Arūnas Spraunius. „Jenotai“

„...kas svarbiausia...“ (iš reklamos metafizikos)

Kurto Cobaino piešinys
Kurto Cobaino piešinys

Apibendrinimo įkarščiui tenkinti bet kuriuo gyvenimo atveju sklandžiausiai tinka vienaskaita. Ir šįkart kreipęsi į „Vikipediją“ pirmiausia sužinome, kad jenotas nėra tas etimologinis išeities taškas, didžioji „galutinio aiškumo“ priežastis, mat pirma nuoroda kreipia vartotoją į usūrinį šunį, kuris Lietuvoje dar vadinamas jenotu arba mangutu (lot. Nyctereutes procyo­noides) ir yra šuninių (lot. Canidae) šeimos žinduolis. Kadangi panašesnis į paprastąjį meškėną nei šunį (teisybės dėlei pripažinkime, jog šiuo atveju žengiame į privataus skonio teritoriją), angliškai yra vadinamas meškėniniu šunimi (raccoon dog).

Gyvena daugiausia miškuose, bet neretai ir šalia kaimų bei priemiesčių. Minta varlėmis, bestuburiais, driežais, paukščiais, neatsisako uogų ir vaisių. Pajūryje gyvenantis usūrinis šuo pasimėgauja krabais. Usūrinis šuo, arba jenotas, neloja (svarus argumentas paprastojo meškėno naudai), yra neagresyvus, net baikštus, užpultas slepiasi ar apsimeta negyvu. Pagrindiniai jo priešai yra vilkai, lūšys, lapės, jį medžioja ir ereliai, vištvanagiai, didieji apuokai.

Praleiskime usūrinio šuns etimologiniam ir leksiniam substratui apmaudžią, žeminančią aplinkybę, kad nuorodų dažnio skirtumas „Google“ paieškos sistemoje (veikiausiai ir gyvenime) tarp jenoto ir usūrinio šuns nurodo akivaizdžią pastarojo leksinę diskriminaciją –­ lietuviškoje versijoje jenotui skirtų nuorodų skaičius siekia 103 tūkst., usūrinio šuns paklausa – apie 7 830 variantų. Tokios padėties viena įtakingų priežasčių gali būti taip ir neišspręstas dviprasmiškas kompromisas identiteto klausimu tarp paprastojo meškėno ir šuns. Tiesa, nelygiavertis tai kompromisas, gal turintis ir šovinizmo elementų, net jei gyvūnėlis dėl kažin kokių priežasčių kol kas neužlojo.

Bet ne apie vienaskaitą nūnai giesmė – šįkart norisi koncentruotis ties vienetiniais daugiskaitos precedentais. Gegužės 21-ąją tarptautinė žiniasklaida informavo apie aukcionų namų „Julien’s Auctions“ prekybos sesiją, per kurią parduoti vieno „The Beatles“ įkūrėjų Johno Lennono bei „Nirvanos“ lyderio Kurto Cobaino piešinėliai. Už J. Lennono eskizą, kuriame brūkštelėti „The Beatles“ muzikantai ir grupės pavadinimas albumui „Sgt. Pepper’s Lonely Hearts Club Band“, gauta 87,5 tūkst. dolerių, dar mokykliniais metais sukurtas K. Cobaino piešinys parduotas už 64 tūkstančius. Šio darbo siužetas – keturi jenotai medžiuose. Beje, toje pačioje sesijoje už 112,5 tūkst. parduota ir Michaelio Jacksono striukė, bet šįkart tai tėra lydintis siužetinis frag­mentas.

Tą pačią gegužės 21-ąją turėjome galimybę sužinoti apie Šventosios Rusios „kovinius jenotus“ („E. N. O. T. Corp“) – sukarintą organizaciją, kurios nariai didžiuojasi, jog jų tėvynė vėl kariauja, ir skelbia apie Šventosios Rusios atgimimą. Ji būsianti dantinga, raumeninga, mokanti ir mėgstanti kariauti ir plėsti rusišką Lebenstraum. „E. N. O. T. Corp“ agituoja už kokybiškai naują rusų naciją, visiškai nepanašią į dabartinę, kurią, sprendžiant iš deklaracijų viešojoje erdvėje, bent dalis „jenotų“ niekina ir laiko bevale, beveide minia.

Esant poreikiui jungiamuoju abiejų siužetų žodžiu galima laikyti „jenotus“. Ar tarp jenotų medžiuose ir „kovinių jenotų“ yra kas nors bendra? Nėra. Bet galima ir tezė, jog įsitvirtinant takiai tapatybei kategoriškos vertinimo strategijos yra nebeperspektyvios. Zygmuntas Baumanas tai apibūdino kaip policentrinių bei individualizuotų visuomenių koalicijų jungimąsi ad hoc ir tik „vieno klausimo“ dėlei. Apsiribojant vienu klausimu lengviau siekti kompromiso –­ skirtingi interesai, sukrečiantys konfliktai nuslepiami, kad koalicija išliktų tol, kol pasieks deklaruojamą tikslą. Kai tikslas pasiektas, nebėra priežasties būti kartu.

Šiuo atveju sąlygiškumą gana įtikinamai įrodo jau fiksuota retorinė užuomina-klausimas apie raccoon dog kompromisinį, tarpinį būvį tarp paprastojo meškėno ir šuns. Takumo naudai byloja gyvūnėlio racionas iš varlių, bestuburių, driežų, paukščių, uogų, vaisių ir (ekskliuzyviais atvejais) krabų, prigimtinis būdas priešintis agresijai negyvėlio imitacija iš vienos pusės ir Šventosios Rusios „kovinių jenotų“ imperatyvo veikti dantingai bei aistros kariauti iš kitos.

Taigi jokios kolizijos ar dviprasmybės užuominos nėra arba beveik nėra – interpretacijos argumentaciją bei motyvus lemia nebūtinai vien Euklido geometrijos principais grįsta banali tiesinė logika. Policentrinių koalicijų kaip ir valdomo chaoso atveju tinkamesnė yra iš pirmo žvilgsnio fragmentiška Bolai-Lobačevs­kio hiperbolinė geometrija, paliekanti tropų šėlsmui erdvės – nelojantis šuo yra oksimoronas. Buitiniu, ne jenoto atveju jis toks yra iki apsilankymo pas veterinarą, kuris galų gale įteisina (reglamentuoja) ne jenotą kaip oksimoroną.

Takios tapatybės kontekste viskas tiesiog kiek komplikuočiau: kaip yra nurodžiusi italų rašytoja ir politikė Michela Murgia („Futuro interiore“, 2016), atsitiktinės gimimo aplinkybės yra likimas, nuo kurio pabėgti mums neleista, nebent milžiniškomis pastangomis, ir kad tai pavyko vos keletui iš mūsų. Jenotui įsiropšti į medį yra žygdarbis, subtilūs jenotai medžiuose beveik neabejotinai signalizuoja apie identiteto dramą, reikšmingą ir iš psichoanalizės, ir literatūrologinės perspektyvos. Lyrinės interpretacijos požiūriu, tie keturi jenotai medžiuose įvairiomis pozomis interpretuotini kaip protagonistai, kuriuos kausto gal net permanentinė, „antlaikiška“ dviprasmybė – viena vertus, egzistencinė neviltis (tikėtina, susijusi su aukščio baime), bet ir ambicingas siekis stojiškai atremti (ištverti?) spaudimą metafizinio siaubo, kuris baudžiasi atimti iš jų paskutinę viltį, „kalbos namus“ – kad jie kažin kurioje perspektyvoje vis dėlto sulos.

Apie tai signalizuoja nervingai salsvas atmosferinis fonas bei minimalistinė atlikimo maniera (kažin kodėl atrodo – pastele) medžių kamienų, ant kurių tie jenotai kabo arba kitaip styro. Kadangi šis teiginys gali tapti ginčų objektu, abejones, tikėtina, prasklaidys pateiktas piešinys kaip alibi. Šventosios Rusios „kovinių jenotų“ refleksijai gali pasitarnauti, viena vertus, paprasta klasikinė antinomija (buityje dažnai įvardijama kaip šizofrenija) arba – koalicijų ad hoc atveju – postmoderni „po tiesos“ ir (iš dalies) „veidrodinės idėjų projekcijos“ koncepcija, kurią tinkamiausia argumentuoti konkrečiu pavyzdžiu, tarkime, „juokiasi puodas, kad katilas juodas“.

Kuo baigė K. Cobainas – žinoma. Todėl kaip perspektyvesnę asmeninę egzistencinę strategiją šiame etape labiau tinka svarstyti „kovinių jenotų“ perspektyvą. Be abejo, jautrių, subtilių asmenybių individualizmui „kovinio jenoto“ gyvenimišką strategiją dar teks adaptuoti. Todėl 64 tūkst. dolerių už „Nirvana“ lyderio piešinėlį gegužės 21-osios „Julien’s Auctions“ prekybos sesijoje atrodo logiška suma. Belieka sulaukti „Julien’s Auctions“ ar kitų aukcionų namų Šventosios Rusios „kovinių jenotų“ pardavimo rezultato ir jų adaptacija taps neišvengiama bet kam.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai