Petri Sarjanen. „Baltoji mirtis: suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – V.: „Briedis“, 2016.

b_200_282_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-19_nr._3616_balta.png

Pradėdamas skaityti šią knygą, tikėjausi praplėsti žinias apie Žiemos karą – vos tris su puse mėnesio trukusį Suomijos ir Sovietų Sąjungos konfliktą, parodžiusį pasauliui, jog atkaklumas ir ryžtas ne ką menkesni ginklai nei šarvuota technika ir pabūklai. Legendos apie priešų Baltąja mirtimi pramintą suomių snaiperį buvo girdėtos dar vaikystėje, tėvui su draugais patyliukais aptarinėjant per „balsus“ ir „laisves“ nugirstus pasakojimus, tad lietuviškas P. Sarjaneno knygos leidimas sužadino lūkesčius. Tikėjausi daugiau sužinoti apie retokai pas mus prisimenamą Europos istorijos epizodą, užpildyti informacijos spragas, gal net išsiaiškinti, kodėl vieniems tame pačiame mūšyje lemta išgarsėti, o kitiems – dingti be žinios.

Negaliu kategoriškai teigti, jog viltys neišsipildė – leidinyje apstu detalių apie to meto Suomijos istorijos ir politikos peripetijas. Tačiau pakako perskaityti kelis pirmus skyrius, kad suvokčiau patekęs į reklamines blizgančių viršelių pinkles. Stebėtis, aišku, neverta: renkantis knygą pagal anonsus visada yra šansų apsigauti (be to, ne paslaptis, kad „Briedžio“ istorinių leidinių serijose pasitaiko ir ne itin aukšto lygio skaitalų), bet tingėjimas – visų bėdų tėvas, taigi nustvėriau nepavartęs. Gal pakerėjo tai, jog apie įvykius Suomijoje rašė suomis. Žinodamas, kad lietuvių autoriai, aptardami šlovingas tautiečių kovas ir praeities žygius, dažnai perlenkia ir persaldina, iš ramybe garsėjančių šiauriečių tikėjausi daugiau autentikos. Bet plakatinio patriotizmo pagardų tokiose istorijose, regis, negaili ir jie (ar ne eilinis įrodymas, kad masinės gamybos produktų skonis – visur vienodas?):

„Mirštantis leitenantas nužvelgė savo vyrus paskutinį kartą.

– Žinokit, Kola atsilaikys, – tvirtu balsu ištarė jis.

Vėliau vyrai sužinojo, kad už pus­antros valandos leitenantas pirmosios pagalbos stotyje mirė. (...) Bet Kola atsilaikė.“ (p. 139)

Tokių epizodų, kurių tikroviškumas vargu ar ginčytinas, „Baltojoje mirtyje“ apstu: pasiaukojimas ir karas – neatsiejami dalykai. Bet įvykių pateikimo maniera, dažnai primenanti jauniesiems skautams (ar net sovietiniams pionieriams) skirtą ugdomąją medžiagą, glumina. Pasirinkę versti ne kurią kitą, o būtent šią knygą apie Žiemos karą (nors lektūros apie tai – ypač suomių kalba –­ išties nestinga), leidėjai įklampina skaitytojus istorinio popso liūne. Menkai išmanantiems aptariamo laikotarpio problematiką toks pasakojimo būdas trukdo įžvelgti bendrą įvykių perspektyvą, o geriau su ja susipažinusiems ir nusimanantiems pristinga detalesnio pagrindinių veikėjų – ypač paties Simo Häyhä’s – emocinio ir psichologinio portreto.

Epiloge (rekomenduočiau jį skaityti pirmiausia, nes žinios apie autoriaus nuostatas ir knygos rengimui naudotą medžiagą padeda lengviau interpretuoti leidinio tekstą) Sarjanenas teigia norėjęs „parašyti taip, kad knygą galėtų skaityti ir istorijos neišmanantys, – bet kokio amžiaus žmonės“ (p. 200). Galbūt šis noras jį ir parklupdė? Ko gero, rašant apie snaiperį – žmogų, kurį priešai laiko žudiku, kuris privalo įveikti vidines baimes ir moralines prieštaras, nuolat išlikti šaltakraujiškas, – būtina iš anksto įsivaizduoti tikslinę skaitytojų grupę. Vienus domina heroizmas, drąsa ir atsidavimas tėvynei, kitus – psichologiniai elgsenos aspektai, trečius – ginklų konstrukcijos ir strateginės parengties ypatumai... Suplakus atsakymus į šiuos skirtingus klausimus, vargiai galima laukti gero rezultato.

Kad neatrodytų, jog priekabumas šiam leidiniui tėra neproporcingai didelių vilčių pasekmė, priminsiu: Sarjanenas – ne vienos knygos apie Suomijos istoriją autorius, o garsiems prekės ženklams, kaip žinia, ir reikalavimai aukšti. Aišku, publikacijų skaičius šiais laikais nėra kūrybingumo indikatorius, o spręsti apie autoriaus stilių ar amato lygį, perskaičius vos vieną knygelę, tikrai nevalia. Tačiau bent jau tiražais Sarjanenas, regis, nesiskundžia. Ta pati „Baltoji mirtis“ (jei tik suomiška „Vikipedija“ nemeluoja) gimtąja kalba nuo 1998 m. perleidžiama kone kasmet, o kur dar vertimai į anglų, lenkų ir net japonų kalbas. Belieka eilinį kartą padūsauti, jog kūrinio populiarumas ne visuomet reiškia kokybę.

Didžioji knygos yda triviali: pasirinkus įdomią ir plačią temą, nesugebėta deramai jos atskleisti. Galbūt tai suvokdamas, epiloge autorius pateikia pasiteisinimą: „Simas Hiauhė nekalbėdavo apie praeitį, neduodavo interviu ir apskritai nenorėdavo, kad apie jį būtų rašoma“ (p. 199). Žinant, kad pokarinėje Suomijoje ilgai vyravo kairiosios politikos tradicijos, tai nestebina: prieš karą snaiperis aktyviai dalyvavo Apsaugos gvardijos (Suojaluskunta) – dešiniųjų nacionalistinių pažiūrų besilaikančios sukarintos organizacijos –­ veik­loje. Todėl Sarjaneno knyga, primenanti metų metais nutylėtas skriaudas („Prezidento J. K. Pasikivio, kaip ir jo įpėdinio Urho Kekoneno, didžiausia svajonė buvo grąžinti suomiams Kareliją. Ta svajonė dar neužmiršta“, p. 173) – savotiškas atlygis skaitytojams. Informacijos apie pagrindinį personažą stygių bandoma kompensuoti skiriant daug dėmesio Žiemos karo priešistorei, eigai, pokario politinėms sąlygoms, aprašant daugelio žymesnių vadų žygdarbius, paskutiniuose skyriuose diskutuojant apie snaiperio vaidmenį bei šio termino interpretacijas, minint pasaulyje labiausiai pagarsėjusių šios srities kovotojų pavardes. Deja, tai nepadeda susigaudyti pasakojimo labirinte ir galutinai išbalansuoja leidinio struktūrą – pavadinime minima pavardė tekste nėra svarbiausia, o vietomis ir visai nesusijusi su aprašomomis situacijomis.

Atskiro aptarimo prašosi V. Michalovskio parinktos iliustracijos. Viena vertus, jos – vienos iš įdomiausių knygos detalių (iliustracijų esama kone kiekviename puslapyje, o knyga – vos 205 p., taigi be jų tekstas panašėtų į brošiūrą). Tačiau paveiksliukų kilmė ne visai aiški, nors paskutiniame puslapyje užsimenama apie leidėjų pasirengimą paisyti autorinių teisų (leidinio apimtis suomių kalba – analogiška, o paties Häyhä’s nuotraukų išlikę nedaug, tad spėtina, kad bent dalis jų identiškos naudotoms originaliame variante). Maža to, netaisyklingai vartojami linksniai ir korektūros klaidos užrašuose po paveikslais liudija nekokybišką redaktorių darbą. Tad nors tekstą informatyvumu gerokai lenkiančios nuotraukos pagerina bendrą knygos įvaizdį, bet į solidaus informacijos šaltinio statusą ji nepretenduoja.

 

Jukka Rislakki. „Vorkuta! Sukilimas lageryje“. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – V.: „Briedis“, 2016.

b_200_282_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-19_nr._3616_VORKUTA.jpg

Lyginant su aptartu leidiniu, primenančiu patriotiškus pasakojimus suomių vaikučiams, J. Rislakki’o „Vorkuta! Sukilimas lageryje“ – rimtais dokumentais ir moksliniais tyrimais paremtas faktų rinkinys. Norą, kad knyga būtų priskiriama būtent šio tipo publikacijoms, nesunku perprasti iš jos struktūros: padėka, pratarmė, chronologinė skyrių dėlionė, priedai, daugiau kaip 900 nuorodų, 8 puslapius užimantis šaltinių sąrašas, aiški informacija apie iliustracijų kilmę, asmenvardžių rodyklė, net santrumpų ir gulage vartoto žargono žodynėlis. Vis dėlto – kiek šis noras pagrįstas?

Rislakki – Latvijoje gyvenantis suo­mių žurnalistas ir mokslo populiarintojas, daugiausia dėmesio skiriantis naujausių laikų istorijai. Rašiniuose jis ne kartą nagrinėjo sovietinių lagerių sistemos kūrimo ir žlugimo priežastis, skirtumus tarp oficialiai deklaruotos gyvenimo juose tvarkos ir realybės, tad autoriaus kompetencija neabejotina. Bet siekiui pateikti rimtą, įtikinamą ir – ko bene labiausiai stinga – vientisą istoriją pakišo koją tas pats nenumaldomas noras įtikti visiems. Populiarioji kultūra pastaruoju metu vis labiau braunasi į skaudžių temų lauką (tai atspindi net „Eurovizijos“ dainų tematika). Matyt, tokia visuotinė tendencija. Suvokti kūrėjų motyvus nesunku, juk vienu šūviu nušaunami du zuikiai: platus susidomėjusiųjų ratas užtikrina kūrinio žinomumą ir didina jo populiarumą, o rimta (deja, dažnai tik kabutėse) tema padeda pritraukti solidesnės publikos dėmesį.

Tačiau perteikti jautrią temą taip, kad būtų suprantama visiems – nemenkas uždavinys. Siekdamas jį išspręsti, autorius nutarė papildyti ištraukas iš oficialių pranešimų ir archyvinių dokumentų liudininkų prisiminimais. Žinant, kaip smarkiai buvo iškraipoma informacija sovietiniuose šaltiniuose, kaip iškraipymai paveikė suvokimo bei interpretacijos galimybes, pasitikėjimą jais ir net žmonių sąmonę, pagaliau, atsižvelgiant į tai, kad aprašomus įvykius nuo nūdienos skiria daugiau nei 6 dešimtmečiai, galima įsivaizduoti, kad papildyti buvo tikrai sudėtinga. Savo pasirinktą komunikacijos su skaitytojais būdą Rislakki apibūdina metaforiškai ir teigia, jog mėgino „faktų kaulus apauginti mėsa“ (p. 259). Gaila, bet pavyko ne visur. Nepaisant chronologinio įvykių dėstymo, dažnai atrodo, lyg būtų užmiršta viena kita pastraipa, o kai kada – net ištisas skyrius, tarsi skaitytum cenzūruotą variantą. Jei nesi specialistas ar bent jau perskaitęs kelių publikacijų panašia tema, daugelį knygos vietų tenka dešifruoti lyg kokį brūkšninį kodą aiškinantis išnašose nurodytų šaltinių autorius, jų tarpusavio sąsajas, svarbesnių gyvenimo datų eiliškumą. Sausas medžiagos knibinėjimas neretai primena mokslinį tyrimą, tad kyla klausimas: kadangi sudarymo principai artimi mokslo leidiniui, gal to ir siekta?

Bet mėginimai paversti knygą populiaria irgi ryškūs. Kaip ir ankstesnio leidinio, šios knygos patrauklumą gerokai didina iliustracijos. Nors jas parinkusio žmogaus pavardė nenurodoma, patys paveiksliukai – įvairesni (tarp nuotraukų įsimaišo piešinių, schemų, žemėlapių, prieduose pateikiamos per sukilimus ir streikus kalinių platintų leidinių faksimilės) ir tvarkingiau apibūdinti. Nemažą dalį iliustracijų lietuviškam leidimui pateikė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Tačiau artimumą populiariajai literatūrai labiausiai išryškina autoriaus pastangos perteikti istorinių įvykių eigą konk­retaus žmogaus biografija.

Sumanymas, atrodytų, neblogas ir panašiose knygose dažnai naudojamas, bet Rislakki’ui nepavyko jo deramai įgyvendinti. Greičiausiai sutrukdė duomenų stoka: nors pagrindiniu pasakojimo personažu pasirinkto Vorkutoje kalėjusio suomio Eino Prykä’s vaikystė ir jaunystė pirmuose skyriuose aprašoma detaliai ir įdomiai, vėliau, aptariant Vorkutlago sukilimą ir su juo susijusius įvykius, ši pavardė minima vis rečiau. Žmogus, kurio likimą mėginta paversti esmine siužetine linija, pamažu ištirpsta tarp gausybės pavardžių, faktų ir datų. Ko gero, iš dalies to ir siekta: „Vorkutos lageris – tik vienas iš daugelio (...) Einas Priukia – vienas iš milijonų“ (p. 269), – rašo Rislakki pabaigos žodyje. Tačiau, ėmus trūkinėti Priukios biografijai, subyra ir knygos fabula, leidinys tampa vis panašesnis į skirtingų bylų ir straipsnių ištraukų, kurias bandoma susieti ne visada nuosekliais autoriaus svarstymais, šūsnį.

Tikiuosi, kad toks įspūdis kils ne visiems. Knyga skirta mažai žinantiems apie represinę stalinizmo sistemą, neįsivaizduojantiems sovietų ideologijos poveikio pasauliui masto. Todėl nestebina, kad Rislakki išpopuliarėjo XXI a., subrendus su jo aprašomais dalykais tiesiogiai nesusidūrusiai kartai. Vis dėlto bent jau at­skiros detalės tikrai sudomins dalį skaitytojų. Šiuo požiūriu ypač iškalbingi per streiką kalinių rašyti atsišaukimai ir laiškai: „Iš SSKP CK plenumo pranešimo supratome, kad mūsų izoliavimas yra vienas iš begėdiškos Berijos politikos metodų, taikytų, siekiant sugriauti sovietinės liaudies moralinę ir politinę vienybę, neleisti milijonams žmonių dalyvauti komunistinės visuomenės statybos aktyviame darbe, sugriaunant pasitikėjimą Partija ir Vyriausybe tarp milijonų tokių kaip mes – visų Sovietų Sąjungos tautybių ir liaudies demokratijų šalių žmonių“ (p. 177). Kas dabar gali atsakyti, ar didžioji „P“ žodyje „partija“ –­ tik tam, kad nekiltų įtarimų dėl idėjinės neištikimybės? O gal būta ir kitų motyvų? Stalinui mirus, dalis politinių kalinių verkė ne tik iš džiaugsmo...

Pabaiga trumpa: neišrankiems skaitytojams ir Rislakki’o, ir Sarjaneno knygos – ne blogiausias variantas. Gurmanams teks nusivilti pamačius, kad „mėsa apauginti faktų kaulai“ tėra kebabas, gaminamas aplipdant atminties likučiais neaiškios kilmės pagaliukus. Kitaip tariant, istorijos ir popso faršas.