Joachimas Bessingas (g. 1971) – žurnalistas, vertėjas, vienas reikšmingiausių vokiečių populiariosios literatūros rašytojų. Išgarsėjo 1999 m. išleista knyga „Tristesse Royal“. Joje – Bessingo ir dar keturių jaunų autorių pokalbis, trukęs 30 valandų, savotiška kartos „papročių knyga“. Pagal keletą savo kūrinių pastatė spektaklius, pernai rašė tinklaraštį „2016 – The Year Punk Broke“.

Jurgis Tarabilda. „Deflated“, 2017
Jurgis Tarabilda. „Deflated“, 2017

Anksčiau kiekviena vieta turėjo savitą kvapą, o dabar viskas, ką tik pagauna mūsų nosis, jau sunaikinta sintetikos.

Neseniai vienoje Frankfurto senamiesčio kvartalo, kurį aplenkė renovacija, laiptinėje jau ruošėmės lipti žemyn, kai kažkas mane sustabdė. Skalbiklių, nuorūkų, viralo ir rūsio kvapų mišinys. Visų atpažįstamas kaip dvokas. Tos kvapų natos – dvoko – niekada nereikėjo aprašinėti atskirai. Romanuose ar reportažuose užtekdavo tik paminėti sąvoką, ir skaitytojas iškart susikurdavo, hm, ką tokį? Vaizdą nosyje? Kvapą vidiniame regėjime?

Kaip pažiūrėsi. Bet geriau paklausykime, nes Frankfurto laiptinės dvokas turėjo ką papasakoti. Tai nebuvo vien nuorūkų kvapas. Mačiau vyro su marškiniais ir trumpikėm burną, stipriai įsiur­biančią cigaretės filtrą, mačiau drėgną ir margą skalbinių gniutulą, iš skalbyklės brukamą į mėlyną plastikinį krepšį, kelios jo grotelės buvo suklijuotos lipnia juosta. Vėliau dieną vis dėlto prasimušė saulė ir kažkas pastatė skalbinių džiovyk­lę balkone, jo plytelės rudos ir įšilusios. Ant turėklo nutūpė strazdas, pakreipė galvelę, bet buvo nubaidytas. Dviem aukštais žemiau, rūsio lentynoje tarp daugybės paveldėtų daiktų, kurių niekas nedrįsta išmesti, –­ slidžių batai. Virš kriauklės, kurioje –­ dubuo, pilnas kruvino vandens, nuo sekmadienio, medžioklės dienos, kabojo nuluptas zuikis. Stovėjo jauno vyno statinė, iš kurios vis lašėjo, bet širšėms rūsyje buvo per šalta. Ir tas rūsio šaltis turi savo kvapą. O laistymo žarnos raudonis iki šios dienos išliko tavo mėgstamiausia spalva...

Belieka konstatuoti, kas įvyko čia, nuomojamo namo laiptinėje Frankfurte: tai buvo retas susitikimas, nes dvokas šiandien jau beveik išnykęs. Iš butų, namų prieškambarių ir parduotuvių vit­rinų atsiduoda sintetiniais kvapais, geriausiu atveju, kuo nors rytietišku. Visur kvepia vienodai. Nors ir maloniai, bet tai nebeturi nieko bendra su žmonių išskiriamais kvapais. Pėsčiųjų zonose greta „Lush“ ir „L’Occitane“ atidaromas „Rituals“ filialas, o štai ir vėl „Douglas“. Net ir „Ikejoje“ jau atsirado kvapiųjų žvakių. Galiu apibend­rinti – visi kvepia, niekas nedvokia.

O man smirdi.

Aromatu apibūdiname tai, kas mums atrodo malonu, bet čia jau skonio reikalas. Kai kurie stebisi, kaip ištveria sūrio skyriaus pardavėjos. Dar būdamas vaikas svarsčiau, ar darbas parfumerijos parduotuvėje kartais nėra bausmė. Neturiu nieko prieš gardžius kvapus, bet kas kvepia, privalo turėti ir priežastį, kuria būtų galima pasidžiaugti. Pavyzdžiui, gėlių puokštė. Arba iš orkaitės ištrauktas pyragas. Ką tik nupjauta žolė. Bet namų kvapai, oro gaivikliai, o ir jau kiek senamadiška kvapioji eglutė, privalomai kabėjusi už taksi veidrodėlių, – visi jie skleidžia aromatą, kuris okupuoja mano nosį, užgniaužia kvapą, bet nesukelia jokių klausimų. Namų kvapas yra small talk. O gaivikliai mėgina užmegzti niekur nevedantį pokalbį.

Beje, automobilių salonų gaivikis eglutė yra vokiečių išradimas. 6 dešimt­metyje jį sukūrė vokiečių emigrantas Julius Sämannas Votertaune prie Niujorko. Vienos pieninės vairuotojas paprašė chemiko sugalvoti ką nors, kad nuslopintų išlaistyto pieno kvapą sunk­vežimyje. Ponas Sämannas, prieš tai gyvenęs Kanadoje, iš sugeriamojo popieriaus iškirpo pušies siluetą ir išmirkė pušų aliejuje. Galbūt tada jis prisiminė gimtąjį Švarcvaldą. Tai, kas prasidėjo kaip nekaltas kalėdinis aromatas, paplito lyg maras. Toji imperija tebegyvuoja iki šių dienų. Tiesa, egzistuoja eglutė, kuri Davido Fincherio filmo „Septyni“ scenoje su lavonu atitinka savo tikrąją paskirtį, moderni kvapų nata „New Car“.

O kol kas daugybėje butų, į kuriuos atsitiktinai užklystu ar esu pakviečiamas, dega kvapiosios žvakės „Abd El Kader“. Jos kvepia baziliku, mėtomis ir citrina. Iš pradžių ši kompozicija man visai patiko, bet laikui bėgant atbukau. Visąlaik tas pats. Susirenka svečiai, vienoje tų dieviškų virtuvių ruošiamas valgis. Kas nors gurmaniška garinama žemoje temperatūroje ar išrūkoma rafinuotai pamarinavus. Kokie puikūs kvapai galėtų sklisti! Šiltas vyno padažas, česnakai svieste, kepta mėsa. Tačiau virš viryklės kabo galingas gartraukis, kurio halogeninės šviesos negailestingai viską apšviečia. Tarsi švelniai poliruotas kosminis bausmių laivas jis susiurbia visa, kas galėtų kvepėti. O fone smilksta „Abd El Kader“. Arba styro lazdelės iš kokio nors kvapnaus skysčio buteliuko. Šitie kvapų difuzoriai pastaraisiais metais iš tualetų persikraustė į gyvenamąsias patalpas. Buvo nusižiūrėta nuo SPA ir vadinamųjų dizaino viešbučių. Ten jie turi ištrinti savitus vis besikeičiančių svečių kvapus. Specialistai tai vadina maskavimu. Niekas nenorėtų naudoti valiklių be maskuojamųjų kvapų. Betgi nė vienas jų mūsų sieloje nesusisies su kokiu nors įvykiu, nes visi jie dirbtinai sukurti.

Nuo to laiko, kai Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ pasakotojas liepžiedžių arbatos puodelyje pamirkė „Madleną“ ir taip pažadino prisiminimų srautą, mes žinome, kad ryškus kvapas ar netgi tvaikas gali nuvesti į pašnekesius su savimi. Tas reiškinys vadinamas epizodine atmintimi ir moksliškai buvo įrodytas tik 1991 metais. (...)

Prisiminimus pažadina patirtys, kai iš naujo išgyvenami jausmai, geri ar blogi, gražūs ar liūdni. Pačioje gyvenimo pradžioje, dar prigludę prie mamos krūtinės, mes patirtį susiejame su kvapu: su šilto, alkį numalšinančio pieno ir mamos odos kvapu. Akušerės ir vaikų gydytojai tėvams rekomenduoja prieš paduodant kūdikiui buteliuką atsisagstyti marškinius, nes taip visam gyvenimui susiformuoja esminės jungtys. Mes susisiejome su artimaisiais per nosį. Netgi jei tėvai nekaip atsiduoda, mūsų atminty jie visada kvepės.

Prašau jūsų: leiskite žvakėms vėl kvepėti žvakėmis – jei tik įmanoma, bičių vašku. Kepkite duoną, jei norite, kad virtuvė kvepėtų duona, padžiaukite skalbinius lauke, vėjyje.

Tegu jūsų gyvenimas dvokia ir kvepia, kaip jis dvokia ir kvepia iš tikrųjų.

Iki šiol dar niekam nepavyko atkurti Atlanto vandenyno kvapo, kai kietai sumušta pakrantė gula po kojom ir šniokšdama atsirita bangų mūša. Vos tik atsiduriu ten, iškart pajuntu tą kvapą. Akimirksniu atpažįstu jį. Bet negaliu nusakyti žodžiais. Jūros paukščių klyksmas yra jo dalis, nors garsai juk nekvepia.

Aš vis dar patiriu prustiškąjį stuktelėjimą, kai po ilgos vasaros dienos ant įkaitusio asfalto krenta lietaus lašai. Šis kvapas turi netgi savo pavadinimą – pet­richor. Jis išskirtinis ir daug kam patinka. Bet jo nusipirkti negalima. Kokia laimė.

 

Vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit“, 2017 m. kovo 16 d., Nr. 12.