Pagrindinė kontrkultūros funkcija – priešinantis dominuojančiai kultūrai skatinti socialinę ir kultūrinę raidą, metant iššūkį ideologiniam sustabarėjimui atskleisti socialinės, ekonominės, politinės santvarkos sąlyginumą, griauti įprastinę ženklų sistemą pasitelkiant antiestetiką.

Tokį apibrėžimą įtvirtino XX a. ant­rosios pusės kultūriniame peizaže vienas kitą keitę kontrkultūriniai judėjimai. Ir 8 dešimtmečio vidurio pankų, ir 9 dešimtmečio pabaigos hiphopo, ir kiti judėjimai susiformuodavo visuomenės paraštėse, silpnesniųjų pozicijose, ir atnaujindavo meninę, muzikinę, politinę kultūrą. Kiekvienam tokiam judėjimui buvo būdingas stiprus kolektyvinės tapatybės jausmas, grįstas bendra patirtimi ir nesitaikstymu su rasine, ekonomine, socialine, politine ir klasine nelygybe.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Šiuolaikinė subkultūra, dviprasmiš­kai pakrikštyta hipsteriais, remiasi visiškai kitokia raiška, neatitinkančia ankstesnių judėjimų logikos. Pankų judėjimo vėliavnešiai didžiavosi savo pankiškumu, o hipsterių santykis su savo tapatybe gerokai painesnis. Kad ir kaip hipsterį apibrėžtume, tai nėra sau priskiriamas subkultūrinis pavadinimas, greičiau menkinantis epitetas, naudojamas atskirti save nuo Kitų, neva stokojančių autentiškumo.

Judėjimas, daugiausia apimantis baltąjį išsilavinusį viduriniosios klasės jaunimą, negali savęs apibrėžti kaip priešpriešos rasinei, socialinei ar ekonominei nelygybei. Neužimant marginalinės po­zicijos, vienintelė pasipriešinimo sritis yra alternatyvus vartojimas, tariamai opo­nuojantis masiniam korporaciniam vartotojiškumui. Tai ne lokalaus konteksto apibrėžta bendra patirtis, bet paprasčiausio vartojimo bendrystė globaliame indie lauke, siekiant išlikti anapus ir priešakyje dominuojančios srovės.

Tai neįveikiamas prieštaravimas. Mein­strymui neišvengiamai įsisavinant šią „alternatyvą“, subkultūra nepajėgi išlaikyti centrinio naratyvo. Kai viskas yra hip (liet. itin madinga), tai išvis niekas nebėra hip. Dėl to aktyvieji judėjimo veikėjai įsitraukia į begalines trendų varžybas: naujos mados viens du sukuriamos, panaudojamos ir numetamos, stengiantis išsisukti nuo neautentiškų masių knibždėlyno.

Ironiška, kad ironijos apsėstų hipsterių centrinis naratyvas, paremtas opozicija vartotojiškumo principams, tik išryškina, kaip giliai šie principai įsitvirtinę. Užuot priešinęsis vartojimo kapitalizmui, šis judėjimas aktyviai jį palaiko ir saugo. Todėl hipsteriai yra netikra kontr­kultūra.

Hipsterio kultūrinė figūra nutolo nuo pirminės reikšmės. Istoriškai terminas susiformavo juodaodžių kultūroje. Žodžio hip vartojimas atsekamas iki XVII a. vergų šnektos. XX a. 4 dešimt­metyje jis buvo įtrauktas į džiazo kultūrą, kurioje muzikos inovatoriai vadinti hep cats. Tik 6 dešimtmečio pabaigoje hipsteriais pradėta vadinti platesnė (ir baltesnė) visuomenės dalis: tai paskatino Normano Mailerio 1957 m. esė „Baltasis negras“, kurioje rašytojas hipsterišku pavadino baltųjų perimtą juodaodžių subkultūrinį kapitalą. Maileris išaukštino juoda­odžių miesto kultūrą kaip autentiškumo švyturį, galintį išvesti baltąją viduriniąją klasę iš jų miesčioniško, konformistinio gyvenimo būdo.

Ši naujoji termino samprata tapo pagrindu šiuolaikiniam hipsteriui, nes paskleidė idėją, kad toliausiai nuo paraščių esanti visuomenės dalis taip pat jaučia, kas yra cool. Tačiau, kadangi hip visada reiškė pasipriešinimą dominuojančiai srovei, baltajai buržuazijai yra problemiška sukurti savo kontrkultūrą.

Neužimdami marginalios pozicijos, iš kurios būtų galima semtis įkvėpimo, šiuolaikinio hipsterizmo pradininkai pabrėžė opoziciją dominuojančiai korporacinei industrijai ir begėdiško vartojimo ideologijai. Hipsteriai siūlė alternatyvų ar indie judėjimą, greitai apėmusį gyvenimo būdą, išskirtinį muzikos, meno, mados skonį. Judėjimas palaikymo sulaukė iš klubų, muzikos ir aprangos parduotuvių, laisvalaikio erd­vių, žinia­sklaidos ir socialinių tinklų. Tai sukūrė uždarą „alternatyvaus“ vartojimo sritį, kurios dalyviai save laiko nepaklūstančiais korporacijų primestoms normoms.

Šiuolaikinė hipsterių samprata naujojo tūkstantmečio pradžioje sukėlė gausybę diskusijų, nes buvo ryškiausias kontrkultūra įvardijamas visuomenės fenomenas. Daugybė ekspertų hipsterius vadino „Vakarų civilizacijos pabaiga“ ir laukė jų greito galo. Daugiausia kritikos sulaukė estetinė judėjimo raiška. Kitaip nei XX a. kontrkultūros, brikoliažo būdu sukūrusios unikalias antimados formas, hipsterių stilius konst­ruojamas grobiant ankstesnių kontrkultūrų estetiką ir pristatant šį pastišą kaip originalų kūrinį. Pasak medijų kritiko Douglaso Haddow, hipsterių estetiką galima apibūdinti kaip „įvairių laikotarpių stilių elementų mišinį. Hipsteris simbolizuoja Vakarų civilizacijos pabaigą – kultūrą, paskendusią paviršutiniškai regimoje praeityje ir nepajėgią sukurti jokios naujos reikšmės“.

Ironija – apversta, dekonstruojanti kalba – postmodernioje kultūroje tapo dominuojančia išraiška. Visai hipsterių produkcijai ir judėjimo kultūrinei logikai būdinga ironija yra dar vienas daug kritikos sulaukiantis hipsterizmo aspektas. 2009 m. Adamas Clairas rašė, kad „tokio laipsnio ironija yra žalinga, nes ne tik atima reikšmę iš mums brangių dalykų (savindamasi ir kartu šaipydamasi iš visko, kas mums vertinga), bet ir nepasiūlo jokios alternatyvos“*. Pasak Clairo, „grynos formos hipsterizmas yra žalingas dėl erzinančios ironijos, kuri dekonstruoja ne dadaistiškai perprasmindama, bet tiesiog todėl, kad tai lengva padaryti“.

Nepaisant priešiškumo, supančio šiuo­laikinio hipsterio idėją, nėra bendro ir aiškaus jos apibrėžimo. Judėjimo dalyviams terminas turi grynai menkinančią reikšmę. Pavadinti ką nors hipsteriu – tai pavadinti pavėlavusiu mados sekėju, besikėsinančiu į sunkiai kažkieno susiformuotą cool ypatybę. Kai kurie hipsterį net apibrėžia kaip tarpinę grandį tarp trendo pradininkų ir plačiųjų masių.

Hipsterio idėja neatsiejama nuo sub­kultūrinių statuso žaidimų, kai terminas vartojamas ne apibrėžti save, bet pašaipiai žymėti skirtį nuo neautentiško, „kietumo“ siekiančio Kito. Tačiau daugelyje kontekstų minima Kito idėja tėra paviršutiniškas priešininko apibendrinimas, todėl galbūt ir hipsteris tėra mitinė būtybė, kultūrinis baubas, trukdantis judėjimo dalyviams susikurti patvarias tapatybes ir verčiantis nuolat ieškoti naujų trendų, kurie atskirtų nuo niekingojo hipsterio šmėklos.

Kaip rašo Clairas, „tokie stereotipiniai hipsteriai yra apgailėtini. Jie pašiepia ir ironizuoja viską, kas tau brangu, patys nieko nebrangindami. Bet galbūt jie išvis neegzistuoja... Hipsterio archetipas geriausiu atveju yra platus apibend­rinimas, o blogiausiu – supaprastinimas, leidžiantis žmonėms slėpti savo baimę būti „nekietais“.

Komplikuotas subkultūros santykis su savo tapatybe iš dalies gali būti paaiškinamas bendros patirties stoka. Pasak Dicko Hebdige’o, subkultūra yra tam tikrų socialinių aplinkybių, specifinės vietos ir istorinio momento pasekmė. Kiekvienas kontekstas sutelkia socialinių struktūrų ir santykių, taisyk­lių, reikšmių ir vertybių rinkinį, kuris padeda suformuoti kolektyvinį darinį ir įrėminti socialinę patirtį. Taigi bend­ra patirtis veikia kaip žaliava, iš kurios kultūrinės grupės sukuria ideologinį naratyvą, tapatybę ir stilių.

Pankų judėjimo naratyvas ir šokiruojanti stilistinė kalba atspindėjo darbo klasės jaunimo įtampą niūriomis 8 dešimtmečio ekonominėmis sąlygomis. Repo grupės NWA kūrinio „Fuck tha Police“ priešiškumas buvo nukreiptas ne tik į policiją, bet ir apskritai į 9 dešimt­metyje afroamerikiečių bendruomenės patiriamą neteisybę. O postmodernus hipsteris neturi nei bend­ro patirties vardiklio, nei marginalios pozicijos.

Hipsterizmas yra pirmasis mėginimas sukurti kontrkultūrą nuo tada, kai internetas tapo visuotinis. Interneto prigimtis smarkiai paveikė tai, kaip subkultūra suvokia savo tapatybę, konstruoja ir skleidžia stilistiką. Globalioje visuomenėje pasklidusios hipsterių gentys turi prieigą prie begalinės įvairovės kultūrinių šaltinių, iš kurių semiasi autentiškumo pojūčių. Tačiau absoliutus prieinamumas neleido judėjimui sukonstruoti nepaviršutiniškos tapatybės. Jo stilistinė kalba – neautentiški autentiškų praeities fragmentų asambliažai.

Internetas ne tik suteikia begalybę stiliaus šaltinių, bet ir skatina ką tik sukonst­ruoto stiliaus greitą išsisklaidymą. Stiliaus trendai, iškylantys Niujorke, Londone ir Tokijuje, nepraėjus mėnesiui ar net savaitei atsiduria Vankuveryje, Monrealyje ir Kalgaryje. Anot Martino Raymondo iš „Future Factory“, tendencijas prognozuojančios kompanijos, anksčiau prireikdavo metų, tada –­ pusmečio, dabar – maždaug šešių dienų. Anksčiau subkultūrinis stilius bent laikinai būdavo konkrečios mažumos pasipriešinimo simbolis, o dabar jis tuoj pat perimamas globaliai pasklidusių grupių ir individų.

Visos kontrkultūrinės formos galiausiai inkorporuojamos į dominuojančią kultūrą, kuriai pradžioje oponavo. Tačiau pankų ir hiphopo subkultūros, nors ir buvo perimtos meinstrymo, vis tiek išlaikė pirminio maištingumo branduolį. Tačiau indie judėjimas yra nukreiptas prieš mein­stryminį vartojimą, todėl šis procesas tampa labai prieštaringas. Kaip kontrkultūriniam judėjimui išlaikyti simbolinį legitimumą, jei vienintelė jo iškelta opozicija yra kompromisinė? Jei viskas tapę alternatyva, tai išvis niekas nebėra alternatyvu. Todėl hipsteriai laikytini reikšminga demografine grupe, o ne pasipriešinimo jėga.

Šis galvosūkis išryškina paradoksalų santykį tarp hipsterizmo ir to, ką jis laiko meinstrymu. Į šią egzistencinę krizę hipsteriai reaguoja tiesiog konst­ruodami naują „alternatyvą“, vos tik jos pirmtakė įgyja užtektinai kritinės masės būti laikoma meinstrymu. Tai lemia greitą trendų kaitą, siekiant išlaikyti subkultūrinį „kietumą“. Indie vartojimo laukui pritraukiant vis daugiau žmonių, tie, kurie save laiko tikraisiais šios kontrkultūros architektais, siekdami neatsilikti, turi vis skubinti procesą. Tad esminis siekis išlaikyti kontr­kultūrinį legitimumą yra užgožiamas poreikio išlaikyti subkultūrinio kapitalo lygį.

Būtent tada judėjimas nustoja funkcionuoti kaip kontrkultūra ir veikia grynai kaip vartojimo laukas. Atnaujinant stilistiką siekiama nebe šokiruoti ar dekonstruoti, bet išlaikyti „kietumo“ idėją. Varomoji jėga yra ne įtampa ar įsiūtis, bet, kaip teigė Pierre’as Bourdieu, analizuodamas prancūzų aukštesniąją klasę, perdėtas socialinės diferenciacijos pabrėžimas demonstruojant geresnį skonį. Tai žaidimas dėl statuso, konflikto ir varžybų erdvė, kurioje dalyviai siekia įgyti kapitalo monopolį. Šiuo atveju kapitalas yra naujų trendų radimo sparta, kiekybė ir gebėjimas išvengti aplink knibždančių masių.

Tačiau gali būti, kad grėsmingasis meinstrymas – Molochas, grasinantis iš pagrindinių scenos veikėjų pagrobti taip sunkiai susikurtas tapatybes – tik įsivaizduojamas, kaip ir pats hipsteris. Vientiso šiuolaikinio meinstrymo, priešpriešos kontrkultūrai, idėja tėra metafora įvardyti pernelyg įvairialypį reiškinį. Anot Clairo, „kontrkultūra gimsta mažumai stengiantis iškilti prieš viešpataujančią daugumą, ji negali funkcio­nuoti be savo antitezės. Neturėdama kam prieštarauti, ji yra tuščia“.

Didžioji ironija – sukuriama ironijos užvaldyto judėjimo – yra ta, kad, nepaisant tariamo priešinimosi korporacinei kultūros industrijai, indie kultūra ir hipsteriai yra aktyvūs vartotojiškumo skatintojai. Todėl judėjimas negali būti laikomas legitimia kontrkultūra.

Be to, hipsterizmas neatitinka kontr­kultūrinių kriterijų, XX a. nustatytų jo pirmtakų. Pankai buvo autentiška dekonst­rukcinė kultūra, o hipsterizmas tegali pasigirti neautentišku vogto autentiškumo asambliažu. Dėl postmodernios kultūros fragmentiškumo, veikiančio judėjimo sociokultūrinę logiką, hipsterių judėjimas su aplinka užmezga tik paviršutinius ir vujeristinius santykius. Hipsteriams būdinga visa apimanti ironija neleidžia kurti reikšmingos kultūrinės produkcijos. Jie stokoja bendros patirties ir naratyvo. Nesant bendro vardiklio, šios globalios kontrkultūrinės pastangos dalyvius jungia tik vartojimas. Tad hipsterizmas tegali būti laikomas komerciškai reikšminga vartotojų grupe, o ne tikra kontrkultūra.

* www.popmatters.com/feature/111798-hipster-straw-men.

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

academia.edu