Alberta Vengrytė. Nuo abjekto iki jausmo

„SetP Stanikas“ paroda „Pavasaris | le printemps“ galerijoje „Vartai“ veiks iki birželio 9 d.

„SetP Stanikas“. „Pavasaris (Atsinaujinimas) II“, 2017
„SetP Stanikas“. „Pavasaris (Atsinaujinimas) II“, 2017

Svajonės ir Pauliaus Stanikų kūryba –­ ne kartą nagrinėta ir suvokta kaip skandalinga, rafinuota, drastiška, estetizuojanti ir griaunanti ribas tarp pamatinio žmogiškojo saugumo poreikio, moralės ir to, kas laikoma „žemu“, šiurpiu, abjektišku ar net liguistu. Ji intelektua­laus žiūrovo sąmonėje įsitvirtino kaip tam tikras šiuolaikinio meno kokybės ženklas, persmelktas grotesko, kuriame atpažįstame save ir kitus, tačiau neginčijamai monumentalus, kupinas nesuvaidinto idealizmo, kartu dekadantiškas ir nenuspėjamas, besireiškiantis klasikinio meno formų inkorporacija į šiuolaikybės pertekliškumą, ir atvirkščiai: yrančių kūnų, seksualinės simbolikos, mirties ir agresijos vaizdinija šiuolaikinės kūrybos priemonėmis pakeliama į kondensuotą ir, paradoksalu, estetinius poreikius žadinančią tikrovės poeziją.

Tiek dėl konceptualių sprendimų, tiek dėl skirtingų medijų įvaldymo bei jų panaudojimo parodinėje visumoje (kūrybinę chronologiją suvokiant ne kaip nepertraukiamą naratyvą, bet organiškai vienas kitą sekančius vizualaus šokio ar atliekamo veiksmo – simbolinio sąmonės akto – žingsnius) Stanikų kūrybos perversijos kaskart pasireiškia, visų pirma, kaip intelektualus ir abstrahuotas mąstymo tipas, turintis jam vienam būdingą meninį dialektą, ryškią, išplėtotą stilistiką ir drąsias temas, kurios išsiskiria dabarties banalybėje ir tampa veriančia bei svaiginančia kultūros patirtimi. Vis dėlto pats rašymas apie „Vartų“ galerijoje veikiančią „SetP Stanikas“ parodą minties tėkmę kreipia kiek paralelia aptartam kontekstui link­me. Ši paroda – nedangstomai jausmiška ir tuo neabejotinai išsiskiria diskutuojant apie S. ir P. Stanikų kūrybą, tačiau tam, kad turėtume pagrindo kalbėti apie „jausmiškumą“ ir sensoriką, privalome rasti tinkamiausius žodžius, įprasminančius šio konkretaus „Pavasario“ pojūtį.

Jau parodos pradžioje pasitinkantys vokiško šlagerio garsai, balkšvą kilimą mindančios pėdos ir galerinė prieblanda, veikianti kaip nuoroda į intymizmą, šešėlį, neišsakymą ar papildomą kontekstą, suponuoja juslišką, tačiau universalią patirtį. Prasmių prisod­rinti istoriniai, socialiniai ar politiniai siužetai paliekami šiek tiek atokiau dėl poreikio išgyventi apibendrintą, viską apimančią, laike atsinaujinančią pavasario elegiją. Jos veriantis blizgesys ir gaivališkumas konceptualizuojami raiškiomis lakoniškomis formomis ir pasitelkiami rūpimų temų bei išgyvenimų aktualizacijai.

Menininkams būdingas polinkis į montažinį prasmės bei vaizdo daugiasluoksniškumą parodoje skleidžiasi menkiau publikai pažįstama linkme. Apibendrinamos temos ir vizualinė informacija plečiasi, tarpsta natūralaus emocingumo, kuris čia nėra banalus ar „gėdingas“, auroje, net jei parodos jungiamąja grandimi tampa savitas estetinis sutirštinimas, meistriškai išsilaikantis idėjų metmenyje ir nepereinantis į tipologizuotą sentimentalizmą, dramą ar atvirai režisūrinį juslingumą.

Parodoje nėra nieko perviršinio ar banalaus, išskyrus visa jungiantį, per kūrinių sąryšius bei jų sąlygojamas nuojautas gimstantį pavasario pojūtį, už kurį jautiesi dėkingas. Tarsi apsilankymas parodoje taptų akstinu galutinai įsisąmoninti neartikuliuotą stygių ar poreikį, srūvantį iš dienos į naktį ir tokiu būdu susiliejantį su tikrove, tačiau vis vien netampantį įvykiu... Kitaip tariant, Stanikų kuriama estetinė visuma pirmiausia veikia konceptualiai, kiekviename kūrinyje pastebima meist­rystė, formų egzistencinis krūvis įtraukia besąlygiškai, išlaikant ambivalentišką santykį tarp to, ką jaučiame ir suvokiame. Nelikus prarajos, prasideda patyrimas.

„SetP Stanikas“. „Pavasaris II–V“, 2017. gyčio norvilo nuotraukos
„SetP Stanikas“. „Pavasaris II–V“, 2017. gyčio norvilo nuotraukos

Šiuolaikinio nerimo formos, numaldomos klasikinio piešinio paprastumu, į pirmą vietą iškelia subjektą, juos papildantys erdviniai elementai tarpsta savo pačių formose, liedamiesi ne nepaliaujamomis reikšmėmis, o elementariais ir efektyviais tūriais, fotografiniai atvaizdai į mus žvelgia tiesiai ir be užuolankų, galerijos erdvėse sklindantis garsas bei vaizdo projekcijos veikia kaip intymaus atgijimo, realiai pajuntamo (ir dėl tos pačios priežasties paveikaus) santykinio proceso dvelksmas, per melancholiją, neišsakymą ar kismą suvaldantis intensyvius išgyvenimus. Jei norėtume pavyzdžio, kaip elementari forma funkcionuoja laike pateisindama ne tik save pačią, bet ir instaliatyvią nostalgijos, jaudulio, o kartu ir santūrumo nuotaiką, užtektų stabtelėti prie plačioje molinėje vazoje plyšaujančios magnetolos (sic!). Nedaugeliui tikrovės objektų taikytina charakteristika, išsitenkanti žodžių „pirmapradis rafinuotumas“ junginyje, čia atrodo kaip tik tinkama.

Pirmapradžiam ir natūraliam moters ir vyro santykiui, parodoje atsiskleidžiamam iš įvairių perspektyvų, suteikiamas savotiškos universalijos pobūdis –­­ jis egzistuoja be dirbtinio efekto, be kuriamos ir palaikomos sensacijos, todėl tampa unikalus ir dabartiškas. Tarsi žvelgtume į atvirą, sudėtingą, pilnavertę asmenybių būtį be jiems primetamų sąlygų ar jausminių kategorijų. Parodoje atsirandantis poreikis nagrinėti situaciją ir subjektą konkrečioje egzistuojančio laiko per­spektyvoje lemia tiesioginį, todėl iš dalies ir jausminį, egzistencinį – gyvenamojo pasaulio, būties mene ir būties laike – patyrimą: šiuolaikinio meno kūriniams tampant akstinu susilieti su dabartiška parodos laiko esatimi, selektyvus lankytojo poreikis patirti ir vertinti Stanikų kūrybą funkcionuoja per intencionaliai atskleidžiamo santykio su kuriama tikrove sąrangą. Daugiau ar mažiau nepertraukiamą parodos laiko esaties išgyvenimą lemia pristatomų kūrinių kokybė, subtiliai persiklojančios semantinės sąsajos ir asociatyvinis potencialas. Kitaip tariant, lankytojo sąmonei tampant Stanikų „Pavasario“ sąmone, darosi akivaizdu, jog individualus parodos patyrimo būdas kuriam laikui esti vienintelis, leidžiantis santykinai įsisąmoninti šią jausmingą ir intelektualią šiuolaikinio meno elegiją.

Stanikų „Pavasaris“ apeliuoja į daugiaprasmį lyrikos, melancholijos, santykiškumo, liūdesio, švelnumo, paradokso, retrospektyvos, nežinomybės, intymumo, kažko tamsaus ir neišsakomo, tačiau konceptualaus, gebančio atsinaujinti ir įkvėpti, lauką, kuria visą šį rafinuotą ir kaip niekad giliai prasismelkiantį subjektyvios tikrovės diskursą. Jauti, kaip per ikireflektyvų patyrimą atsiskiria ir vėl susijungia abstrakcija, teorinis ir juslinis išgyvenimas, o paro­dos kontekstas su vos įžiūrimomis ribomis tampa toks artimas ir paveikus, kaip tavo paties kasdienybę užpildęs Pavasaris. Ir net jei „kritinį aš“ kažkiek žeidžia ši visa aprėpianti „SetP Stanikas“ elegija, natūralus emocingumas, laikinai vėl tapęs pirminės savivokos dalimi, prasiveržia į gryno susižavėjimo lygį, kai išvengus sintetinės kalbos painiavos norisi pasakyti: „Paroda išskirtinė.“

 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai