Jegor Moskvitin. Serialas „Ana Karenina“: visi „už“ ir „prieš“

Naujas rusų serialas „Ana Karenina“, parodytas balandį per „Россия-1“ televiziją, sulaukė išankstinių aršių diskusijų (dėl artistų, pasirinktų „šventiesiems“ vaidmenims), o vėliau pasipiktinimo, nes režisierius Karenas Šachnazarovas gerokai permaišė siužetines Tolstojaus romano kortas: filmas prasideda po 30 metų, kai Anos sūnus Serioža 1904 m. Rusijos-Japonijos kare susitinka pasenusį Vronskį ir klausosi jo prisiminimų apie motiną...

Internetinės svetainės „Meduza“ (2017-04-24) žurnalistas Jegoras Moskvitinas ėmėsi taikdario vaidmens.

„Ana Karenina“
„Ana Karenina“

Kodėl serialas erzina?

1. Silpna užuomazga. Retas romanas ar serialas gali pasigirti tuo, kad jo likimas toks pats kaip herojaus. Televizijos žiūrovai žiūrėjo „Aną Kareniną“ taip pat abejingai, kaip XIX a. Peterburgo aukštuomenė stebėjo suklupusią Aną. Visi jau buvo prisiskaitę daug nemalonaus feisbuke: režisierius Šachnazarovas seniai išsirašė, aktorius Matvejevas pernelyg saldus, Bojarskaja baisiai grubi, veikėjams vis atsiklijuoja ūsai, o finto su Rusijos-Japonijos karu prireikė tik dėl biudžeto didinimo... Įveikti panašius įsitikinimus vargu ar pavyks iš karto. Pirmasis serialo pusvalandis išties nuvilia: labai jau pažįstami veidai, nusibodusios dekoracijos, įprasta motyvų traktuotė.
2. Nėra Levino ir Kiti linijos. Tolstojaus kūrinys geležinkelio stotyje juk nesibaigia. Kiti ir Levino tylios, kūrybiškos santuokos istorija rašytojui ne mažiau svarbi nei aistringa, ardanti Anos ir Vronskio. Atsisakęs Šveicarijos, Pokrovskojės režisierius suteikia pasakojimui dinamikos, tačiau neleidžia mums sulyginti dviejų meilės formulių.

3. Daug autorių savivalės. Šachnazarovas ekranizuoja ne tik „Aną Kareniną“, bet ir V. Veresajevo „Japonų kare“. Karo gydytojas Veresajevas apie Vronskį, žinoma, nė nepagalvojo. Vis dėlto režisierius naudojasi jo apysaka kaip svertu, kad asmenišką Kareninos istoriją paverstų kažkuo sunkesniu, visuotiniu (panašiai kaip filmuose „Titanikas“, „Saulės smūgis“ ar „Admirolas“). Kiek­viena serija prasideda nuo seno mūšio gobeleno kadrų, tarsi aiškinančių, kad ruso sielai artimos dvi agregatinės būsenos – arba meilė, arba karas. Koks dar čia Levinas su savo agrarinėmis reformomis! Nors režisierius galbūt norėjo pasakyti ir kažką kita.

4. Tiesmukos metaforos. Režisierius nuobodžiai filmuoja itin svarbią romano sceną – žirgų lenktynes, per kurias žūsta nelaimingoji Fru Fru. Jojikas, pagautas aistros ir siekdamas tikslo, neatsižvelgia į savo žirgą (nors labai nesinori lyginti švento Kareninos paveikslo su kumele) – šios istorijos metaforą. Anglų ekranizacijoje (2012, scen. T. Stoppardas, rež. J. Wrightas), pavyzdžiui, ark­lys krenta tiesiai į teatrinį praėjimą, nutrindamas distanciją tarp žiūrovo ir herojaus. O Šachnazarovas šioje vietoje itin kuklus, užtat jis prilipdo kitų spekuliatyvių scenų: aplink Vronskį visą laiką sukasi kinų mergaitė – jo kaltės dukrai užuomina; ligoninėje jis sutinka moterį, kuri vežimėlyje tampo vyro lavoną, –­ žinoma, tai metafora, kad jis negali atsikratyti mirusios Anos vaizdo, bet kodėl taip į kaktą? O į stotį Ana lekia juoda karieta, pakinkyta keturiais ark­liais, ir toks infernalis tikrai nepuošia serialo.

5. Silpnas finalas. Atrodo, savižudybė yra tiesiog Anos isterijos rezultatas. Žilas herojus per dūmus ir liepsnas eina į mirtį ir ataką prieš japonus pridengdamas jaunojo Karenino ir kinų mergaitės atsitraukimą.

Kodėl serialo nuodėmes galima atleisti?

1. Visi aktoriai savo vietose. Rusų serialų gėda – kordebaletas niekada neprilygsta prima artistams. Dažniausiai masuotė nužudo tai, kas seriale yra brangiausia, – psichologinį realizmą. „Ana Karenina“ – išimtis. Pagrindinio vaidmens atlikėją kritikuoja už žemą balsą ir aštrius veido bruožus, tačiau būtent jie padeda aktorei rasti savo Kareniną, viršesnę nei abu jos vyrai. Vronskio vaidmens atlikėjas – ne toks jaunas kaip holivudinėse ekranizacijose ir ne toks impozantiškas kaip rusiškose – ir tai tiksliau iliustruoja herojaus bevališkumą, slepiamą po išoriniu blizgesiu.

2. Levinas ir Kiti čia nereikalingi. Serialas turi paantraštę „Vronskio istorija“, ir sunku įsivaizduoti, kas būtų atsitikę, jei čia tilptų dar ir „Levino istorija“. Pirma, dramaturgija išbrinktų, ir vietoje mini serialo išeitų eilinė ir begalinė kostiuminė drama. Antra, vargu ar kaimiška linija būtų kokybiškai parašyta ir suvaidinta. Trečia, atsisakius Levino, Tolstojaus pozicija darosi ne tokia įskaitoma, vadinasi, žiūrovams leidžiama kitaip interpretuoti Anos tragediją. Serialo reitingai kol kas prasti, o juk būtų galima pafantazuoti, kad Levinas ir Kiti irgi sulauks savojo sezono...

3. Režisieriaus versija turi teisę gyvuoti. Staiga į serialą įjungtas Rusijos-Japonijos karas leidžia pademonst­ruoti, kaip Anos žūtis paveikė jos artimuosius. Tai svarbu, nes galime įvairiai traktuoti jos poelgį. Suaugęs sūnus Serioža akivaizdžiai liudija, kas atsitinka subyrėjusių šeimų vaikams. Jo susitikimas su Vronskiu – charakterių susidūrimas, po kurio vis dėlto tikiesi susitaikymo. Taip pat šitos naujos struktūros serialas (be rusų kaimo vaizdavimo) leidžia išvysti Rusijos valstybinę mašiną – daug vietos skiriama Karenino karjerai, jo aplinkai, ir mes aiškiai perskaitom režisieriaus nuomonę apie neleistiną valstybės kišimąsi į asmeninį gyvenimą (ir tai rodoma per federalinį televizijos kanalą!).

4. Yra puikių scenų. Konkuruojančių vyriškių susitaikymas prie sergančios Anos lovos. Anos apsilankymas teatre, kur ją užgriūna Peterburgo aukštuomenė, o Vronskis nedrįsta ginti. Šaltas Karenino pokalbis su sūnumi apie tai, koks sunkus darbas vardan apdovanojimo. Aukštuomenės damų, gundančių seną Kareniną, pasirodymas, garbės žodis, primenantis „Sostų karus“ su Olenna Tyrell. O visi herojų praėjimai per didingus kambarius! Ir pagaliau serialo specialusis efektas – tik­ra Tolstojaus kalba. Herojai susikalba ne žodžiais, o įvaizdžiais, ne sakiniais, o tezėmis – ir apie žemiškus, banalius dalykus. Per pastaruosius 15 metų teisę aptarinėti intymų gyvenimą televizijoje monopolizavo „Namai-2“ ir Malachovas. Ačiū, kad leista prabilti ir Tolstojui.

5. Serialą galima žiūrėti be pertraukos. Pradžią žiūrėti nemalonu –­­ buvo per daug toksiškų atsiliepimų. Finalinis bruzdesys (ruošimasis į stotį) irgi nuvilia, nes užsienio dramos pripratino mus gale būtinai sulaukti katarsio, o ne suglumimo. Bet tarp pirmos ir paskutinės serijos yra dar šešios ir jas kažkodėl norisi žiūrėti be pertraukos. Jeigu neskaičiuosim „japoniškų“, tai seriale nėra nejaukių pauzių. Ekrane palikti beveik visi raktiniai dialogai verčia žiūrovą intensyviai mąstyti. Atrodo, būtent dėl to – o ne dėl griežtų sulyginimų – nauji klasikos skaitymai ir reikalingi.

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai