logo_lit.png

„Lit.Cologne“ festivalis prasideda: salės pilnos, žiūrovai sužavėti. Literatūros festivaliai, suteikiantys galimybę susitikti autoriams ir skaitytojams, yra tapę sėkmės istorijų pavyzdžiais. Bet ar tikrai šios šventės tokios puikios kaip apie jas sklindančios kalbos?

Ponia ilgai, mažiausiai pusvalandį, stovėjo autografų laukiančiųjų eilėje fojė. Stovėjo kantriai, nepaisydama besigrūdančiųjų į kitus renginius. Jau priešais autorę atsidūrusi, ji švytėdama tarė: „Visą vakarą knietėjo paklausti, kokį gi šampūną jūs naudojate?“

Šis nutikimas, kartą stebėtas „Lit.Cologne“ festivalyje, galėjo įvykti bet kuriame kitame. Tačiau jis, atmetus juokelius, suteikia pretekstą išsamiau aptarti reiškinį, per pastaruosius metus akivaizdžiai pakeitusį skaitymų kultūrą Vokietijoje.

Begalė regioninių festivalių

Literatūros festivaliai dygsta kaip grybai po lietaus. Tarp garsiausių, be 2001 m. startavusio „Lit.Cologne“, – Tarptautinis Berlyno festivalis, Miuncheno literatūros šventė, o nuo 2009 m. –­ Hamburgo „Harbour Front Festival“. O kur dar „prieštvaniniai“, kaip antai kultine tapusi Erlango poetų šventė, rengiama jau daugiau kaip 30 metų po atviru dangumi. Priskaičiuotume ir daugybę regioninių: Erfurto rudens skaitymai, Koblenco literatūros dienos „ganzOhr“, festivalio „Leipcigas skaito“ renginiai, per pavasario knygų muges pasklindantys visame mieste. Sąrašą galima tęsti ir tęsti.

Nepaisant infliacijos, nė žymės, kad būtų persisotinta. Festivaliai džiaugiasi dideliu lankytojų skaičiumi, be to, akivaizdu, kad jie pritraukia ir ne pačius aistringiausius skaitytojus, kaip antai moterį, besidominčią šampūnu. Per ribotą laiką pasiūlydami po keletą tuo pačiu metu vykstančių renginių, festivaliai turi kitokią traukos galią nei literatūrinėmis mišiomis pravardžiuojami skaitymai, rengiami literatūros namuose ar knygynuose. Šis pastebėjimas anaiptol nėra naujas ar netikėtas, be to, verta priminti, kad iš esmės festivaliuose nevyksta nieko kita kaip įprasti „skaitymai su vandens stikline“, tik kartais neįprastose vietose.

Kelne po skaitymų niekas neskuba namo

Didžiųjų festivalių istorija – tai sėk­mės istorija. Tačiau būtent skaitymo švenčių triumfo akivaizdoje norisi paklausti, kokių permainų jos įneša į literatūrinį gyvenimą.

Suprantama, jog autoriai labai mielai dalyvauja festivaliuose. Ir ne tik dėl gana užtikrintos perspektyvos skaityti pilnoms salėms. Čia jiems smagiau ir dėl viso šurmulio: galima sutikti kolegas, vakarais kartu pasėdėti, pabend­rauti. Negana to, „Lit.Cologne“ festivalio dalyviai prašmatniu limuzinu per visą miestą parvežami į prabangų viešbutį. Kad ir paryčiais, išsvirduliavę iš šokolado muziejaus kavinės, kasvakarinės dalyvių susitikimų vietos. Vis smagiau nei po skaitymų kuriame nors Vokietijos miestelio knygyne vienam vėlų vakarą blaškytis po senamiestį ieškant, kur užkąsti.

Plojimai vietoj honorarų?

Gerokai keisčiau, kad autoriai sutinka dalyvauti ir už labai mažus honorarus ar netgi be jų. „Lit.Cologne“ festivalyje tai laikoma savaime suprantamu dalyku. „Leipcigas skaito“ rengėjai irgi iš anksto aiškiai pasako, kad bus pasirūpinta tik skaitymų infrastruktūra. Galų gale – taip argumentuojama – skaitymai pasitarnaujantys kaip knygų reklama.

Galima replikuoti, kad dalyvauti tokiomis sąlygomis pavieniai autoriai apsisprendžia patys. Bet ar tikrai? Didieji festivaliai pastaruoju metu tapo svarbia leidyklų rinkodaros dalimi. Tai liudija faktas, kad jos apie būsimą savo autorių dalyvavimą festivaliuose informuoja pranešimuose spaudai, prospektuose. Taigi iš tiesų rašytojai nelabai gali atsisakyti. (...)

Visai galimas dalykas, kad šis modelis sulauks daug pasekėjų, bet jo pasek­mės abejotinos. Juk skaitymams reikia skirti laiko, įdėti pastangų, o pajamos iš jų sudaro dalį lėšų, leidžiančių autoriui pragyventi bent iki kitos knygos išleidimo.

Dar vienas simptomas, įrodantis skaitymų kultūros festivalizavimą: per sezoną dėmesys sutelkiamas vos į keletą pavardžių. Tai nulemia vis didesnę takoskyrą tarp kviečiamųjų autorių, kurių knygos vertinamos kaip įdomios plačiajai publikai, ir tų, kurie lieka anapus. Pastarieji netenka ne tik galimybės susitikti su klausytojais, bet ir sulaukti žiniasklaidos dėmesio. Juk viešieji ryšiai – neatsiejama festivalių dalis.

Čia vėl į žaidimą įsitraukia leidyklos, kurioms ne tik svarbu, kad jų autoriai skaitytų festivaliuose, bet jos pasirengusios ir investuoti. Seniai jokia retenybė, kad jos apmoka į festivalius kviečiamų autorių kelionės ir nakvynės išlaidas. Nesunku įžvelgti, kurios leidyklos ir kurie autoriai pralaimi. Situacija panaši kaip ir dėl Vokiečių knygos premijos: nors visuomenės akyse literatūros pozicijos trumpam sustiprėja, bet nukenčia vidinės struktūros ir pasiskirstymas.

Reiklumas publikai

Savaime suprantama, jog toks privačiai organizuojamas festivalis kaip „Lit.Cologne“ yra suinteresuotas kuo mažesnėmis sąnaudomis gauti kuo didesnes pajamas. Tačiau būtina prisiimti tam tikrus įsipareigojimus būtent tais atvejais, kai festivalių rengėjams pavyksta bilietus parduoti aklai, mat lankytojai pasitiki būsima programa. Reikia atsakingai pasirinkti, kas literatūriškai vertinga, bet nebūtinai įdomu rinkai bei masėms ir todėl negaus papildomos paramos. Jei tokios pozicijos nebus, festivaliai pavirs dailiomis didžiųjų leidyklų rinkodaros platformomis.

Atsakomybę turėtų prisiimti ir paramą skirstančios institucijos. Tereikia džiaugtis, kad festivaliai mažuose miesteliuose apskritai pagyvina literatūrinį gyvenimą. Bet didmiesčiuose neturėtų būti pamiršti tie, kurie, kaip antai literatūros namai ar knygynai, ištisus metus dirba rengdami skaitymus.

Skaitymų programos ir verslumas – viskam reikia atsidavimo

Ateina laikas būtent knygynams pamąstyti apie alternatyvaus rėmimo galimybes. Pavyzdys galėtų būti Šveicarija. Čia nedidelį biudžetą turintis rengėjas, pavyzdžiui, knygynas, gali prašyti paramos kad ir honorarams. Einant šituo keliu nebūtų išnaudojami autoriai, sumažėtų didžiųjų leidyklų, kaip svarbiausių finansuotojų, įtaka ir bent jau nedidėtų skirtumas tarp didžiųjų ir mažųjų leidyklų pristatant autorius visuomenei.

Kuo literatūrai naudingi festivaliai? Čia išskirtinę vietą užima Tarptautinis Berlyno festivalis. Jis nesiorientuoja į konjunktūrines leidyklų programas, o autorius renkasi pagal kūrinių turinį ir dažniausiai kviečiasi per jų tarptautines leidyklas, kviečia, beje, ir tuos, kurie dar išvis neturi vokiečių leidyklos. Gali atsitikti taip, kad nežinomo rašytojo nepasitiks, kaip įprasta literatūros festivaliams, pilna salė. Tačiau svarbu, kad šie autoriai apskritai turės galimybę prisistatyti Vokietijoje ir sulaukti vertimų – tokiu atveju tikrai atstovaujama literatūrai.

Atmetus šį išskirtinį atvejį, kyla klausimas, ar festivaliai gali priartinti literatūrą prie žmogaus? Literatūros mokslininkas Thomas Wegmannas, anksčiau pats organizavęs festivalius, prieš dešimt metų juos pavadino „literatūra besidominčios ir ja persisotinusios visuomenės civilizuota autodafė“. Konstatuojamas paradoksas, kad festivaliai toli gražu nėra literatūros skleidėjai. Greičiausiai jų, kaip didžiulę traukos galią turinčių renginių, potencialas kitas: sudominti literatūra ir tuos, kurie iki šiol buvo jai abejingi. Bet tam reikia daug atsidavimo sudarant ir įgyvendinant programas.

 

Vertė Vilma Mosteikienė

„Frankfurter Allgemeine“, 2012-03-14