonas sugargaliavo, ėmė dusti. Linkolnas neištraukė, kol tas neprarijo visko iki paskutinio lašo.
– Pagaliau! O dabar nučiulpk mano broliui!
– Linkai, aš nenoriu, – tarė Endriu.
– Ką, peršikai?
– Ne, nieko panašaus.
– Tai ko ištižai?
– Neištižau...
– Dar išgerk.
Endriu gurkštelėjo. Truputį pamąstė.
– Gerai jau, tegu nučiulpia ir man.
– O TU JĮ PRIVERSK!
Endriu atsistojo, atsisegė užtrauktuką.
– Tai ką, ruošk liežuvį, šlykštyne.
Ramonas tik sėdėjo ir verkė.
– Pakelk jam galvą. Jis tai dievina.
Endriu kilstelėjo Ramono galvą.
– Nenoriu tavęs mušt, seni. Žiokis. Ilgai tai netruks.
Ramonas išsižiojo.
– Va, – tarė Linkolnas, – matai, koks jis paslaugus. Nors prie žaizdos dėk.
Ramonas sušvytavo galva, paleido į darbą liežuvį ir Endriu baigė.
Ramonas išspjovė ant kilimo.
– Šikniau tu! – subliuvo Linkolnas. –­ Privalėjai nuryt!
Tada priėjo ir tėškė dar vieną antausį Ramonui, kuris tuo metu jau buvo liovęsis verkti ir, regis, grimzdo į savotišką transo būseną.
Broliai ir vėl įsitaisė ant sofos, ištuštino savo vyno butelius. Virtuvėje susirado dar. Atsinešė juos į kambarį, atkimšo, paragavo.
Ramonas Vaskesas jau dabar atrodė lyg iš akies lupta seniai su gyvenimu atsisveikinusios kino garsenybės vaškinė figūra, eksponuojama kažin kuriam Holivudo muziejuj.
– Tuoj išsiaiškinsim, kur jis laiko tuos savo penkis gabalus ir galėsim nešdintis, – pasakė Linkolnas.
– Sakė, kad čia nėra, – tarė Endriu.
– Visi pedrylos yra tiesiog apsigimę melagiai. Bet jis man viską išklos. Būk čia, pasivaišink vynu. Tuo suskiu aš pasirūpinsiu.
Linkolnas pakėlė Ramoną, persimetė jį sau per petį ir išsinešė į miegamąjį.
Endriu liko sėdėti ir gerti vyną. Iš miegamojo vis atsklisdavo tai pašnekesio nuotrupos, tai riksmas. Jis atkreipė dėmesį į telefoną. Nusprendė pasinaudot proga ir Ramono sąskaita paskambinti į Niujorką. Ten gyveno jo mažulė. Prieš kurį laiką persikraustė iš Kanzaso laimės ieškoti. Bet iki šiol tebesiuntė jam laiškus. Ilgus. Panašu, jog kol kas sėkmė jai dar nebuvo nusišypsojus.
– Klausau?
– Čia Endriu.
– Ak, Endriu, ar atsitiko kas?
– Miegojai?
– Kaip tik ruošiaus eit į lovą.
– Viena?
– Tai žinoma.
– Na, nieko neatsitiko. Atsirado čia toks veikėjas, sako, galėtų įtaisyt mane filmuotis kine. Sako, turiu labai subtilų veidą.
– Nuostabu, Endriu! Tavo veidas tik­rai labai gražus, myliu tave, juk žinai.
– Žinau. O tau kaip sekas, katinuk?
– Šiaip sau, Endi. Niujorkas toli gražu ne iš svetingiausių miestų. Visi čia tik ir raunas įlįsti tau į kelnaites, daugiau jų niekas nedomina. Dirbu padavėja, tikras pragaras, bet, ko gero, netrukus vis dėlto gausiu vaidmenį vienam nebrodvėjiniam pastatyme.
– Kas per pastatymas?
– Kad nė pati nežinau. Panašu, kad vienos banalybės. Pjesę kažkoks juočkis parašė.
– Žiūrėk man, mažyt, nepasitikėk ten per daug visokiais juočkiais.
– Aš ir nepasitikiu. Darau tai tik tam, kad įgyčiau patirties. O jie net vieną garsią aktorę įkalbėjo, kad suvaidintų jiems be atlygio.
– Hm, puiku. Bet tais juočkiais vis tiek per daug nepasitikėk!
– Edi, aš ne kokia nors sumauta kvailė. Nepasitikiu niekuo. Viskas tik tam, kad turėčiau, nuo ko atsispirt.
– Kas tas juočkis?
– Nežinau. Kažkoks dramaturgas. Kiauras dienas tik dykinėja, rūko žolę ir spangsta apie revoliuciją. Dabar tai ant bangos. Ir kol ši mada nepraeis, turim ja sekti.
– O tas dramaturgas... Jis kartais tavęs nedulkina?
– Nešnekėk kvailysčių, Endriu. Elgiuosi, aišku, su juo gerai, bet jis gi tiesiog pagonis, paprasčiausias gyvulys... Kad tu žinotum, kaip man įgriso būt padavėja. Visi tie gudročiai, žnaibantys šikną vien tik dėl to, kad paliko tau kvoterį arbatos, man jau skersai gerklės. Tikras pragaras.
– Aš visą laiką apie tave galvoju, mažut.
– Ir aš apie tave, Endi, gražuoliuk tu mano didžiapimpi. Myliu tave.
– Kartais kalbi labai juokingai, juokingai, bet kartu ir teisingai, todėl tave ir myliu, mažyt.
– Ei! O kas ten pas jus per RIKSMAI?
– Pokštaujam, ir tiek, mažyt. Čia pas mus, Beverli Hilse, baisiausiai pašėlęs vakarėlis. Juk žinai, kokie tie aktoriai...
– Nežinotum, pamanytum, kad kažką žudo.
– Nesijaudink, mažyt. Tiesiog kvailiojam. Visi girti kaip pėdai. Kažkas repetuoja savo tekstą. Myliu. Netrukus vėl paskambinsiu arba parašysiu.
– Gerai, Endriu. Myliu tave.
– Labos nakties, saldainiuk.
– Labanakt, Endriu.
Endriu padėjo ragelį ir nužingsniavo miegamojo link. Įėjo į vidų. Ramonas tįsojo ant didžiulės dvigulės lovos. Buvo visas kruvinas. Paklodės irgi buvo kruvinos.
Linkolnas laikė pastvėręs lazdelę. Būtent tą garsiąją lazdelę, su kuria šis Didysis Meilužis anuomet vaidindavo filmuose. Visa lazdelė buvo išterliota krauju.
– Šitas kalės vaikas taip lengvai neišsisuks, – pasakė Linkolnas. – Atnešk dar vieną butelaitį.
Endriu grįžo su vynu, atkimšo ir Linkolnas gerokai iš jo trūktelėjo.
– Gal tų penkių gabalų čia iš tikrųjų nėra, – tarė Endriu.
– Yra. Ir mums jų reikia. Su tais ped­rylom baisiau negu su žydais. Žydas greičiau kojas pakratys, nei atiduos tau bent centą. O pedrylos dar ir MELUOJA! Įsivaizduoji?
Linkolnas vėl nužvelgė ant lovos tįsantį kūną.
– Tai kur paslėpei tuos penkis gabalus, Ramonai, a?
– Garbės žodis! Kaip Dievą myliu, jokių penkių gabalų čia nėra! Prisiekiu!
Nieko nelaukdamas Linkolnas darsyk drožė lazdele Didžiajam Meilužiui į veidą. Atsivėrė dar viena žaizda. Plūstelėjo dar daugiau kraujo. Ramonas neteko sąmonės.
– Ne, nieko gero šitaip nebus. Tempk jį į dušą, – paliepė broliui Linkolnas. –­ Tegu atsigaivelėja. Ir nuplauk tuos kraujus. O tada tęsim, ką pradėjom. Tik dabar jau jis gaus ne tik į marmūzę, bet ir per pimpį su kiaušais. Užčiulbės kaip didelis. Čia bet kuris užčiulbėtų. Eik, nuprausk jį, o aš dar truputį išgersiu.
Linkolnas išėjo. Endriu pažvelgė į kraujuojančią raudoną masę, sužiaukčiojo, galop nesusiturėjęs apsivėmė. Tiesiai ant grindų. Pavėmęs pasijuto geriau. Pakėlė kūną ir nuvilko jį į vonią. Regis, Ramonas trumpam atsigaiveliojo.
– Švenčiausioji Mergele, Švenčiausioji Mergele, Dievo Motina...
Artėjant prie vonios Ramonas dar kartą tai pakartojo.
– Švenčiausioji Mergele, Švenčiausioji Mergele, Dievo Motina...
Nutempęs Ramoną į vonią Endriu nuvilko kruvinus jo drabužius, žvilgsniu susirado dušo galvutę, paguldė Ramoną ant grindų ir paleidęs vandenį sureguliavo reikiamą šilumą. Tada ir pats nusispyrė batus, nusismaukė kojines, nusimovė kelnes ir trumpikes, nusivilko marškinėlius ir įlipo į dušo kabiną kartu su Ramonu – šitaip išlaikyti jį po krintančia srove buvo paprasčiau. Pamažu kraujai plovėsi. Endriu stebėjo, kaip žilais, kadaise visų moterų dievinto stabuko plaukais teka vanduo. Ramonas atrodė kaip eilinis liūdesio prislėgtas, likimo apleistas senis.
Staiga pagautas kažin kokio impulso Endriu užsuko karšto vandens rankeną ir paliko bėgti tik šaltą.
Prikišo lūpas prie pat Ramono ausies:
– Tėvai, mums tereikia tavo penkių gabalų, daugiau nieko. Pasakai, kur jie, ir mes dingstam. Duodi tuos penkis gabalus, ir mes paliekam tave ramybėj. Aišku?
– Švenčiausioji Mergele... – vėl suvebleno Ramonas.
Endriu ištraukė senį iš dušo kabinos. Nuvilko jį atgal į miegamąjį, paguldė ant lovos. Linkolnas jau laukė įnikęs į naują butelį vyno.
– Gerai, – tarė vyresnėlis, – dabar jis man jau tikrai užčiulbės!
– Panašu, kad neturi jis tų penkių gabalų. Aš dėl tiek pinigų šitokio skausmo tikrai nekęsčiau.
– Turi, turi, kaip neturės! Ot, prakeiktas homikas, susmirdęs žydpalaikis, nigeris! Dabar jis man jau tikrai UŽČIULBĖS!
Linkolnas padavė butelį Endriu, šis nieko nelaukdamas tuojau pat iš jo trūktelėjo.
Tada Linkolnas vėl čiupo lazdelę.
– Nu! Bybčiulpy! KUR PENKI GABALAI?
Ant lovos tįsantis žmogus nieko nesakė. Linkolnas apvertė lazdelę aukštyn kojom, tai yra suėmė ją už apačios ir rankena iš visos sveikatos tvojo Ramonui per pimpalą ir kiaušus.
Ramonas ir toliau nieko nesakė, tik be perstojo dejavo.
Galima sakyt, senis visam laikui atsisveikino su lyties organais.
Linkolnas kelioms akimirkoms įsi­siurbė į butelio kaklelį, o tada vėl užsimojo lazdele ir puolė ja talžyti Ramoną kur pakliuvo: veidą, pilvą, rankas, nosį, viršugalvį. Visur, kur pakliuvo. Šįkart apie penkis gabalus jau nieko nebeklausė. Ramonas buvo išsižiojęs, iš lūžusios nosies ir kitų veido žaizdų kraujas plūdo jam tiesiai į burną. Jis rijo, stačiai springo savo krauju. Galiausiai visai sustingo, į smūgius praktiškai neberea­gavo.
– Tu jį nugalabijai, – burbtelėjo End­riu, visą šį vaizdą stebėjęs nuo kėdės. – O jis žadėjo, kad įtaisys mane filmuotis.
– Aš jo nenugalabijau, – pasakė Linkolnas. – Tai tu jį nugalabijai! Sėdėjau čia ir puikiai mačiau, kaip užtalžai jį negyvai su jo paties lazdele. Su ta pačia lazdele, kuri išgarsino jį kine!
– Kokį šūdą tu čia mali? – paklausė Endriu. – Tau ką, vynas visai stogą nurovė? Svarbiausia dabar – kuo greičiau iš čia mėžtis. Kitką paskui išsiaiškinsim. Senis užsilenkė! Nešdinamės!
– Neskiesk, – tarė Linkolnas, – apie tokius reikalus esu prisiskaitęs gyvą velnią rašliavos. Pirmiausia reikia sumėtyt pėdas. Tarkim, pamirkyt pirštus jo kraujy ir ant sienų prirašinėt visokių dalykų. Kažką tokio.
– Kokių dar dalykų?
– Kad ir: DUSINK KIAULĘ! ŠALIN SUPISTAS KIAULES! O tada ant lovos galvūgalio dar užrašyti kokį nors vardą. Pavyzdžiui, Liuisas. Tinka?
– Tinka.
Jie pamirkė pirštus kraujyje ir iškeverzojo po nedidelį šūkį. Tada išėjo į lauką.
Užvedė 1956 metų gamybos plimutą. Nuburzgė į pietus su Ramono dvidešimt trim doleriais ir iš jo nugvelbtu vynu. Prie Saulėlydžio ir Vakarų sankirtos pastebėjo dvi pakeleivingas mašinas stabdančias mergiotes su mini sijonėliais. Stabtelėjo. Truputėlį pasispyriojusios ir pakrykštavusios mergiotės vis dėlto įsėdo. Automobilyje buvo radijo imtuvas. Be jo, daugiau praktiškai nieko gero. Jie radijo imtuvą įjungė. Po automobilio saloną skersai išilgai ritinėjosi prabangaus prancūziško vyno buteliai.
– Ei, – tarė viena mergiočių, – panašu, kad judu tikri padykėliai!
– Gal varom į paplūdimį, išsidrėbsim ant smėlio, pamauksim vyno ir pažiūrėsim, kaip kyla saulė? – pasiūlė Linkolnas.
– Gerai, – sutiko antroji mergiotė.
Endriu vargais negalais atkimšo vieną butelį, lengva nebuvo: teko išsiversti su paprastu kišeniniu peiliuku plonyte geležte – pasiimti dailų Ramono kamščiatraukį jie tiesiog pamiršo. O juk kišeninis peiliukas – tai anaiptol ne kamščiatraukis, todėl kaskart gurkštelėjus juo atkimšto vyno, į burną patekdavo ir kamščio trupinių.
Priekyje Linkolnas anaiptol neliūdėjo, bet, kadangi vyrukas vairavo, savąją mergužėlę nuodugniau patyrinėti iš esmės galėjo vien tik mintimis. O štai Endriu ant galinės sėdynės nieko nelaukdamas prisišliejęs prie naujosios draugužės kyštelėjo šiai ranką tarp kojų ir patempęs kelnaites kiek į šoną ėmėsi darbuotis pirštu. Vis dėlto ūmai ji atšoko ir atstūmusi jo ranką pareiškė:
– Manau, iš pradžių mums derėtų geriau vienas kitą pažinti.
– Suprantama, – tarė Endriu. – Dar turim maždaug dvidešimt ar trisdešimt minučių, kol dribtelsim ant smėlio ir reikalu iš pagrindų užsiimsim. Mano vardas, – pratęsė Endriu, – Haroldas Andersonas.
– O aš – Klerė Edvards.
Jiedu vėl apsikabino.
Didysis Meilužis mirė. Bet bus dar kitų. Ir kur kas daugiau – ne tokių didžių. Daugiausia pastarųjų. Taip jau lemta šitam pasauly. Arba nelemta.

 

Iš anglų kalbos vertė Gediminas Pulokas

Charles Bukowski. „The Most Beautiful Woman in Town & Other Stories“. – San Francisco: City Lights Books, 2001.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai