„Konstancija Brundzaitė. Dienoraščiai“. Sudarė Živilė Tamaševičienė, leidinio gale ir tarp skyrelių – kompozitorės piešiniai. – V.: Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2016.

virselis-brundzaite.jpg

Praslinkus veik penkiems dešimt­mečiams po kompozitorės Konstancijos Brundzaitės (1942–1971) mir­ties pasirodė jos dienoraščių knyga. Praretėjęs bendraamžių būrelis šį faktą pasitiko su atidžiu, net ypatingu dėmesiu. Tai suprantama, nes kompozitorės patirti išgyvenimai, aprašyti istoriniai ir kultūriniai įvykiai – pokario jaunuolių gyvenimo dalis, lėmę ir jų asmeninius apsisprendimus bei laikyseną.

Knygos sutiktuvės vyko gegužės 2 d. M. K. Čiurlionio namuose, Vilniuje. Po Roko Zubovo muzikinės įžangos leidinio sudarytoja Živilė Tamaševičienė papasakojo apie rankraščio ruošimo spaudai peripetijas, keblų jų vingių derinimą. Ji pripažino, kad dienoraščio apimtis viršijo realaus leidinio galimybes, todėl tekstą reikėjo trumpinti. Suprantama, susirinkusiesiems kilo teisėtas klausimas: kokiais kriterijais vadovautasi? Leidinio sudarytoja, numačiusi galimus klausimus, suskubo aiškinti: į knygą neįtrauktos pasikartojančios mintys bei nuotaikos, mažiau reikšmingi pokalbių aprašymai. Tačiau atsakymo, kaipgi buvo nustatytas tas reikšmingumo požymis, – neišgirdome. Tamaševičienė akcentavo, jog pagrindinis leidinio „konstravimo tikslas“ – parodyti skaitytojams viską, kas susiję su kompozitorės kūrinių atsiradimo aplinkybėmis. Deja, tie pažadai vėliau, jau skaitant knygą, nepasitvirtino. (Taip pat gaila, kad panašiose sutiktuvėse knyga būna perskaityta mažumos ir diskusijos gyvai nevyksta.)

Taigi vėliau skaitant knygą nustebino akibrokštas – keistai pasirinktas dr. Natalijos Kapočės straipsnis, tariamai turintis atskleisti kompozitorės rašytinio palikimo vertę. O reali šio inkliuzo paskirtis – atpasakoti, ką straipsnio autorė pati patyrė skaitydama literatūrą apie autobiografinių tekstų kilmę, jų sąsajas su Senuoju Testamentu, su krikščioniš­kąja išpažinties tradicija. Atskleistas „naujų“ duomenų pluoštas – beje, gerai žinomų išsilavinusiems asmenims –­ pakimba ore. Dienoraščių ekspertė, apsiginklavusi akademinės literatūros žiniomis (dažnai spekuliatyviomis ir dogmatiškomis), pagaliau ima nagrinėti kompozitorės tekstus. Tai atlieka formaliai, slydinėdama reikalo esmės paviršiumi. Galop ji padaro išvadą: „...jis pagal struktūrą, stilių ir temas atitinka jaunų merginų dienoraščių rašymo tradiciją“ (p. 31). Koks paradoksas – leidinyje atsiranda rašinys vien tik tam, kad rimtu tonu ištartų nuosprendį ir taip pažemintų unikalaus teksto vertę! Tiesos dėlei turiu pripažinti, kad pabaigoje autorė, atsitokėjusi nuo patirtos dėstymo ekstazės, nenoriai pripažįsta: „Taip iš tipiškų jaunų merginų dienoraščių elementų kuriamas savitas K. Brundzaitės pasaulis“ (p. 34).

Šioje knygoje pristatoma jauna, mąstyti ir kurti pradedanti mergina. Dienoraščio rašymo periodu ji skleidėsi kaip gabi studentė, galop sėkmingai pasireiškusi kūryboje. Neatsitiktinai kai kuriuos jos dienoraščių epizodus galima vertinti kaip beletristinius fragmentus (noveles) – jų savotiškas žavumas ryškėja iš vaizduotės vingių, tarp kurių nuskamba poetinės žodžių dermės intonacijos. Užrašų fragmentai atlieka ir kitą reikšmingą vaidmenį – atskleidžia sociologams ir kultūrologams svarbias užuominas apie laikotarpio nuotaikas.

Grįžkime prie abejones keliančių atrankos kriterijų. Aptardamas šią temą remiuosi dienoraščių fragmentais, paskelbtais O. Narbutienės knygoje apie kompozitorę, išleistoje dar 1983 m. Ir tuo, ką kadaise perskaičiau Konstancijos dienoraštyje, kai ji pati pasiūlė pažvelgti į jos rankomis atskleistus puslapius...

Tai įvyko 1964 m., pražydus vyšnaitėms jos tėvų puoselėtame sodelyje (Kaunas, Saulės g.). Tuomet, atsimenu, paklausiau, kodėl diplominį darbą –­ simfoninę poemą – ji pavadino „Baltosios viršūnės“? Gan ilgai tylėjusi jaunoji kompozitorė atvertė vieną iš savo dienoraščio sąsiuvinių... Pasiūlymas perskaityti jos atsakymą dienoraštyje, kurį slėpė net ir nuo namiškių, man buvo netikėtas. Nes anksčiau Kastytė (taip būsimą kompozitorę tuomet vadinome) skundėsi, kad jos mama slapta paskaito dukros tvarkingai surašytus įspūdžius: „Tad kuo gi dar galiu pasitikėti? Jaučiuosi tarsi slidinėjanti naivuolė ant lūžtančio ledo.“

Išleistoje dienoraščių knygoje daug praleista. Stebina nepagrįstas kelerių metų (1963–1966) užrašų pašalinimas. Tai kankinančių kūrybinių posūkių laikotarpis, kai ieškota diplominio darbo temos ir jos realizavimo kelių. Darbo, kuris kompozitorės palikimo sąraše yra vienintelis stambios apimties veikalas – simfoninė poema „Baltosios viršūnės“, skirta pirmiesiems žuvusiems Lietuvos alpinistams (Narbutienės knygoje poe­ma profesionaliai įvertinta p. 86–88). Pašalinti iš leidinio laikotarpį, nušviečiantį šio reikšmingiausio Konstancijos kūrinio atsiradimo ištakas bei sumanymo įgyvendinimo peripetijas, yra, švelniai tariant, nepateisinama. Be to, tuomet buvo užbaigta „Improvizacija fortepijonui“ (dvi miniatiūros), sukurta trijų dalių „Simfonetė“. Autorės emocijos ir godos, susietos su pastaraisiais kūriniais, dingo be pėdsakų. Tad kokios šio lemtingo akibrokšto priežastys? Kas drįso atlikti to nelemto „Glavlito“, dar veikiančio mūsų visuomenės pasąmonėje, darbą? Nenorėčiau įtarti konkretaus žmogaus, čia prikišusio savo ranką, tačiau nepajėgiu atsikratyti minties, kad rengiant knygą siekta pritempti tekstus prie nelemtųjų Kapočės teiginių. Sunku suprasti, kodėl nebuvo paieškota kokių nors solidesnių ir esmingai kompozitorės kūrybą nušviečiančių straipsnių.

Prieštaringos skaitytojo, asmeniškai pažinojusio Konstanciją, mintys ir didelis nusivylimas nauja knyga savo ruožu kelia klausimą: argi šituo leidiniu bus apsiribota įamžinant anksti mirusios unikalios kompozitorės asmenybę? Matyt, taip, nes kompetentingi K. Brundzaitės kartos asmenys dėl amžiaus naštos jau nepajėgia produktyviai veikti. Jiems keblu rašyti straipsnius, surinkti visa tai, kas buvo spaudoje skelbta apie kompozitorę, kas nugulė archyvuose, keblu net paruošti nepažeistų dienoraščių rinkinį. Jaunoji muzikologų bei kultūrologų karta, kylanti į aktyvios veiklos areną, yra pasinėrusi neaprėpiamose virtualios realybės prerijose, kuriose vargu ar atsiras vietos lietuviškam paveldui. Taigi peršasi nelinksmos išvados, kviečiančios susimąstyti tuos, kam šis reikalas svarbus.