Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jūratė Visockaitė. Hauffo pasakos Lietuvoje

Mūsų Opera šį sezoną dar parodys vieną premjerą – V. Bellini’o „Kapulečius ir Montekius“ (kurią, kaip ir 2 iš 3 ankstesnių metų premjerų, režisuos, diriguos ir scenografuos keliaujantys per Europą kūrėjai) – ir užsidarys trumpo vasaros atokvėpio. O tiksliau, gigantiško kruizinio meno laivo kapitono karštligiškoms paieškoms. Nors šią minutę senasis kapitonas – kaip baisioje Hauffo pasakoje – prikaltas prie stiebo dar tebėra ant denio.

Kas kandidatuos ir ką paskirs? Kas pakeis suskilusias plyteles ir pataisys kaskadinį fontaną (negi toks kadaise išvis buvo?), kas rizikuodamas ims keisti tą savų ir svetimų kūrėjų santykį (keisti nėra į ką), kas pagaliau atkurs Lietuvai (šimtmečio Lietuvai!) tradicinę jos „Traviatą“?

Tiesą sakant, reikia neužmiršti ir padėkoti ilgų kadencijų LNOBT vadovui Gintautui Kėvišui už tai, kad jis ilgai ir metodiškai demonstravo, kaip moka dirbti užsienio profesionalai. Ačiū. Tačiau ne šventieji puodus lipdo. Opera ir baletas pas mus gražiai, prioritetiškai vešėjo ir ano šimtmečio pradžioje, ir netgi sovietiniais laikais (ir be invazijų). O per pastaruosius darbo penkmečius nacionaliniai kadrai buvo ugdomi itin silpnai. Šiandien mums operos ir baleto režisierių bei scenografų katastrofiškai trūksta. Šiandien mūsų dainininkai dainuoja – valio! – užsienio scenose ir laimingi sulekia Lietuvon, nes yra taip pat metodiškai kviečiami vienintelės realios režisierės Dalios Ibelhauptaitės į laivą (tiksliau, į scenos kajutę) kitoje Vilniaus gatvės pusėje.

Žinoma, užkulisiniai šnabždesiai jau seniai vilnija, pirmosios kandidatūros (gana gerai žinomos) jau apčiupinėjamos ir pasveriamos. Paskutinį žodį, sulaukusi kandidatų projektų ir vizijų, tars ministerija ir nauja graži ministerė, ant kurios vėliau bus galima visus šunis karti.

Tačiau. Kas juos ims karti pirmiausia? Patys veikiantieji asmenys ir atlikėjai. Tie, kurie „šiais sunkiais kultūrai laikais“ atsainiai numoja ranka, lieka krūmuose už nieką neatsakingi. Esu tik­ra, kad kandidatuojančiųjų sąrašas bus trumpas ir skurdus. Kaip ir anksčiau, kaip ir kitur.

Prašom, tuoj paslaugiai kaip Pilypas iš kanapių (kaip Pūkas iš Seimo) iššoka Panevėžio „atvejis“. Juozo Miltinio dramos teatras, į kurį ranka numojo, pavyzdžiui, jam tikrai galėjęs pasiryžti ir tarnauti vienas mano pažįstamas kritikas, išsilavinęs ir narsus. Bet nepasiryžo, kaip ir daug kitų jaunų bei nelabai jaunų dabartinių inteligentų, kurie, mano galva, darosi vis mažiau panašūs į senuosius inteligentus, kurie irgi buvo jauni.

Taigi ir lieka prieš pusantrų metų taip pat gražiam buvusiam ministeriui patvirtinti muzikinio teatro režisierių Liną Marijų Zaikauską. Jo dosjė pasistengusi aptikau net tris Rusijos gilumos, taip pat Lenkijos ir Turkijos teat­rus (bet, matyt, valdžios pasirinkimą nusvėrė tėvas, „aprašytas Solženicyno knygoje“). Taigi, ministerija paskyrė ir paliko ramybėje.

O panevėžiečių repertuaras (kurį pateikia nuodugniai sutvarkytas JMDT tinklalapis, čia jums ne LNOBT lapų dykumos) gali tapti vadovėliu kultūros vadybininkams. Nors nelygu, kaip į tą kultūrą žiūrėsi. Duonos ir žaidimų (ir teatro sekso skandalų)? Tuomet „pensininkų ir treninginių miestas“ (iš režisieriaus interviu „Respublikai“) prisikels kultūrai. Taip, per trumpą laikotarpį naujas vadovas, pasiraitojęs rankoves, tikrai pakeitė blyškų provincijos teatro veidą. Rūme už bronzinio Miltinio nugaros premjeros vyksta viena po kitos: dominuoja neilgos, po pusantros valandos; pastatytos atvykėlių iš broliškų Lenkijos, Gruzijos, Ukrainos (o štai dar įdomus susitikimas su 80-mečiu čekų kino klasiku J. Menzeliu), taip pat, žinoma, paties vadovo; temos iš aktualių antraščių: Russia today, Černobylio maldos, kraujuojanti Ukraina, Chanumos linksmybės ir netgi graudusis Hrabalas naujoje scenos aikštelėje – siauruke Geležinkelio gatvėje... Strategija aiški – takeliai į teatrą bus minios išminti. Deja, kritikai, nuolat maloniai ir primygtinai kviečiami apsilankyti, nesilanko, neatlieka savo funkcijų, apsimovę baltomis pirštinėmis irgi laukia kokio nors skandaliuko. Ką gi, atrodo, sulaukė.

Ir kas toliau? Kuo pakeisite? Išeina, kad Zaikauskas teisus, tame pat interviu pasakęs: „Ir reikia sugebėti savomis rankomis sunaikinti ir taip padaryti, kad visi išsibarstytų. (...) Visas Lietuvos teatras yra užsienyje, o čia jo, galima sakyti, nėra. Arba yra, bet ne toks, koks turėtų ir galėtų būti. O ar būtų didžiausios išlaidos, kad Lietuvoje tie penkiolika režisierių būtų sulaikyti, kad jie gautų normalų atlyginimą?“

Tai galbūt galima kelti ir prikelti Miltinio teatrą, pakvietus Rimą Tuminą ir mokant jam tiek, kiek moka Putino Rusija? Arba emigravusį į savo vienatvę Eimuntą Nekrošių? Arba Saulių Varną iš Baltarusijos? Galbūt siųsti mokytis teatro režisūros su stipendijomis į brangų užsienį, nes gimtoji akademija su savo mentalitetu per kelis dešimtmečius nieko neišstena? Kas prisiims asmeninę atsakomybę dėl tos nelemtosios kultūros politikos, formuojamos tik šiandienai ir rytojui, ne ilgiau.

Pagaliau dar vienas šiandieninis kultūrinis įvykis. Gegužės 6 d. įvyko Kinematografininkų sąjungos visuotinis susirinkimas – jau ketvirtą kartą jėga šaukiamas ir nesušaukiamas arba nenubalsuojantis, nes jame apsilanko maždaug dešimtadalis iš 226 narių, kuris iš saviškių niekaip nieko neprisišnekina pasiaukoti kapitono vaidmeniui. Laivas neplaukia! O jeigu ir ims plaukti, tai tikriausiai tik formaliai, muziejiškai pasisiūbuodamas ant dirbtinių bangų.

P. S. Ačiū Dievui, dokumentikos režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis pasiaukojo!

Vilhelmas Haufas Lietuvoje (dail. J. Behringer, 1926 m.)
Vilhelmas Haufas Lietuvoje (dail. J. Behringer, 1926 m.)

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai