Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Helmut Böttiger. „Ir tada mama groja Chopiną“

Nataschos Wodin romanas „Ji atvyko iš Mariupolio“ apdovanotas 2017-ųjų Leipcigo knygų mugės premija

 

b_200_327_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-09_nr._3619_mariupol.jpg

Nebūtina ką nors išrasti. Literatūra gali atsirasti ir tada, kai išryškinami tikri įvykiai, kai aiškiau matoma tai, kas nutiko. Natascha Wodin iki šiol laikėsi atokiau. Naujojoje knygoje „Ji atvyko iš Mariupolio“ susitelkiama prie rašytojos šeimos istorijos, tačiau pasirenkama kiek kitokia perspektyva ir žengiama dar toliau nei paveikiame, savo pačios psichologinį pasaulį negailestingai apnuoginusiame debiutiniame romane „Stiklo miestas“ (1984). Viešai buvo žinoma tik tai, kad autorė 1945-aisiais gimusi pabėgėlių, neturinčių nei vietos, nei savos valstybės, šeimoje. Iš Sovietų Sąjungos jie buvo išvežti priverstinių darbų į Vokietiją, apsistojo kaime tarp Niurnbergo ir Fiurto.

Naujosios knygos pradžioje N. Wodin išsamiai pasakoja apie savo motiną. Apie ją ilgai žinojo tik tai, kad buvo kilusi iš rytuose esančio Mariupolio, turėjo smurtaujantį vyrą ir 6 dešimtmečio viduryje, būdama 36-erių, nusiskandino ramiame Regnico upelyje Frankonijoje. Tuo metu dukra buvo dešimties. Kiek vėliau ji aprašė savo socializaciją vaikų namuose ir valkataujant rusams priešiškoje pokario Vokietijoje – autorei ilgai atrodė, kad ji neturi nei praeities, nei ateities, todėl tapo rašytoja. Tačiau kurgi slypėjo jos šaknys?

Žodis „Mariupolis“ visad buvo paženklintas žiauriai mirusios motinos sovietinio likimo. Kai pasakotoja galvodavo apie Mariupolį, įsivaizduodavo pilkus, dirbtinai snieguotame fone įsipaišiusius žmones, kenčiančius Sibiro šaltį. Ėmusi domėtis motinos gimtine, internete atrado, jog šioje vietoje, esančioje prie Azovo jūros, vyrauja kone viduržemio klimatas ir caro laikais daugiausia gyveno graikai. Tai pirmas neatitikimas savos istorijos pažinimo kelyje. Nereikšmingos ir kontroversiškos istorijos, paženklintos vaikystės traumomis, kurios asocijavosi su pažeidžiamais, skurdžiai gyvenančiais, socialinio statuso neturinčiais pabėgėliais.

Wodin aprašo, kaip vis bergždžiai mėgino gauti tikslesnės informacijos apie užmarštyje paskendusią motiną. Jau rengiasi pasiduoti, kai viename rusiškame forume staiga sulaukia atsakymo. Tinklalapį, kuriame kaupiama informacija apie graikiškų šaknų turinčią tautinę mažumą prie Azovo jūros, administruojantis internautas, vardu Konstantinas, autorę paskatina ieškoti toliau. Lyg detektyve išaiškėjusi motinos šeimos kilmė netikėtai nustebina: įtampa auga su kiekviena smulkiausia detale ir atsitiktinumai susidėlioja į nuostabią kino juostą.

Autorė rašo tarytum šaltai, leidžia kalbėti dokumentams, atskleidžia jų paieškos istoriją, tačiau galima pastebėti, koks vis dėlto pulsuojantis šis tekstas. Smalsusis Konstantinas gauna prieigą prie įvarių tarnybų bei bažnytinių registrų ir Wodin mamos vardas –­­ Jevgenija Jakovlevna Ivaščenko – aptinkamas tolimame 1920-ųjų kartos sąraše, kuris atsirado dėl atsitiktinai sutikto graikų kilmės filosofo, turėjusio giminių autorės senelio kartoje. Tai tampa smūgiu, kurį susijaudinusi aprašo patikėti negalinti pasakotoja: ji kilusi iš aristokratų šeimos! Jos protėviai gyveno prabangiuose Mariupolio apartamentuose ir kūrė kasdienybę, kuri, pamažu rekonstruojama iš papilkėjusių nuotraukų, atrodo svetima ir egzotiška. Staiga išnyra šalia kambarinės palmės sustojusios šeimos nuotrauka, joje labiausiai išsiskiria senelės sesuo Jelena –­­ elegantiška ponia, vilkinti brokato suknia gofruota apykaklaite.

Pasakojimas vientisas. Pasakotoja sugrįžta prie ramaus šiaurės Vokietijoje esančio Šalzės ežero, kur nuščiuvusi gamta, matoma pro didžiulius langus, kontrastuoja su ryškiais, kaleidoskopiškai vienas kitą keičiančiais pasakojimo epizodais. Tai kuria žybčiojimo efektą, tarsi supantis laiko sūpuoklėmis. Horizonte sužimba vis nauja medžiaga, kurią iš toli teikia Konstantinas. Autorė nepatikliai pasineria į priešistorę, visiškai nesusijusią su jos vaikyste, prabėgusia getą primenančiame Frankonijos lūšnyne – su neišprususiu, vokiškai nekalbančiu tėvu, kuris knygoje neatlieka beveik jokio vaidmens ir net neturi vardo, ir su motina, kurios prigesęs, bailus žvilgsnis vengdavo kiekvieno.

Skuteliai, iš kurių autorė dėlioja savo skurdžius atsiminimus apie pirmuosius dešimt gyvenimo metų, staiga tampa kontūrais. Grėsmingai atrodantis motinos brolis Sergejus: raudonarmietis, fronte traukęs operų arijas. Jų sesuo Lidija: pergyvenusi stalinistinį lagerį, karui pasibaigus penkias žiemas praleido Kazachstane. Laiko tėkmė nutraukė ryšius tarp kartų, išskyrė brolius ir seseris. Su genealogijos ekspertu Konstantinu Wodin iriasi į tuščias buvusios Sovietų Sąjungos platybes savo giminystės ryšių link. Tai bauginančios, tačiau ir šiokią tokią ramybę teikiančios istorijos. Aptikusi seną, ligotą pusbrolį, galų gale atveria jam širdį ir pajunta švelnų šeimyniškumo jausmą.

Katastrofiški XX a. istorijos lūžiai šeimos paieškose perteikiami tarsi miniatiūroje, be jokios išskirtinės retorikos, tačiau be galo paveikiai. Smulkiais potėpiais nutapomos katastrofos, kurias išgyveno Mariupolio uostamiestis, viliojęs ir traukęs akį XIX amžiaus dvasia. Per penkerius metus trukusį pilietinį karą po 1917-ųjų revoliucijos valdžia pasikeičia septyniolika kartų, nebelieka nė vieno sveiko namo ir įprastą tvarką bei tarpusavio supratimą keičia bado chaosas, vėliau peraugęs į kanibalizmą. Po Sovietų Sąjungos stabilizavimosi keitėsi tik smurto formos. Atgarsiai apie dabartinę situaciją Mariupolyje, kur Ukrainos kareiviai ir neaiškūs rusų samdyti žalieji žmogeliukai kaunasi Krymo pašonėje, rodo: niekas dar nesibaigė.

Pasakotojos motina per savo trumpą amžių vieną po kitos išgyveno XX a. tragedijas: bet kokių ryšių su pasauliu nutraukimą stalinizmo metais, išvežtųjų priverstiniams darbams likimą nacistinėje Vokietijoje, o tada – daugeliui visiškai nepažinų etapą. Antsiuvai su „O“ raidėmis, skirti „Rytų darbininkams“ (vok. Ostarbeiter), buvo tarsi žydų geltona žvaigždė, reiškusi baisiausią priespaudą ir sunkias sąlygas. Pastarosios priminė koncentracijos stovyklas: „Tai buvo sena istorija: niekas nieko nežinojo. Išskyrus tai, kad šalis, kurioje plytėjo daugiau nei 42 su puse tūkstančio darbo stovyklų, turėjo būti tarsi ištisas gulagas.“

Staiga motinos gyvenimo istorija dramatiškai susipina su dukros gyvenimu. Iš Sibiro ją pasiekia atsiminimai apie tetą Lidiją, kuri mirė daugiau kaip prieš dešimt metų, taigi pasakotoja, keliaudama į Sovietų Sąjungą, nesunkiai būtų galėjusi ją aplankyti. Iš taip arti regimi šeimos vaizdiniai suteikia naujų spalvų skurdiems Wodin atsiminimams apie motiną – sunkiems, baugiems momentams, tačiau ir ypatingai scenai, kai mama svetimame bute neįtikėtinai savimi pasitikėdama groja Chopino „Lietaus lašų preliudą“, tarsi būtų iš kito pasaulio. Šis pasaulis prikeliamas knygoje „Ji atvyko iš Mariupolio“ – su praradimo gaida, tačiau netikėtu ir nauju žvilgsniu.

Iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Šutaitė

„Der Zeit“, Nr. 11, 2017-03-23
.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai