Lina Ever. Norvegiški akmenėliai mano kuprinėje

Iš Berlyno dienoraščio

Autorės nuotraukos
Autorės nuotraukos

Pirmiausia pastebiu šviesą. Norvegijoje ji visai kitokia nei Lietuvoje, nei Vokietijoje, nei Ispanijoje. Saulė čia, jei jau pasirodo, spigina taip, kad net akis graužia. O sako, kad Norvegija tamsi šalis. Nuo Berlyno iki Oslo skrydis trunka tiek pat, kiek iki Vilniaus. Nuo Oslo iki Trondheimo – kaip iš Vilniaus į Rygą. Tik vaizdai pro langą įdomesni. Skridom ne virš laukų ir klonių, bet virš ledynų ir vandenynų, kol apačioj atsivėrė trolių gyvenamosios vietovės. Apie juos prieš miegą nesiliauju klausinėjus rašytojos Rūtos Mataitytės. Naktis šviesi, vidurnaktį dar gali fotografuoti be blykstės, įkaušę norvegai švenčia savaitgalį, o gal pirmą šiltą pavasario dieną, miegoti tokią naktį – nuodėmė. Todėl ir kalbamės apie trolius. Visada buvau įsitikinusi, jog tai maži mitologiniai kipšiukai, išdykusios dvasios, krečiančios visokias šunybes, kad žmonėms būtų įdomiau gyventi. Bet Rūta mane tikina, kad tai pabaisos, pasaulio blogis. Čia pat pagūglinusi rodo baisias jų nuotraukas. Šie kartais gali apsimesti akmeniu, netgi kalnu ir jei tokį miške sutiksi – galas tau, nes jie pikti ir pavojingi. Tai kodėl, klausiu, suvenyrų parduotuvėlėse jie tokie mieli ir juokingi, nešukuotais plaukais ir didelėmis nosimis? Rūta pasakoja, kad norvegai sunkiai gyveno, sunkiai dirbdavo ir kartais negrįždavo iš kalnų ar jūrų. Kadangi niekas nepaaiškindavo, kur jie dingę, kalti būdavo troliai.

Fjordą mačiau, kalnais laipiojau, kabančiu tiltu ėjau, bet trolių nesutikau. Anei briedžio, kurių čia miškuose knibžda. Norvegai sako, kad geriau jo ir nesutikti. Netgi patarlę turi – geriausias briedis, kai jis lėkštėj. Bala nematė tų trolių ir briedžių, užtat sutikau daug įdomių žmonių, daug lietuvių moterų, kurios čia nekapoja žuvims galvų, dirba normalius darbus – vienos geresnius, kitos paprastesnius – augina vaikus, myli vyrus, skaito knygas, išmoko žvejoti, eina grybauti, kartais susitinka vienos su kitomis. Atrodo, kiekvienos jų istorija daug įdomesnė už mano. Atrodo, tai jos čia turėtų kalbėti, ne aš.

Trondheime manęs jau laukia, sėdu į mašiną, dairausi aplink, nes norvegų žemėse esu pirmą kartą, kol privažiuojame mažą baltą namelį žemomis lubomis ir didele veranda. Ten mūsų laukia tikro norvego įdaryti tikri krabai. Ir pasakojimai apie vaikystę kažkur dar toliau šiaurėje, kur manęs vaizduotė nebenuneša, apie mamą, kuri dirbo taip pat sunkiai, kaip moterys iš H. Wassmo knygų, apie senelį, pusmečiui išplaukiantį žvejoti jūron, apie tetą, kuri gyvena viena saloje, rašo knygas, būdama 86-erių laiko šimtą avių ir kartą per vasarą išsiruošia į 10 km žygį, kad parneštų joms žolės žiemai, pasakoja apie draugus, su kuriais žvejoja, apie draugą, kuris sugebėdavo matyti kitų likimus, apie Europos ateitį, apie tai, kad nenorėtų niekur kitur gyventi, pasakoja apie lietuvę žmoną Rasą ir apie tai, kaip jam pasisekė gyvenime, kad ją sutiko. Dabar ir vienišaujantis brolis užsimanė lietuvės, jos už vietines ir gražesnės, ir darbštesnės, ir sumanesnės.

Jis vėl neša patiekalus ant stalo. Rasa sako, kad jis nėra tipiškas norvegas, nes labai komunikabilus ir labai mėgsta šeimininkauti. Nes tikri norvegai nesisveikina net su kaimynais. Rūta iš Oslo prieštarauja, sako, kad norvegai labai draugiški, reikia nebijoti tik jiems atsiverti. Per susitikimą netgi užvirė karšta diskusija: ar draugiški, ar šalti tie norvegai, ir kiekviena moteris sakė savo tiesą. Išvada: norvegų yra visokių.

Jis atneša desertą su norvegų labai branginamomis tekšėmis ir pasakoja apie laisvalaikį, apie tai, kad labai mėgsta žvejoti ir uogauti arba tiesiog ilsėtis savo hytoje (vasarnamyje). Visi norvegai taip ilsisi. Rasa antrina jam sakydama, kad kibirą mėlynių čia net neįgudus galima pririnkti per valandą. O grybai auga visur ir visokie. Voveruškos, va tokios, – Rasa ištiesia delną išskėstais pirštais. Kibiras per pusvalandį, net ieškoti nereikia. Tačiau tekšių vietas kiekvienas pasilaiko sau – tai nacionalinė norvegų uoga, išsivirti uogienės iš jos yra kiekvienų namų garbės reikalas. Tačiau žuvis traukia be jokio masalo. Meta meškerę su penkiais kabliukais ir čia pat ją traukia. Sako, kiekvieno norvego namuose stovi keli šaldikliai – kur kitur laikysi per vasarą sugaudytas ir surinktas gėrybes.

Turim pusę dienos Trondheimui pažinti. Miestelis nedidelis, tiek laiko tikrai užteks. Užlipam į pilį ir trumpai pasvarstę, taip ir nenusifotografuojam prie patrankų, kaip tai daro iš kruizinio laivo AIDA pažirę vokiečiai. Nusileidžiam nuo kalno ir apžiūrim daugiakojus namus – taip taip, seni daugiaaukščiai stovi ant kojūkų įsibridę į upę lyg trobelės Azijoje. Vienu metu jie patenka į šimtus vokiečių fotoaparatų. Kaip ir kiti dailūs mediniai nameliai, tvarkingos gatvės ir kavinukės lyg iš vokiškų romantinių filmų. Nameliai nedideli, apkalti lentelėmis, dailiai nudažyti, langai papuošti nėriniais. Bunda gėlės, žaliuoja medžiai, balkonuose susiglaudusios deginasi merginos.

Tiltu persikeliam per upę, prieiname prie svarbiausių ir seniausių Norvegijos maldos namų – Nidaro katedros ir aš sustingstu, nes apraibsta akys, bandydamos sugriebti visas iš vadovėlių žinomo Vakarų fasado skulptūras į vieną regos lauką. Tai šiauriausiai esantis piligrimų taškas, vieta, kur palaidotas Norvegijos įkūrėjas ir globėjas šventasis Olofas ir kur vis dar karūnuojami norvegų karaliai. Aišku, einam vidun. Tūkstančio metų senumo gotikinių skliautų ne tiek daug kur pasaulyje rasi. Dar rečiau išgirsi tokioje erdvėje grojančius vargonus, kurių šioje bažnyčioje net dveji. Nežinia, ar nuo saulės, ar nuo muzikos, vitražo rozetėje stovintis Kristus nušvinta visomis spalvomis ir aš pakimbu toje nesvarumo būsenoje, kuri apima tik susidūrus su stebuklu. Be abejonės, tai viena įspūdingiausių Europos bažnyčių, Trondheimo turizmo solistė – visi kiti objektai atlieka tik pritariančių dainininkių funkciją.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-09_nr._3619_IMG_4784.JPG

Prieš susitikimą su skaitytojomis dar turiu laiko nusileisti prie fjordo ir pakvėpuoti sūriu, jūros kvapo prisodrintu oru. Raitojuosi rankoves, nes saulė ne tik spigina, bet ir šildo. Kaip ir pokalbiai su moterimis. Rūta pasakoja apie sniegynus, aš – apie Berlyną, ji turi keturis vaikus ir keturias knygas, aš tik tris vaikus ir tris romanus. Jai knygos gimsta net ir vaikams tupint ant sprando, o man reikia tylos arba neutralaus šurmulio, ji žino, kas nutiks jos herojams, o aš dažniausiai improvizuoju. Mes abi tokios skirtingos ir kartu tokios panašios, kad galėtume kalbėtis visą nesutemstančią naktį. Į pokalbį įsijungia ir vietinės moterys, kyla ne tik klausimų, bet ir diskusija, kol... į salę įsiveržia iš Oslo atskubėję lietuvių poetai M. Burokas ir E. Ališanka, į Trondheimą atvežę „Poezijos pavasarį“. Skaito eiles, juokauja... Drebančiu balsu pirmą kartą gyvenime viešai perskaitau ir du savo eilėraščius.

Sekmadienį visi autoriai išsivažinėja, aš lieku lyg žinodama, kad paprastai daug įdomesnė antroji vestuvių diena, arba, kitaip sakant, – afterparty. Rasa mane veža į toli kalnuose esantį Roros miestelį, kuriame taip pat yra lietuvių. Jie juokaudami sako, kad jų yra visoje Norvegijoje. Važiuodamos pro laukus ir klonius, pro kalnus ir krioklius, pro sniego lopinius ir taigą primenančius miškus, beveik nematome jokių gyvenviečių, tik pavienes ūkininkų sodybas. Baltai dažytus namelius, o tamsiai raudonai – tvartus. Kartais nameliai keli, Rasa sako, kad tokiuose apgyvendinami dirbti atvažiavę lietuviai.

Penkis tūkstančius gyventojų turintis Roros miestelis pasislėpęs nuo civilizacijos, paskendęs rūke, nors yra turistų ir norvegų savaitgalių traukos objektas. Sako, prieš savaitę žmonės čia dar slidinėję. Sako, žiemą būna ir minus keturiasdešimt. Sako, čia ypatingo mėlynumo dangus. Sako, šviesa čia neįprasta, saulėtą dieną be akinių – nė iš vietos. Bet tą sekmadienį džiaugiuosi užslinkusiu rūku ir debesimis, jie sustiprina pojūtį, kad esu atsidūrusi kitame laike, kitame matmenyje, lietuviškai tariant – pasvietyje, o angliškai – in the middle of nowhere.

Einam visiškai tuščia pagrindine miestelio gatve ir taip sunku įsivaizduoti, kad čia vaikšto minios žioplinėjančių turistų ir nerasi laisvo stalelio kavos puodeliui pastatyti. Sako, mes atvažiavom per vėlai ir per anksti. Slidinėjantys ir sniego baltumu besigrožintys turistai jau išvyko, o vasarojantys pasirodys tik po mėnesio.

Pati negaliu patikėti, kaip atsidūriau šioje dienoje, šiame miestelyje kalnuose, šąlančiomis rankomis, sužvarbusiais pirštais, tarp sniego lopinėlių ir dar nesužaliavusios gamtos, tarp žmonių, kurie šią vietą vadina namais, pasakoja apie slidinėjimą, apie laisvalaikį, apie salotų sodinimą pas ūkininkus, apie darbą viešbutyje ir ligoninėje, apie vaikus, kurie daržely pusdienį praleidžia ropinėdami lauke su sniego kostiumais, o mokykloje per fizinio pamokas slidinėja, apie turistus, kurie užplūsta vasarą ir žiemą, apie norvegus, kurie suvažiuoja į savo trobeles kalnuose, pasakoja apie briedžius, kuriuos kiekvienas buvo sutikęs, apie kurtinių šokius ir apie tai, kad beržas gali sulapoti per vieną vienintelę saulėtą dieną.

Jie rodo man vario rūdos kasyklos paliktus kalnus, per miestelį šniokščiančią upę, pasakoja, kaip vasarą čia įrengiamas amfiteatras ir minios atvykėlių plūsta vien dėl spektaklių. Kaip visi fotografuojasi prie mažų namukų žole apžėlusiais stogais. Sako, čia norvegų Rumšiškės, bet aš slapčia galvoju, kad mūsų protėviai gyveno daug erd­viau ir prašmatniau. Sako, Norvegija buvo tikrai vargana šalis, net skurdesnė už Lietuvą, kol neatrado naftos.

Žydrai ir baltai dažytoje medinėje tuščioje bažnyčioje su balkonėliais ir baltomis nėriniuotomis užuolaidomis, su vaikiškai ryškiai išpieštu altoriumi pasigirsta vaikų giedamas Kyrie eleison. Sakoma, akustika čia tokia gera, kad atvažiuoja net žymusis Berlyno simfoninis orkestras daryti įrašų. Nesuprantu apie akustiką, bet akimirkos nuoširdumas ir vaikiškai tyras lengvumas pakeri labiau nei išgirdus orkestrą, tegul ir Berlyno. Aplink bažnyčią, kaip čia ir įprasta – kapinės, o ant kuklių antkapių pačiame viršuje būtinai rašoma mirusiojo profesija. Lyg tai būtų svarbiausia jų gyvenime, o ne vardas ar gyvenimo metai. O gal iš tiesų tai svarbiausia?

Mažoje medinėje trobelėje, kuri, pasirodo, besanti bendruomenių centras, garuoja kava, ant stalo stovi šakotis, renkasi mano skaitytojos. Gėlėta vasarine suknele pasipuošusi Zita dėkoja, kad atvažiavau. Nors aš turėčiau dėkoti už šilumą, už renginį, už išgirstas istorijas ir už studentiškus laikus primenančią gitarą. Nemeluosiu, kai Gintas užgrojo E. Masytės „Laisvę“ – susigraudinau...

Grįžtu atgal į Berlyną, į bruzdesį, į vasarą, kur seniausiai nužydėję kaštonai, ir dardant traukiniu suprantu, kad šis ūžiantis kosmopolitiškas miestas, kuriame aš vėl nepastebima, yra visiška priešingybė Roros miesteliui su neišsprogusiais beržais, uždarytais langais, tuščiomis gatvėmis ir šiltais, viskuo besidominčiais žmonėmis. Nors skaitymas yra labai individualus užsiėmimas, supratau, kad knygos žmones suburia, nesvarbu, kuriose pasaulio vietose ir kokiose klimatinėse zonose jie gyventų. O autoriui tokie susitikimai – kaip akmenėliai, kuriuos pasiimi atminimui, įsidedi į kuprinę ir paskui pamiršęs išsitraukti, dar ilgai nešiojiesi su savimi.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai