Jurgita Žana Raškevičiūtė. Pašnekesiai apie XX amžių

Po presu – dvi knygos, kalbančios apie XX a. vidurio katastrofas. Čia susitinka du tos pačios kartos žmonės – SS dalinyje tarnavęs Günteris Grassas (g. 1927), sakantis: „...nerandu nieko, kas mane pateisintų“, ir metais jaunesnė, Holokaustą išgyvenusi Irena Veisaitė (g. 1928), tvirtinanti, kad kiekvienas besigailintis nusipelno atleidimo. Tad šįkart – su lengvu patosu apie išties jaudinančius dalykus.

Aurimas Švedas. „Irena Veisaitė: Gyvenimas turėtų būti skaidrus“. – V.: „Aukso žuvys“, 2016.

b_200_310_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-26_nr._3617_irena.jpg

Irenos Veisaitės ir Aurimo Švedo pokalbių knyga – gerai struktūruota ir skaitytojui kultūringai pateikta. Ją sudaro Švedo pratarmė, 13 pokalbių, epilogas ir priedai. Tai, kad Švedas nepateikia mums „plikų“ pokalbių – didelė vertybė: komentarai užpildo baltas dėmes, suteikia istorinio informatyvumo, o priedai įtekstina pokalbininkės gyvenimiškuosius vaidmenis (teatrologė, visuomenininkė, dialogo partnerė – turiu omenyje laiškus Grigorijui Kromanovui) ir susidomėjusį skaitytoją palydi į biblioteką tolesnėms paieškoms (tam praverčia knygoje pateikta Veisaitės darbų bibliografija).

Skaitant vienas svarbesnių akstinų mąstyti buvo paskutinis knygos dialogas, kai pokalbininkė atsigręžia į kalbintoją ir pati pradeda klausinėti („Vietoj epilogo“). Veisaitė klausia Švedo, ką jam atvėrė trejus metus trukę jųdviejų susitikimai. Taip pašnekovė paima interviu ne tik iš Švedo, bet ir iš kiekvieno skaitytojo, nes skaitydama(s) neišvengiamai imi galvoti savo atsakymą. Šis tekstas bus mano atsakymo variantas.

Svarbiausia man – Veisaitės laikysena, „susidedanti“ iš keleto ypatingų komponentų. Dabarties kontekste, kai viešoji erdvė kupina paniekos savo valstybei ir kraštui bei susipriešinimo, Veisaitės laikysena atrodo reta ir brangintina.

Pirmiausia išsiskiria ištikimybė savo kraštui, kuriam Veisaitė turėtų už ką priekaištauti tikrai labiau nei daugelis mūsų, dabar su panieka išvykstančių ir pasiūlančių valstybei pačiai susitvarkyti, o tada laukti sugrįžtančių gandrų. Keliomis kalbomis kalbanti, bendrauti su skirtingais žmonėmis gebanti germanistė turėjo galimybių prigyti Vakaruose, užuot gyvenusi sovietinėje sistemoje. Tačiau kažin kokia vidinė jėga mokslininkę laikė Lietuvoje. Iškalbus epizodas, kai visa šeima ėjo pateikti emigracijai reikalingų dokumentų ir Veisaitė išgyveno ne vien emociškai, bet ir fiziškai negalėdama to padaryti: „...ėmė krėsti baisus drebulys, svaigti galva...“ (p. 252) Vyras ir dukra išvyko, knygos herojė liko Lietuvoje.

Veisaitės ištikimybė pasireiškia kaip intensyvus dalyvavimas dabarties gyvenime, pozityvios veiklos radimas. Jos kalba leidžia suvokti, kad nėra netinkamų aplinkybių veikti ir būti geru žmogumi. Santykis su savo laiku ir nusako žmogaus asmenybę. Tokiam mąstymui suvokti bene svarbiausias Veisaitės pasakotas Londone vykęs pokalbis su Aleksandru Štromu ir Tomu Venclova. Bičiuliai jai dėstė, „kad tikru, pilnaverčiu žmogum ir mokslininku Sovietų Sąjungoje tapti neįmanoma, tik Vakaruose tai esą galima“ (p. 228). Tai prisimenama kaip labai skausmingas išgyvenimas. Iš dabarties perspektyvos reflektuojantiems sovietmetį, epizodas parodo, kokie skirtingi pagrindai lemia apsisprendimą dirbti totalitarinėmis sąlygomis ir iš kokių skirtingų pozicijų mes su sovietmečiu kalbamės. Venclovos ir Štromo požiūris gali mums reprezentuoti radikalias ar moraliai griežtas dabarties žmonių nuo­statas ir pademonstruoti galimą dialogą su praeitimi iš dabarties (vakarietiškos) perspektyvos.

Dar vienas svarbus klausimas: kaip įmanoma mylėti kraštą, išgyvenus jame tiek netekčių? Holokaustas paliko Veisaitę be pačių artimiausių, geležinė uždanga atribojo nuo JAV gyvenančio tėvo (aplankyti pavyko porąkart). Man atrodo, tai susiję su autorės požiūriu į kitą ir į save: nematyti rąsto kito akyje, bet aptikti krislą savojoje. Tai savotiška nepalankumo ar negailestingumo sau pozicija. Veisaitė mini, jos manymu, nemoralius ar negarbingus savo poelgius. Pasidavimas minios euforijai matant Josifą Staliną (p. 94), neišdrįsimas pritarti jidiš kalba dainuojančiam studijų draugui Maskvoje (p. 58) ir kt. Tokia pozicija pokalbiams teikia tikrumo, be to, sakytinės istorijos požiūriu, atrodo kaip patikimumo garantas. Tačiau kalbėtojos laikysena kito asmens atžvilgiu – priešinga. Iš kito nereikalaujama herojiškumo, o „tik“ neprisidėti prie blogio dauginimo (p. 97). Ir išties tokio saikingo gyvenimo pakaktų.

Skaitytojui gali kilti mintis: „Kažin, ar gali būti viskas taip gražu?“ Tokią reakciją neutralizuoja Veisaitės laikysenos natūralumas, juntamas visoje knygoje, o ypač – pabaigoje, kai knygos herojė iš kulisų traukia kalbintoją. Į klausimą, kas kalbantis pasirodė svarbu, Švedas atsako, kad apsisprendimas atleisti Holokausto vykdytojams, besigailintiems juodų darbų. Veisaitė teigia nustebusi ir perklausia: „O kokią Jūs siūlote alternatyvą?“ Šioje vietoje skaitytojas netikėtai supranta, kad išties tokia laikysena yra bene vienintelė pozityvi, nedauginanti neapykantos, smurto ir susipriešinimo.

Veisaitės laikysena man įprasmina patriotizmą, paremtą meile ir pagarba kitam. Tik toks patriotizmas gali būti įtaigus ir atgauti prestižą, tebemažinamą nacionalistiškai nusiteikusių as­menų.

Knyga pasakoja ir apie žmogaus brandą skirtingomis epochomis. Skaitant nepaleido klausimas: kaip išgyventi nuo laisvės iki laisvės – vienam. Atrodo, XX a. vidurio išbandymus knygos herojė galėjo išlaikyti, nes turėjo tai, ką perdavė tėvai – tarpukario inteligentai. Nors trumpai tebuvę su dukra, kiek­vienas spėjo perduoti savas vertybes ir priesakus, leidusius vienai pereiti karą, pokarį. Tokiu atveju našlaitystė yra išbandymas ne tik asmeniui –­ tai didelis išbandymas ir jo aplinkai. Atrodo, aplinka šį išbandymą taip pat išlaikė: Veisaitė nuolat prisimena vardus ir veiksmus žmonių, padėjusių išsigelbėti, laikytis gyvenimiškųjų ir moralinių principų.

Ir paskutinis svarbus dalykas – istorijos apmąstymas. Ko gera, iš istorijos nepasimokoma. Atrodytų, sakytinė istorija turi daugiau galimybių paveikti asmenį nei statistikos gausios monografijos, nes per asmenį ji ir atsiveria. Holokausto tragizmas viename trumpame epizode: „Mane paguldė į Lino, išvežto į Vokietiją, lovą. Atėjusi prie manęs ponia Ladigienė mane irgi pabučiavo ir uždėjo ant kaktos kryželį. Nepajutau, kaip man iš akių pasipylė ašaros. Ponia Ladigienė labai išsigando ir puolė klausinėti, kas gi mane taip užgavo ar nuliūdino. O aš paklausiau: „Ar jums nebuvo šlykštu pabučiuoti žydę?“ Tada jau apsiverkė ponia Ladigienė“ (p. 84). Čia atsiveria ne tik persekiojamo ir ujamo žmogaus savijauta, bet ir tai, kaip išlaikomi istorijos egzaminai.

Pabaigoje – vienas priekaištas. Knyga kuria natūralaus pašnekesio įspūdį, tačiau iš visumos iškrinta skyriai, kuriuose kalbama apie Veisaitės mokslininkės gyvenimą sovietmečiu. Kad ir koks įdomus būtų kalbančiosios požiūris į to meto teatro reiškinius, vienas po kito einantys klausimai vis apie kitą režisierių ar spektaklį sukuria formalios apklausos raštu, o ne pašnekesio efektą. Ten, kur smarkiai atribojami asmeniniai ir profesiniai klausimai, tekstas nuo skaitytojo tolsta.

Günter Grass. „Svogūno lupimas“. Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Čet­rauskas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-05-26_nr._3617_Grass_svogunolupimas.jpg

Vėlyvame amžiuje Günterio Grasso rašyta storoka autobiografija apima ganėtinai trumpą laiką: nuo tiksliai įvardijamos vaikystės pabaigos (Antrojo pasaulinio karo pradžia) iki sąlyginės brandos pradžios, kurią žymi pajusta galimybė rašyti. Turint omenyje Grasso autobiografijos specifiką, galima sakyti, kad tai laikas nuo pirmųjų sąmoningų kalčių iki galėjimo jas apmąstyti.

„Taigi pasiteisinimų į valias. Ir vis dėlto aš ištisus dešimtmečius vengiau prisipažinti, kad turiu ką nors bendra su tuo žodžiu ir su tomis dviem raidėmis (SS, – J. Ž. R.). Tai, ką jaunystėje pri­ėmiau su kvailu pasididžiavimu, po karo slėpiau dėl vis didėjančios gėdos, ir niekas negalėjo nuo jos išgelbėti“ (p. 105). Ši citata gali pasitarnauti kaip Grasso autobiografijos santrauka: kaltė, jos suvokimas ir išsakymas – teksto siužetas, kurį autorius paverčia kaltės įgijimo, išgyvenimo ir išsakymo problemos tyrimu.

Kodėl kaltės ir apskritai žmogaus brandos, t. y. visko taip, kaip buvo, aprašymas – problema? Nes „kaip buvo“ niekur nėra, yra tik tai, kaip atsimenu, negana to – kaip noriu atsiminti. Pirmiausia, visame Grasso tekste justi dialektika tarp pagundos ir visai realios galimybės išsiteisinti. Viename poliuje – argumentas „aš buvau tik vaikas“, kitame – subrendusio ir sąmoningo žmogaus siekis prisiimti kaltę neatsižvelgiant į aplinkybes. Ši nuolatinė autobiografijos įtampa atveria pasipriešinimą visuotinai taikytiems kolektyvinės kaltės argumentams: jais pasinaudoti pagunda didelė, o atsispirti reikia nuolatinės pastangos. Išlaikydamas ir rodydamas šią įtampą Grassas atskleidžia patį kaltės prisiėmimo procesą: tai nėra platus mostas ar įvykęs faktas, o biografinis brendimo procesas, net ir rašant reikalaujantis budrumo. (Tiesa, vietomis šis kaltės prisiėmimas gali atrodyti dirbtinis ar perspaustas, pavyzdžiui, kai iš dešimtmečio berniuko reikalaujama aktyviai reaguoti į beprasidedantį terorą prieš jo aplinkos žmones – tokie momentai atrodo labiau parodomieji nei sąžiningi ar adekvatūs.)

Sąmoningas susvetimėjimo, įtempto santykio su tam tikrais savo biografijos momentais fiksavimas – vienas iš svarbiausių būdų kalbėti apie pagundą įgyti moralinę distanciją su sava praeitimi. Dažniausiai to siekiama kaitaliojant asmenis iš autobiografijai esminio „aš“ į romaniškai neutralesnį „jis“ („mano vardą turintis bernaitis“ ir kt.). Ši strategija man, kitaip nei knygą recenzavusiam Sauliui Vasiliauskui*, akies nerėžia, atvirkščiai – atrodo emociškai paveiki, gerai atskleidžianti norą išsiteisinti ir pasiryžimą to nedaryti.

Šiame kontekste lengvai gluminanti ir Vasiliausko pastaba, kad atminties mechanizmo demonst­ravimas Grasso autobiografijoje galiausiai priverčia manyti, jog autorius kratosi atsakomybės už savo tekstą. Mano manymu, efektas priešingas. Grassas ne dangstosi, o įspėja –­ atmintis nepatikima ir tokios atsakomybės, kokios norėtų Vasiliauskas, o ir pats Grassas, – prisiimti tiesiog neįmanoma. Lieka tik (net?) atsakomybė tokio tikrumo siekti. Vientiso atminties naratyvo, imituojančio tradicinį romaną, kūrimas, be abejo, gali atrodyti ir dažniausiai atrodo įtikinamesnis (kaip iki ašarų įtikinantys būva tokie romanai), bet autobiografija nuo romano tuo ir skiriasi. Grassas rodo, kaip vaizduotė gundo perlenkti, užpildyti spragas, atsiminti tai, ko neatsimena, užmiršti tai, kas atsimenama. Šias vaizduotės galimybes Grassui realizuoja kūryba: ten, kur autorius kaip autobiografas sustoja, romanistas Grassas pradeda. Šį ryšį nepaliaujamai teigia paralelės tarp Grasso romanų siužetų ir biografijos faktų.

Neautentiškos atsiminimo išraiškos autobiografiniame tekste (literatūros kūriniui galioja visiškai kitos „tikrumo“ taisyklės) paradoksas bene geriausiai atskleidžiamas skyriuje „Kaip aš mokiausi bijoti“. Čia aprašomi karo išgyvenimai – kaip drauge su pabirais vokiečių daliniais ir pavieniui trauktasi nuo Raudonosios armijos. Žmogus pasakoja, kaip apsišlapina iš baimės gulėdamas po tanku ir klausydamasis „Stalino vargonų“, ir tuo pat metu suvokia: „...tai, kas čia smulkiai aprašyta, aš kažkur jau skaitęs, Remarko ar Selino kūriniuose“ (p. 118). Taip iškart griūva ribinių individualių patirčių išsakymo iliuzija.

Rinktis tenka tarp to, ar lupti svogūną sluoksnis po sluoksnio, ar pjauti. „[S]vogūnas turi daug sluoksnių. Vos tik pašalini vieną, randi kitą. Pjaustomas jis verčia ašaroti. Tiktai lupamas sako tiesą“ (p. 9). Čia išaiškėja, kuo Grasso svogūnas skiriasi nuo Prousto pyragų. Tai ne mėgavimasis plūstančia atmintimi, iščiupinėjant atgautą laiką iki smulkiausios detalės, išauginant patyrimo siužetą, bet aktyvus veiksmas, kurio imiesi kaip moralinės būtinybės, ne visada žinodamas, ką atrasi ir ar rasi tai, ko norėtum. Neretai, užuot pateikęs atsakymus (autobiografija, ko gero, yra „atsakymų“ žanras), Grassas tik pateikia klausimus (kažin kaip ten buvo?) ir galimus variantus (gal taip, o gal ir kitaip). Lupimas – tai kruopštus atminties darbas, atkuriant tiek, kiek įmanoma; pjovimas atitiktų aštrios refleksijos arba plataus mosto strategiją, kurią Grassas pelnytai vadina mažiau patikima, arba drumsčiančia žvilgsnį.

Drauge su kaltės pasakojimu knygoje brėžiamas brandos kelias, kurio erdvėlaikis – pokario Europa. Šią brandą varo priekin trys alkiai – fizinis, erotinis ir meno. Visi kartu jie veikia kaip stiprus variklis, nuvedęs mokyklos nebaigusį Grassą į Meno akademiją. Grasso studijų istorija atskleidžia veikimo galimybes sumaišytame, sujauktame, sugriautame pasaulyje – grynas galimybes be užnugario, be istorijos. Tik tokiu pamestų dokumentų laikotarpiu profesorius neklausia, ar esi baigęs vidurinę, o būsimą skulptorių nusiunčia parengiamųjų mokslų eiti pas paminklus gaminantį akmentašį. Tokiais laikais viską lemia nusiųsti eskizai, eilėraščiai ir skulptūros darbų pavyzdžiai bei praktinis mokėjimas kalti akmenį.

* Saulius Vasiliauskas. „Autorius „Svogūninėje“, Literatūra ir menas, 2017 03 17.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai