Astijus Krauleidis-Vermontas. Atsitiktinumas

Ar šiuolaikinėje kultūroje vis dar egzistuoja atsitiktinumas? Toks, kuris žmogaus neįpareigotų, leistų jam individualiai ir tiesiogiai vertinti tikrovę, joje pastebimus reikšmės įtrūkius ir pertrūkius? Kartu analizuotų save per kitą, galbūt esantį šalia, neatsisakytų šokiravimo ir bjaurumo estetikos reprezentavimo? Suprantama, šiuolaikinis menas yra linkęs į konceptualumą, bet ir jis yra ribotas, kuriantis tam tik­rus rėmus, kuriuos akistatoje su meno kūriniu nubrėžia žiūrovas arba nurodo pats autorius. Akistata gali būti teigiama ir neigiama, priimtina ir atgrasi, stebinanti ir gąsdinanti. Kažin kodėl tarp šių opozicijų „atsitiktinumo“ sąvoka išsprūsta, o kūrinio autorių kartais sudėtinga įsprausti į savotiškus meno rėmus.

manipuliacija.lt nuotrauka iš SetP Stanikas. Pavasaris | Le Printemps parodos atidarymo
manipuliacija.lt nuotrauka iš SetP Stanikas. Pavasaris | Le Printemps parodos atidarymo

Būtent atsitiktinumas būdingas lietuvių menininkams Svajonei ir Pauliui Stanikams, kurie pristatomi kaip vienas asmuo, tam tikras žaismas-projektas „SetP Stanikas“. Tai fenomenalus atvejis, įrodantis dviejų skirtingais charakteriais, tačiau vis dėlto itin panašių asmenybių glaudų ryšį, išsikristalizuojantį kūryboje. Stanikus sudėtinga įsprausti į rėmus, galbūt todėl jie, sulaukę didžiulio pripažinimo pasaulyje, Lietuvoje parodas rengia retai. Ne todėl, kad jiems mielesnis Paryžius, kur gyvena ir kuria jau 15 metų, Pompidou cent­ras, „White Box“ galerija Niujorke ir garsiausios bienalės. Stanikai yra linkę drastiškai kurti ir eksperimentuoti, šokiruoti žiūrovą, parodyti kitokį tikrovės suvokimą, kaip jis gali būti transformuojamas ir dekonstruojamas. O tai ne visiems priimtina. Apskritai Stanikų piešiniuose, instaliacijose ar videomene nerasime fantazijos, juose dominuoja tikrovė, į kurią žvelgiama per pažinimo ir progreso prizmę. Viskas tikra ir nesuvaidinta, nes menininkams svarbus atsitiktinumas, parodantis gyvenimo ir mirties, žemojo ir aukštojo meno, sąmonės ir pasąmonės ryšius, kurie tarpusavyje jungiami arba išardomi.

Džiugus atsitiktinumas galėtų būti Vilniaus „Vartų“ galerijoje veikianti naujausia Stanikų pa­roda „Pavasaris“. Dalis lankytojų gali apsigauti, nes Stanikams pavasaris yra visiškai kitoks, nei jie galėtų įsivaizduoti: be lauke pražydusių alyvų ir saulės, bet su kažin kur giliai tarp skirtingų ekspozicijos erdvių tūnančiu nerimu, kurį sudėtinga identifikuoti ir jo atsisakyti. Nejau Stanikų pavasaris gali būti duotybe? Menotyrininkas Kęstutis Šapoka taikliai pažymėjo parodos anotacijoje: „Šį kartą Svajonė ir Paulius Stanikai nusprendė kiek pakeisti drastišką ar perversišką amplua į lyrinę elegiją – nuotaiką, kurią persmelkia persipynusios liūdesio, graudulio aukso gijos ir kartu gaivus intymaus švelnumo dvelksmas.“ Kita vertus, Stanikai nesiekia parodoje įvardyti vienos, aiškios pavasario apibrėžties. Jiems pavasaris gali asocijuotis su liūdesiu, istorija, atmintimi ar erotika. Galbūt kiekvienas iš mūsų galime susikurti savo pavasarį, pamatyti darbuose tokį, kokio norime, juk metų laikas – savotiškas autorių žaidimas ir manipuliacija žiūrovo jausmais. Autoriai sukūrė ryškų ir įsimintiną poveikį, lydintį ir po parodos, o jis – sunkiai pamirštamas ir krypstantis į estetinę pagavą.

Nesinori sieti Stanikų kūrybos su teorija ar remtis specifine metodologija, bet nejučia prisimenu semiotiko Algirdo Juliaus Greimo estetinės pagavos sampratą, kuri traktuojama „kaip abipusis noras susijungti, kaip subjekto ir objekto susitikimas pusiaukelėje linkstant vienam prie kito“*. Parodoje dominuojantis atsitiktinumas žiūrovui leidžia susitapatinti su meno objektu, išgyventi akimirką, kuri yra kito, bet ekspozicijoje tampa tavo – kaip du subjektai tampa vienu. Tai akcentuojama Stanikų itin mėgstamu montažo principu. Videodarbe „Pavasaris I“ (2017) prieš pat lėktuvo skrydį per radiją išgirsta senų laikų vokiška daina jungiama su šokiu. Parodomas impulsyvumas, kuriam nereikia išankstinių nuostatų. Kuriamas šokio vaizdinys ir į jį įtraukiamas žiūrovas, nesuvokiantis atsitiktinumo, leidžiančio pastebėti tikrovės netolygumus, reikšmės (visai kaip video kadre galima įžvelgti ant kilimo esantį trupinį). Vaizdas konstruoja įtaigų pasakojimą, paremtą vyro ir moters, melsvos ir juodos spalvų semantikomis, turinčiomis skirtingus emocinius krūvius, susijusius su viltimi, laisve ar ramybe. Būtent vaizdinis siužetas gali būti skaitomas dvejopai: juo reprezentuojama atsitiktinumo svarba, o per šokį įprasminama žmogaus egzistencija (valso ritmas, sukimasis ratu). Šiuo atveju skirtingi „perskaitymai“ ne tik galimi, bet ir vienas su kitu susipina.

Nesvarbu, ką kurtų Stanikai, jie diegia atviro kūrinio koncepciją. Autoriai suvokia, kad darbai nėra baigtiniai ir lengva ranka juos perduoda žiūrovui. Kūrėjų biografinės detalės, išsilavinimas ar požiūris tėra intertekstai, kuriuos galime priimti arba atmesti. Pvz., vienoje iš salių eksponuojamoje didelio formato fotografijoje „Pavasaris I“ (2017) atpažįstame tiesioginę nuorodą į laiką ir Pauliaus giminės liniją (mergaitė tautiniu kostiumu – autoriaus teta, užfiksuota 1950 m.), bet tai neįpareigoja žiūrovo sieti kūrinį su autoriaus kontekstu, atvirkščiai, skatina jo atsisakyti, nes darbe pasirenkama per mergaitės figūrą kurti iliuziją. Suprantama, būtojo laiko Stanikai neišsižada, tačiau kūryboje stengiasi jo neišryškinti. Nesvarbu, ar žiūrovas atpažins mergaitę, ar Žaliojo tilto skulptūras kitame piešinių cikle – Stanikams rūpi efektas, kurį sukuria įvairių technikų darbai.

Pavasario reikšmės skirtingose ekspozicijos erdvėse kinta. Atrodytų melancholiška muzika negali derėti su triukšmu, sklindančiu iš molinės vazos gretimoje salėje, tačiau taip tik parodoma, kad idiliška nuotaika gali virsti disharmonija. Muzika išryškina individo egzistencijos tęstinumą, kuri, rodos, esti savaime, kaip duotybė, – sąmoningai Stanikai to nesiekė. Temos tęstinumas taip pat matomas darbe „Pavasaris (Atsinaujinimas) III“ (2017) su kapų gėlėms merkti skirtais indais ar „Rožės kvepia“ (2017) su rudomis odinėmis pirštinėmis, tik požiūris čia – ironiškas. Piešiniams būdingas iliust­ratyvumas („Keturios netekėjusios“, 2010, „Skulptorius“, 2015 ar „Skurdas“, 2017), tačiau tai Stanikų spąstai žiūrovui. Juose menininkai arba koncentruojasi į centrą, arba stengiasi užpildyti visą plotą. Tokia strategija turi didelės reikšmės – neužpildytos vietos darbams suteikia savotiško kvėpavimo ir gyvybės. Piešiniuose, kur dominuoja įkomponuoti daiktai, galima pastebėti reikšmių transformaciją: du juodi indai it moters krūtys, o pirštinės it kumštis. Reikšmių transformacijos, melancholijos ir chaoso ryšys reprezentuoja ne tik ironišką požiūrį, bet ir gilesnes darbų reikšmes. Konstruojami sunkiai atskiriami, bet vis į kažką nurodantys mikropasauliai. Akylesnis žiūrovas pastebės išskirtinį piešinio atlikimo preciziškumą, kuriuo perteikiama chaotiška nuotaika. Harmonijos neieškoma – ji menininkams nereikalinga.

Stanikų tikslas nėra šokiruoti ar gąsdinti publiką. Galima daryti prielaidą, kad viskas, kas tvarkinga, menininkams asocijuojasi su nuoboduliu. Galbūt todėl jų kūryba nekelia žiovulio. Autoriai neišskiria vienos meno formos: tai kuria instaliacijas, piešia, tai grįžta prie videomeno. Gali pasirodyti, jog sudėtinga atrasti sąsajas tarp skirtingų technikų, bet šios parodos atveju visumą būtina vertinti kaip darnią dėlionę. Prasminiai vienetai nurodo į gyvenimo ir mirties, drąsos ir baimės paradigmas. Menininkams svarbu tarpusavio ryšys ir susikalbėjimas, kai sudėtinga nurodyti, kur autorius, o kur – autorė. Tiesiog – „SetP Stanikas“.

Parodoje „Pavasaris“ skirtingos ekspozicinės erdvės konstruoja įvairius naratyvus: aiškius ir miglotus, linkstančius į melancholiją ar skausmą. Bet svarbiausia, kad parodoje visada grįžtama į pradinį tašką – video­darbą „Pavasaris I“ (2017). Jis nugramzdina giliai giliai į melancholišką menininkų pavasarį. „SetP Stanikas“ siekia žiūrovui parodyti reikšmės universalumą, t. y. koks pavasaris yra ir bus, bet kokio dar niekada nebuvo. Gal tai atsitiktinumas – išvysti naujausius Stanikų darbus, kada to visai nesitiki, prarasti laiko nuovoką, įsisukti į vaizdo šokį. Ir neprarasti tikėjimo, kad pavasaris vis dėlto egzistuoja.

* Algirdas Julius Greimas. „Apie netobulumą“. – V.: „Baltos lankos“, 2005, p. 29.

 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai