Vilkas su ožiukais. „Poezijos pavasario“ kelionėje laiku atgal

Legendinėje Roberto Zemeckio kino juostoj „Atgal į ateitį“ paauglys Martis MakFlajus sugrįžta laiku atgal ir susipažįsta su jaunais, dar tik potencialiais savo tėvais. Pradėjęs patikti „mamai“, jis privalo ištaisyti šią istorinę klaidą, ištaisyti praeitį, idant pernelyg nepakistų ateitis, idant Martis MakFlajus neišnyktų. Panašus siužetas ištikęs „Poezijos pavasario“ festivalį. Nors čia nėra specialaus automobilio ar jį sukonstravusio kiek kvaištelėjusio daktaro Emeto Brauno, kasmet PP keliauninkai susodinami į mašinas ir vietoj specia­lių kintamų srautų kondensatorių naudojant poezijos paukštes (užklijuotas ant priekinio stiklo) yra nukeliami į istorines-poetines periferijas, kuriose su nuostaba sukiojasi ir fotografuojasi; kuriose turi paisyti nusistovėjusio laiko dvasios, idant išlaikytų čia susirinkusiųjų – anapilin pamažu emigruojančių – klausytojų dėmesį ir išsaugotų poezijos praeitį. Tokios poezijos, kuri skirta, kaip eiliavo vienas tarpukario Kazys, sacharininti širdis.

Šįmet teko keliauti su kiek neįpras­ta, vien iš vyrų – tiesa, solidžių rašytojų, vertėjų – sudaryta delegacija. Nenuostabu, jog vedėjai išvardijus visus atvykėlių iš „ateities“ solidumus (ypač pabrėžus tokius kaip „yra Rašytojų sąjungos narys“, „yra laimėjęs premiją“, „visi matėme per televiziją“ ir pan.), susirinkusieji plojo. Tačiau jiems paskaičius į sceną užlipo vietinė poetė ir reginį-klausinį apibendrino: „Labai gaila, kad su jumis neatvažiavo moterų. Jūsų kūryba tokia... Na, kieta, vyriška, skirta protui, o ne jausmams!“ Netrukus savo tekstus paskaitė ir ji: pakelta galva, su patosu ir visais (ne)deramais sentimentais. Pasidalijo kūryba, „skirta jausmams“, –­ susirinkusieji paplojo gerokai smarkiau, o keli išspaudė ašarą.

Nukrauti stalai, vaišingumas ir svetingumas, rožės (nepaisant to, kad, kol grįšim, jos nuvys) ir šypsenos –­ nekintanti „Poezijos pavasario“ kelionių dalis. Kaip ir kantrybė – per vienus skaitymus prasidėjęs lietus neišvaikė sėdinčiųjų – jie nežymiai muistėsi ant suoliukų pievoje, ištvermingai laukė, kol poetas pabaigs skaityti savo opusus. Po lietingo renginio laukė kava, sausainiai. Klausiu: „Ar ateina kas į biblioteką?“ Bib­liotekininkė, kiek dvejodama, bergždžiai mėgindama pagražinti situaciją, pasirodyti prieš svečius: „Taip, ateina. Iš tikrųjų ateina... Prie kompiuterių vaikai.“ Kitos bib­liotekos vadovė pasakoja, kad radusi tinkamą būdą skatinti mokinius skaityti – norintiems pažaisti kompiuteriu, pirmiausia liepiama (!?) skaityti Simoną Daukantą... Taip literatūra tampa nemalonia, frustraciją keliančia bausme ar, geresniu atveju, kaina, kurią turi sumokėti mainais už malonumą, o platesne prasme – už pasirinkimo laisvę.

Kita iškalbinga situacija – iš paskutinio renginio Lakštingalų slėnyje. Pristatomi (tik vardais, pavardėmis, konvejerio principu) renginio svečiai iš Vilniaus. Tada klausiama: „Ar kas iš svečių nori pasisakyti?“ (Lyg būtų geriau, jei nenorėtų ir leistų tęstis pagrindinei, o ne oficialiai „primestai“ renginio daliai.) Šįkart paskaitome vos po kelis tekstus, jau pavargę – penktas renginys per dvi dienas, – negaišindami susirinkusiųjų laiko ir susimažinę savo kūrybinius ego. Pažiūrime į gėles vazone ir suskaičiuojame, jog be mūsų čia yra gerokai daugiau dalyvių. Antai viena jų pristatoma jau kaip „gerbiama poetė“, suprantama, juk kraštietė – savas, pažįstamas žmogus. Priduriama, kad ji – tai bent! – savo eilių neskaito, o išdainuoja. Gerbiama poetė ateina, perbraukia gitarą ir prieš pradėdama groti ištaria: „Mes, moterys, mylime gėles, bet nepagalvojam, kad jos irgi verkia.“ Tuo pat metu apačioje, prie upės, degamas laužas. Stebiu laužo kūrėją – tvirtai sudėtą kaimo vyrą. Staiga degantys rąstai ima svirti, griūva tiesiai ant jo, jis rankomis bando stumti, kumščiuoti, grumtis su ugnimi (akimirką kaip reikiant išsigandau), vis dėlto spėja pasitraukti. Vietinė bardė, sėdinti ant scenos, nugara į sugriuvusį laužą, toliau apdainuoja gėles. Rąstai nugula ant žolės, keli įčiuožia upėn. Ugnies kūrėjas ima juos gelbėti, tokia jo pareiga, tokia jo misija – palaikyti degimą.

Žinoma, galėtume polemizuoti apie liaudies kūrybos (folkloro) ir „elitinės“ kūrybos susidūrimą, konfliktus kartų, kurios negeba rasti adekvačios dialogo formos, klasikinę savų ir svetimų opoziciją (susilaikant ir nepradedant kvestionuoti kultūros, švietimo politikos, regioninės savivaldos funkcionavimo; tiesa, situacija skirtinguose regionuose įvairuoja, tad šiokios tokios vilties, jog toliau nebus štampuojami sovietiniai bendravimo ir renginių organizavimo modeliai, esama). Galėtume klausti, ar tokios kelionės nėra žalingos, ar, puoselėdamos įsisenėjusias tradicijas, jos neužkerta kelio poezijos „ateičiai“. Galėtume maištauti, jei tiksliai žinotume kaip. Jei garbinama poezijos paukštė mums (nusi)leistų.

Toks tad uždaras, dirbtinai užapvalintas, ilgai besisukantis ratas – atvykę poetai krykštauja iš vietinių liaudies poetų odžių, šie savo ruožtu tik iš mandagumo ploja garsiesiems atvykėliams ir priekaištauja, kodėl tiek mažai rimuotų ir „gražių“ eilėraščių. Klasikinės muzikos atlikėjai žvilgsniais šaiposi iš poetų (vienas bičiulis patikino, kad tokie atlikėjai dėl didžiulių investicijų į profesiją nuo pat mažumės visokias „poezijas, literatūras, filosofijas“ ir pan. dažniausiai traktuoja kaip kliedėjimus). O iš jų, matyt, niekas nesišaipo – ne šiuolaikinę muziką čia atvežė, bet laiko patikrintą klasiką. Tiesa, muzikams tokie vakarai – darbas, jų žargonu – chaltūra, o poetai iš poe­zijos neišgyvena, taigi paprastai, nesutaurintai tariant, atvažiuoja pasidalyti savo pomėgio, reikalaujančio ne mažiau pastangų ir darbo, rezultatais, kuris didesnei daliai žiūrovų čia tik fonas prie medžius košiančio vėjo. Jų klausomasi, nes taip „reikia“, –­ panašiai, kaip eiti į mišias, nereflektuojant paties ritualo, apeigų, nesigilinant į teologiją, – eiti, nes taip darė protėviai, eiti iš inercijos, eiti, kad sugrįžtum atgal.

ožiukas daktaras Emetas Paukštė

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai