William Stanley Merwin

Williamas Stanley Merwinas. Ugnės Žilytės piešinys
Williamas Stanley Merwinas. Ugnės Žilytės piešinys

Williamas Stanley Merwinas (g. 1927 m. rugsėjo 30 d. Niujorke) – vienas žymiausių šio ir praėjusio amžiaus Amerikos poetų, daugiau nei 50 knygų autorius, padaręs neginčijamai didelę įtaką moderniajai anglakalbei poezijai. Dabar W. S. Merwinas gyvena Havajuose, Maujio saloje, buvusioje ananasų plantacijoje, rašo produktyviai ir itin rūpinasi tropinių miškų atkūrimu salose.

 

Mano mirties metinėms

Kasmet nežinodamas aš išgyvenu tą dieną
Kai paskutiniai laužai man mojuos
Ir tyla išsiruoš kelionėn
Nepailstantis klajūnas
Kaip spindulys bešviesės žvaigždės
Tada jau nebevilkėsiu

Gyvenimo lyg neįprasto apdaro
Priblokštas žemės
Ir meilės vienintelės moters
Ir žmonių begėdystės
Kai šiandien rašau po trijų dienų lietaus
Klausydamas kaip čirpia žvirblis ir lašai nustoja kristi
Lenkdamasis nežinia kam

 

Laiškas gailestingajam akmeniui

Dabar kai jau išvydai
kitą tamsos pusę
neregimą pusę
dabar žinai kad ji
pirmoji pakyla
ankstyvą rytmetį
dabar žinai kad ji
lieka ten visą dieną

kitas dangus
tyras ir neregėtas
ėmė boluoti
tavo žodžiuos
ir kita šviesa skleidžias
iš jų šešėlių
pats girdi

dabar jau galėsi
įžvelgti užu
bet kurių mano žodžių
plytinčią
šių lapų spalvą
kokios dar nematei
bundančią virš tylaus slėnio
vėlią valandą
švytint menuliui
trys naktys po pilnaties

tu žinai – ta spalva visad
buvo bevardė

 

Rankraštis

Tai buvo sena knyga vis laikoma
prarasta su visais sakiniais galop

ištuštėjusiais ir kalba kuri rodės vaiski
kadaise atskleidusi jos turinį

dienai praėjus eilės iš saulės šviesos
galiausiai guli atverstos ant stalo

be paaiškinimų ir be kirčių
tarsi garsai likę kai skiemenys prapuola

jos dėsto ištisą laukimo gramatiką
neišvaikydamos nė vieno klausimo ore

arba užbaigia istoriją nors pavienės ugnys
dar žiebės bedugnėse ir aukštybėse

kai ištįsusi prietema gilino savo tylėjimą
iš safyro per opalą nerdama į Atėnės rainelę

kol šešėlis uždengė papilkėjusius lapus
kometų žodžius ir knygą dabarčių

kurioms pasibaigus veik nebuvo ką pasakyti
bet tada stojo naktis ir viskas tapo žinoma

 

Pralaimėjęs

Neįtikėtina, bet mano šonkauliai dygsta iš po žemių.
Po to, kai nuskendau, vandenys nusėdo.
Horizontas, link kurio keliavau, lekia kiaurai mano akis.
Jis sudėjo nediduką lizdą mano griaučiuose.

 

Nojaus varnas

Kodėl aš turėjau grįžti?
Mano pažinimas nesutaptų su jų pažinimu.
Aš atradau nepaliestą nežinomybės dykumą,
Užtektinai didelę, kad nutūpčiau. Tai mano namai.
Jie visad bus toli nuo jų. Ateitis
Perskelia dabartį mano balso aidu.
Užkimęs savuoju pasitenkinimu, aš niekad nieko
nežadėjau.

 

Liudininkai

Vakaras atnešė savo
Pelytę ir paleido ją lakstyt po grindis,
Sienomis, karstytis užuolaidom ir ant
Laikrodžio. Tu, mūvįs pirštines, stovintis tarpdury,
Kas tave čia kvietė ateit ir stebėt?

Kai šikšnosparniai žydėdami spurda plyšiuos,
Tu ir tavo broliai
Švytruojat jiems savo peiliais.
Mėnulis tikrai ras savo kelią į šulinius
Be tavo pagalbos. O srovės –
Į savo altorius.

O mes... mes įžengiam į tavo žemę
Užmerktomis akimis.

 

Iš anglų kalbos vertė Dominykas Norkūnas

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai