Rytis Radavičius. Poetų žemė

Pažiūrėjus Audriaus Stonio dokumentinį filmą „Moteris ir ledynas“ man kilo viena mintis: lietuviai yra poetų tauta. Ne prozininkų, ne filosofų, ne struktūros, o asociacijų, paskirų vaizdinių tauta. Šią mintį sustiprino žinia, kad filmas paskelbtas „žiūroviškiausiu“ ir geriausiu „Kino pavasario“ programoje „Baltijos žvilgsnis“.

Ramūno Paniulaičio aplikacija
Ramūno Paniulaičio aplikacija

Taip, ten užfiksuota gamtos didybė, užburiantys Tian Šanio vaizdai: didžiulių akmenų griūtis, uolos, ledynas, pažeme slenkantys debesys, kalnų viršūnėmis judantis mėnulis, ryškios žvaigždės naktį. Ir kaip kontrastas šiai didybei – vargani žmogaus pėdsakai kalnuose: nameliai, seni prietaisai, buities detalės. Yra ten ir žavių gyvosios gamtos detalių: šuns ir katės draugystė, drugelis ant sniego. Visi šie vaizdai paaiškina daugiau nei 30 metų Tian Šanio ledyną tyrinėjančios lietuvės mokslininkės apsisprendimas gyventi daugumai civilizacijos aukų nepriimtinomis sąlygomis. Filmas prasideda intriguojančiais tokių civilizacijos aukų iškylos vaizdais ir senovine kalnų melodija, kurią pilkos priekalnių gyvenvietės fone groja muzikos profesorius. Po įžangos pereinama prie pagrindinių personažų ir pamažu išnyksta pradžioje buvusios struktūrinės gijos, o kartu dingsta intriga. Filmui įpusėjus gražūs vaizdai pradeda kartotis ir todėl netenka savo žavesio.

Būtų galima diskutuoti, kad režisūrą nustelbė puikus operatoriaus darbas. Arba kad montuodamas filmą režisierius panoro sudėti kiek galima daugiau grožio. Bet šio straipsnio tikslas nėra filmo kritika, todėl paprasčiausiai konstatuokime faktą. Sakykime, kad toks buvo išankstinis režisieriaus sumanymas. Ne pasakoti nuoseklią gyvenimo kalnuose ar su kalnais istoriją, o kalbėti poezijos kalba, vaizdiniais, asociacijomis. Šiam tikslui kalnų vaizdai, senovinė melodija, žavi gyvoji gamta, mąslus pagrindinės veikėjos veidas ir liūdnos ar apgailėtinos civilizacijos nuotrupos idealiai tinka.

Poezija – asociacijų menas, vaizdų pynė, idėjų koncentratas, lingvistinė haute couture. Jos tikslas yra trumpais ritmingais sąskambiais perteikti asociacijas ir vaizdinius. Poezija yra vingiuota arba punktyrinė linija. Nuoseklumo, kryptingumo, analitiškumo poezijoje kartais pasitaiko, bet tokių dalykų iš jos nereikalaujama. Tiesi linija yra prozos, filosofijos ir mokslo reikalas – tai struktūra, nuoseklumas, kryptingumas.

Esama filosofų, analitikų tautų. Sakyčiau, tokios yra vokiečiai, prancūzai, skandinavai. Esama prozos tautų –­ kinai, japonai, ispanai, čekai, estai. Yra ir mokslininkų tautų kaip amerikiečiai, anglai, olandai. Egzistuoja ir poetų tautų, kurioms priskirčiau Lotynų Amerikos tautas, lenkus, rusus, ukrainiečius ir lietuvius. Tai sąlyginis skirstymas, pasitelktas tam tikram kontekstui pateikti ir nurodantis dominuojančio mąstymo pobūdį, o ne konkretų rašymo stilių.

Tad grįžkime prie pirminės minties. Jos vedamas ir ieškodamas poetinės sąmonės padarinių, pasižvalgiau po pastarųjų dešimtmečių Lietuvą. Nuoseklaus valstybės raidos modelio, apie kurį protarpiais pakalbama nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, nėra. Užtat yra pavienių iniciatyvų pynė: kova su kontrabandininkais, kova su naminiais gyvūnais, kova su pavojingais vairuotojais (apibūdinta nepakartojama poetiška fraze „karas keliuose“), kova su skurdu, kova su alkoholizmu ir narkomanija, pastangos kurti gerą aplinką gyventi, įvairiausi apribojimai neatsakingam asmeniui ir verslui, verslo aplinkos gerinimas, kova su emigracija, mokslo reforma, kultūros svarbos akcentavimas ir t. t. Valstybiniai sprendimai grindžiami tam tikros asmenų grupės įsitikinimais ar pavyzdinių šalių praktika, tiksliau, atskirais pavyzdžiais, o ne nuoseklia ir kryptinga veikla. Kažkas nusižiūrima iš Skandinavijos, kažkas ir Amerikos, kažkas iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ar Vokietijos. Pasirinkti vaizdai gražūs, kaip minėtame filme, tik nesistengiama pažvelgti giliau. Nusižiūrima ne struktūra, nuoseklus ir ilgas institucinis ar valstybės ekonominės-kultūrinės raidos kelias, o patrauklūs ar tam kartui tinkami judėjimo šiuo keliu rezultatai. Poetiškai tariant, pastebima tik ledkalnio viršūnė, kuri, kaip žinia, grožiu smarkiai lenkia po vandeniu esančią ledkalnio dalį, nors dydžiu smarkiai jai nusileidžia. Nesusimąstoma, kad be nematomos dalies nebūtų ir ledkalnio viršūnės.

Jeigu lygintume su dar poetiškesnėmis valstybėmis – Baltarusija, Rusija, Ukraina, – tada ramu, vaizdas puikus. Tačiau lygiuojamasi ne į jas, norima bėgti paskui Skandinavijos šalis ir Vokietiją. Čia iškyla viena problema: norint pasivyti tokias valstybes, reikia nuoseklumo ir kantrybės. O poetas kantrybės neturi, jis negali ilgai sėdėti ir rašyti romano ar mokslinio traktato, jo siela juda kitokia trajektorija, todėl jis renkasi kitą kelią. Poetui reikia kurti greitai, čia ir dabar surankioti tinkamus vaizdus ir juos sujungti, momentinio įkvėpimo rezultatas turi būti matomas nedelsiant. Todėl jis nenori ar nesugeba eiti prozišku ar mokslišku keliu, kuris taip pat neapsieina be fantazijos ir yra ne mažiau intriguojantis, ypač kai reikia priimti netradicinius ilgalaikius sprendimus. Poetas nemato bendro vaizdo, platesnės struktūros nei savo valstybėje, nei aplinkoje, jis mato tik atskirus tinkamus ar netinkamus vaizdus. Kitaip matyti jis negali, nes yra ribojamas poetinės sąmonės.

Valdant valstybę, kai reikia rinktis tarp draudimų ir giluminių priežasčių šalinimo, poetas renkasi draudimus, kadangi sąmoningumo ugdymas, gyvenimo kokybės gerinimas, psichologinio saugumo užtikrinimas per ilgai užtrunka. Nesvarbu, kad, medicininiais terminais kalbant, tai prilygsta plaučių uždegimo gydymui paracetamoliu. O biurokratinis abejingumas ar bukumas tėra tokio pasirinkimo padarinys. Versle poetas renkasi ne nuoseklią veiklą, ilgalaikius tikslus ir rūpestį darbuotojais, o greitą (ir kuo didesnį, t. y. geriau matomą) pelną ir jam pasiekti būtiną visų aplink išnaudojimą. Kilniaširdiškumui, sinergijai ir nesavanaudiškumui, kurie būtų naudingi ilgalaikėje perspektyvoje, čia vietos nėra. Ir tai ne tik iš kontrabandos spalvotais metalais ir spekuliacijų nekilnojamuoju turtu ar investiciniais čekiais laikų atėjęs įprotis. Tokios greito praturtėjimo galimybės, kokias pasiūlė besiformuojanti laisva rinka, puikiai atitiko lietuvio poeto mąstyseną ir ją patvirtino praktiškai. Tas pats ir dėl įvairiausio pobūdžio korupcijos: poetui priimtiniau ne keisti ydingą sistemą atsisakant joje dalyvauti, nes tai ilgiau užtrunka ir trumpalaikėje perspektyvoje sukelia nepatogumų, bet greitai tam kartui susitvarkyti reikalus. Poetine mąstysena galima paaiškinti ir meno rinkos neišsivystymą arba tai, kodėl įspūdingi pasiekimai teatre atvirkščiai proporcingi pasiekimams kine. Žurnalistikoje tai skambių, sensacingų ir gąsdinančių naujienų vaikymasis, tiriamųjų straipsnių trūkumas ir neaukšto lygio viešosios diskusijos, kurių vedantieji dažnai uždavinėja pokalbių šou lygio klausimus ir labiau gilinasi į savo įvaizdį, o ne į diskusijų temą. Seimo rinkimuose balsuojama pagal tą patį ad hoc principą – poetinė sąmonė nesuvokia tęstinumo ir valstybingumo, ji supranta savo aplinkos interesus ir ilgalaikis nuoseklumas jai nebūdingas. O patys politikai, net ir deklaruojantys prielankumą profesionalams ir ekspertams drausdami ir griežtindami remiasi ne įvairiapusiškais moksliniais tyrimais ar faktais, ilgalaikiais socialiniais ir psichologiniais savo sprendimų padariniais, bet idėjomis, emocijomis ir vaizdiniais.

Faktai, kaip žinia, prieš įsitikinimus bejėgiai. Sakyčiau, ne išimtis, o taisyklė yra Seimo Kultūros komiteto pirmininkas, kuris vargiai atskirtų Renoirą nuo Degas ar Verdi nuo Wagnerio ir galėtų paaiškinti vyno svarbą Vakarų civilizacijoje, arba Sveikatos komiteto pirmininkė, kuri nė šimto metrų nenuplauktų ir už poterius gautų dešimt, o už biologiją – du. Kultūra (įvairios meno rūšys) Lietuvoje yra pasmerkta būti remiama tuščiais politikų ir biurokratų pasisakymais, kai realios paramos kultūros žmonėms vos užtenka pragyventi. Mūsų redaktorius keikiasi: viena ranka duoda, kita per mokesčius atima, o aš priduriu, kad į kultūrinę spaudą rašantieji užsiima labdaringa veikla.

Dėl tokių priežasčių Lietuvoje taip lengvai atsiranda ir išnyksta įvairiausios tautos gelbėtojų partijos, o tradicinėms partijoms valstybės reikalai svarbūs tiek, kiek jie sutampa su jų aplinkos interesais.

Mažiau poetiškumo turintys lietuviai, įvertinę padėtį šalyje ir pamatę, kad nuo jų čia nedaug kas priklauso ir jie čia nedaug kam rūpi, nusprendžia iškeliauti į proziškesnes valstybes. Būtent tas, kurias nesėkmingai bando pasivyti Lietuva. Poetiškas asmenybes, besidžiaugiančias, kad išvažiavo visokios padugnės ir juodadarbiai, jau nutildė ekonomistai, psichologai ir sociologai, vienbalsiu vardydami nefinansines emigracijos priežastis: ilgalaikės valstybės vizijos nebuvimas, valstybės nesugebėjimas užtikrinti kokybiškos gyvenamosios aplinkos, valstybės polinkis ne aiškinti, o bausti, nepagrįsti asmens ir verslo apribojimai, biurokratinis abejingumas, psichologinis diskomfortas, nežinomybė dėl ateities, įvairaus pobūdžio korupcija, darbdavių nesiskaitymas su darbuotojais, piliečio nuvertinimas, nepalanki kultūrinė aplinka, žemas aukštojo mokslo lygis. Diskusiją apie emigracijos priežastis vainikuoja ekonomisto Žygimanto Maurico frazė, kad lietuviai bėga ne iš Lietuvos, o nuo lietuvių.

Baigti norėtųsi optimistiškai, bet šiuo atveju neišeina. Užtat išeina baigti blaivinančiai: jeigu neįmanoma pakeisti poetinio požiūrio, Lietuva niekada nepasivys valstybių, kurias laiko pavyzdžiais, nei ekonomiškai, nei kultūriškai. Mūsų šalis judės ne tuo keliu, ir, vis labiau atsilikdama, netrukus taps poetiška provincija. Bus džiugu, jeigu vis dėlto paaiškės, kad tai ne istorinė lemtis, o pataisomas dalykas.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai