Monika Baltrušaitytė. Zombių puota

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

*

Prieplaukoje kažkas kalena mažais plaktukais ir jautiesi kaip koncerte. Pagrindinis vokalas, žinoma, vėjo, kuris, lyg grasindamas ar norėdamas pasirodyti, aršiai ir garsiai švilpia, o pritariamaisiais balsais jam atliepia plaktukai. Plaktukų garsas gimsta falams besitrankant į stiebą. Švilpimas, plaktukai, švilpimas, plaktukai.

„Jei pučia fordakas, spinakergiką reikia išsinešti beveik iki vantų.“ „Per kitą vendą prilupk stakselio falą.“ „Nepamiršk laiku atleisti antvėjinio braso.“ „Prilupk groto šotinį per degtukų dėžutę.“ „Užkilk.“ „Pritempk groto giko atotampą.“ „Atkrisk.“ Buriuotojai yra kaip poetai – daug geria ir šneka apie dalykus, kurių niekas kitas daugiau nesupranta.

Nemėgstu savo personažams galvoti vardų – visada rašydama bandydavau nuo šios nemalonios užduoties išsisukti, nes sugalvojus vardą ir pakrikštijus išgalvotą veikėją, tarkime, Rimantu ar Jonu, iškart užklumpa abejonės. Ar pažįstu rimantų ir jonų? Ar jie nepagalvos, kad rašau apie juos? Netgi dabar, kai užrašiau Rimanto vardą, prieš tai buvau sugalvojusi Manto, bet supratusi, kad pažįstu ne vieną Mantą, tarsi norėdama apsidrausti pervadinau jį Rimantu, nors nei Mantas, nei Rimantas šiame pasakojime nebus paminėti. Taigi nusprendžiau dėl vardų nesukti sau galvos – žmones, apie kuriuos čia rašysiu, krikštysiu tais vardais, kurie šaus į galvą pirmą sekundę.

Buriavimas ilgai lydėjo kaip 25-tas kadras, kartkartėmis įžūliai iššokantis priešaky, tačiau niekada nemaniau, kad imsiu ir pradėsiu buriuoti. Kiekvieną vasarą, kai Nidoje vykdavo Kuršių marių regata, su Vika kaip katinai trindavomės uoste ir karpydavome ausimis išgirdusios ką nors minint „spinakerį“, „šotą“ ar „brasą“. Stebėdamos buriuotojus ir jų gyvenimą per tą ilgą varžybų savaitę, spėdavome daugybę kartų pasibaisėti – pirmosiomis Kuršmarių dienomis jie dar būdavo visai žvalūs, sportiškai nusiteikę ir pasiruošę imtis linksmybių, tačiau jau nuo trečiadienio jų veidai imdavo raudonuoti ir tinti, o dėl akyse išsproginėjusių kapiliarų jie panėšėjo į zombius. Net su tokia fizio­logija jie neprarasdavo entuziazmo kiek­vieną vakarą kilnoti alaus bokalų ir, jau norėjau sakyti, stikliukų, tačiau, ne, stipriuosius gėrimus jie maukdavo tiesiai iš butelio. Ar daugumai normalių žmonių tai gali atrodyti žavu?

Mums atrodė. Bet žavėjo ne savaitės trukmės zombių apokalipsė Nidos uoste – traukti pradėjo pats buriavimas ir buvo baisiai smalsu iškoduoti visus tuos mistinius burtažodžius, apie kuriuos tąsyk išmanėme tiek pat kiek apie genų inžineriją ir žinduolių ląstelių kultivavimą. Bėgo metai, užklupdavo vienos Kuršmarės, jos pasibaigdavo, vėliau laukdavo kitos. Mokytis buriuoti taip ir neprisiruošėme. Vis dėlto, tai dabar nėra itin malonu pripažinti, į buriavimą atvedė zombiai.

*

Į draugiją zombių prisirinkome iš įvairiausių uosto pakampių ir jų dėka šį bei tą pavyko sužinoti ir apie patį buriavimą. Bet apie tai vėliau. Vienas kapitonaujantis zombis, kurį pavadinsiu Adrijumi, buvo įkopęs turbūt jau į septintą dešimtį, tačiau garbingas amžius netrukdė jam šokti striptizo aplink jachtos stiebą ir išsikelti vėliavos su užrašu „Wind is gone – sex is on“. Adrijaus komanda taip pat buvo garbingo amžiaus jaunuoliai, turintys žmonas bei vaikų. Per Kuršmares jie nusiimdavo tuoktuvių žiedus, nes šie neva trukdydavo buriuoti. Dabar galiu paliudyti, kad šiame teiginyje esama tiesos, tačiau zombiai žiedus nusiimdavo ne dėl buriavimo – be žiedų jie geriau atrodydavo ant kranto, kai baltaplunksnės kavinių padavėjos, išgirdusios žodį „jachta“, imdavo žiopčioti kaip mirtininkai karpiai prekybcentrio akvariume.

Adrijus nevengdavo patraukti per dantį tokių baltaplunksnių – susodindavo jas į jachtą trim eilėm, papilstydavo vyno, tada imdavo negailestingai tyčiotis. Gal todėl, kad striptizu merginos dažniausiai nelikdavo sužavėtos, o gal dėl kitų priežasčių, kurių dabar jau neįvardysiu, nes jos nėra itin svarbios. Vis dėlto vieną atvejį pamenu kaip dieną – dvi jachtoje nuobodžiavusios ir abejingai vyną siurbčiojusios merginos pakilo ir išlipo, o Adrijus suriko joms pavymui: „Kur einat?“ Kukliai nuraudusios, šios atsakė, kad į tualetą. „Pamyžt?“ – pasitikslino garbingas kapitonas. Baltaplunksnės išraudo dar labiau ir, dirbtinai nusijuokusios, papurtė šviesias galveles. „Tai pašikt?“ – toliau smalsavo jis. Šios nieko nebeatsakė ir patyliukais dingo tamsoje.

Adrijus ir jo komanda buvo klasikinis buriuojančių zombių pavyzdys. Tada mums atrodė, kad tokie yra visi buriuotojai. Vėliau pažinčių ratas plėtėsi ir mūsų kompanijoje atsirado jau kita zombių komanda, tačiau šiems buriuoti sekėsi kiek geriau nei striptizo genijui Adrijui, o ir pats buriavimas jiems reiškė ne vien balius. Kartą dalyvavome viename buriuotojiškame susirinkime, kuriame jie rimtais veidais rinko spinakerio spalvą ir vardijo per sezoną sulūžusius šekelius bei bėgelius, o mes, dvi isteriškai akis išsprogdinusios pelėdos, tykiai tupėjome ant fotelio ir vėl nesupratome, apie ką kalbama. Po to vakaro galutinai apsisprendėme.

 

*

„Kuo tu vardu?“ – klausia draugai viliokliškai nusiteikusios nepažįstamosios, kurią sutiko viename poetų pamėgtame renginyje. Mielo veido, kompaktiško sudėjimo šviesiaplaukė netikėtai įsiliejo į švenčiančių poetų minią ir, matyt, ieškodama dvasinės pilnatvės bei literatūrinės šlovės spindulių, aktyviai šlaistėsi jaunų bei žilstelėjusių laureatų pašonėje. Kai pritrūko dėmesio, kai niekas nebelaikė už rankos, kai vyno niekas nebeįpylė, o vienintelis, regis, daugiausiai vilčių teikęs donžuanas girtas nuėjo miegoti, ji ėmė miaukti. T. y. ji iš tikrųjų išsižiojo ir tarė: „Miau.“ „Esu mūza, atvažiavau čia visų įkvėpti“, – nepasikuklindama prisistatė susipažinti norėjusiems draugams. Tokias mūzas buriuotojai vadina čemodanais.

 

*

Apie Kęstutį girdėjome daugybę pasakojimų, tačiau iki tol, kol pačios neatsidūrėme jo buriavimo teorijos kursuose, buvo sunku patikėti, kad toks personažas iš tiesų gali egzistuoti. Su jachtklube šeimininkaujančiu Kęstučiu užaugo ne viena buriuotojų karta. Vedė jis tik vieną kartą ir jo žmonos vardas buvo Buriavimas. Tai tokia žmona, kurios dovanoto žiedo nereikia nusiimti, kad gražiau atrodytum ant kranto, tai žmona, kuri niekada nepriekaištaus ir neterorizuos dėl mažai namuose praleisto laiko ar neplautų indų. „Jei žmona trukdo buriuoti, keisk žmoną“, –­ toks posakis vis dar populiarus tarp buriuotojų, todėl Kęstučio pasirinkimas turėjo logikos.

Žemas, smulkus ir nepataisomai žilas bei ekscentriškas – jeigu jums ekscent­riškas atrodo Michaelas Jacksonas arba Muammaras Gadafi, tai jie, lyginant su Kęstučiu, yra nykūs kaip Šilainių mikrorajonas. Šeimininkaudamas jachtklube ir didžiuodamasis savo ilgus metus užimamomis direktoriaus pareigomis, jis persirengia bent keturis kartus per dieną. Dažniausiai atrodo kaip roko žvaigždė – Kęstutį gali išvysti įsispraudusį į aptemptus, nublukusius džinsus su užrašu „Eagles“ ant užpakalio, jis mėgsta tinklinius marškinėlius ant nuogo kūno, jei pasiseks, pamatysi jį įsisukusį į baltą chalatą. Tai darbinė uniforma, kuria pasipuošia tada, kai reikia įkelti laivus į vandenį arba juos iš ten iškelti. Užsimetęs nublukusį, nuskalbtą chalatą, jis ryžtingai sėdasi už šakinio keltuvo vairo ir tampa padėties šeimininku. Senas, stabdžių neturintis ir surūdijęs keltuvas nuo kalniuko ežero link su pavojingai ore kabančia jachta rieda tokiu greičiu, kad veiksmą stebintys buriuotojai per tas kelias minutes spėja pražilti dar labiau už Kęstutį.

Tiesa, jo valdžia tenkina ne visus, bet juk tokia ir turi būti valdžia, tiesa? Kam ji gali patikti? Vieną kartą, palikęs jachtą grėsmingai kabėti ant zikuratų statybas menančio keltuvo, jis išėjo valgyti barščių. Kol buvo įnikęs į barščius, stori, nuo didelio svorio gailiai traškantys stropai galėjo neatlaikyti, jachta galėjo nukristi, sudužti, ką nors užgauti, sulaužyti arba užmušti. Tačiau Kęstutis žinojo, ką daro, – grįžo pasisotinęs ir tik tada baigė darbą.

Kiti keikia jį dėl to, kad į jachtklubą draudžia vestis šunis. „Taisyklės yra taisyklės“, – pirštu grūmoja šunininkams, taip pat ir man, nes kartą su savimi pasiėmiau augintinį ir sužinojau, kad būsiu įtraukta į juoduosius sąrašus. Ką reiškia būti jachtklubo juodajame sąraše, taip ir neišsiaiškinau, bet nemalonų incidentą direktorius greitai pamiršo.

Kai išsilaikėme II eilės vairininko teises, taip įnikome į buriavimą, kad kelis mėnesius buvome užmiršusios apie Kęstučio saugomus pažymėjimus, kuriuos reikėjo atsiimti. Po kelių paraginimų galiausiai užsukome į jo kabinetą sutvarkyti šio formalumo. Kaip ir visas Kęstučio prižiūrimas jachtklubas, nedidelis kabinetas su grindimis, sienomis, lubomis ir spintelėmis traškėjo nuo senatvės – prieš akis driekėsi seni, nublukę, tarybinių laikų regatas menantys plakatai, apdulkėję medaliai, pažymėjimai, pageltę apdovanojimai. Vaikštant grindimis atrodė, kad mindžiotum seno žmogaus šonkaulius, bet kurią akimirką galinčius sutrupėti ir virsti dulkėmis.

Viskas čia likę taip pat, kaip buvo prieš kelis dešimtmečius: sena, sutrešusi troba stebi kitą priešais stovinčią trobą, kurioje apgyvendinami buriuojantys vaikai, ji dejuoja, aimanuoja ir viliasi, kad nėra tokia pasenusi kaip jos kaimynė. Jei ant kiekvienos pakabintum po veidrodį, šios sukiužusios lūšnos, išvydusios savo tikrąjį atvaizdą, turbūt sugriūtų iš sielvarto tą pačią akimirką.

Kęstutis, tėškęs mums dvi popieriaus skiautes, pasakė, kad tai garbingi mūsų pažymėjimai, uždėjo antspaudus ir paprašė 15 eurų. „Įsilaminuosite pačios“, –­ nusišypsojo ir ištraukė medinę, dailiai išdrožinėtą skrynelę, kurioje laiko pinigus. Toks buvo Trakų jachtklubas ir jo šeimininkas, kurio buriuojančio, beje, nė karto nemačiau.

 

*

Groto giko atotampa neleidžia groto, pagrindinės jachtos burės, gikui, tokiam ilgam gelžgaliui, su kuriuo, jei nesi budrus, gali smarkiai gauti į pakaušį, kilti į viršų. Kai pirmose savo Kuršmarėse plaukėm su Osva, pavėjui visada ją pritempdavome.

Osva – didelis kapitonas ir didelis žmogus. Didelio ir gero žmogaus paprastai turi būti daug, tad Osva buvo ne išimtis. Kiekvienas rytas jo vadovaujamoje įguloje prasidėdavo su kava ir sumuštiniais, kuriuos su Vika iš vakaro tepdavome kaip kinų ceche – atraitotomis rankovėmis, veidu į sieną. Kai kitų buriuotojų pilvuose per varžybas ir ilgus jūrinius etapus grodavo Beethoveno simfonijos, mūsų komanda kapodavo sumuštinius, kiaulės ausytes ir vištų skrandukus. Į at­skirą indelį prikraudavome daržovių. Ir viskas – pagal Osvos užsakymą.

Kai sužinojau, kad plauksiu su Osva, iš pradžių buvo šiek tiek nedrąsu. Ypač tada, kai išgirdau, koks jis patyręs, kiek jūrų perplaukęs, ir kai man pasakė, kad jis yra legendinės, istorinės, pasaulį apiplaukusios jachtos kapitonas. Su šia jachta, beje, vėliau taip pat plaukėme, tačiau tada, prieš pirmąsias savo Kuršmares, apie tai net nebūtume drįsusios pagalvoti. Vis dėlto labiausiai neramino kalbos, kad Osva yra itin griežtas ir laive visus pederastais vadina.

Kai jachtoje atsirado pirmasis pederastas, kuriuo, laimei, nebuvau nei aš, nei Vika, pasibaigė ir visos baimės –­ Osvą įsimylėjome dar labiau. „Nosiakrapščiai! Greit užpakalius neškit į kitą bortą!“ – smagiai šūkaudavo, kai aštriai skrosdavome Baltijos bangeles. „Pederaste, ką ten darai ant bako? Nori gauti į liulį? Nori, kad tave prie Juodkrantės išlaipinčiau?!“ – net įraudęs staugė ant tokio keisto ir iniciatyvaus vyruko, kuris tąsyk plaukė su mumis pirmą ir paskutinį kartą. „Šotine, – linksmai kreipdavosi į Viką. – Pridek man cigaretę.“ Mane Osva vadino „klavišu“, nes tada dirbau su daugybe virvučių, dėl kurių leisdavosi arba kildavo burės.

Pirmosios Kuršmarės prabėgo taip greitai, kad net nespėjome suvokti to trikdančio fakto, kad pagaliau esame ne čemodanai, bet buriuotojos.

 

*

Tris paras su trupučiu be miego prasitrinti galintys zombiai akimirksniu transformuojasi į pavyzdingus vyrus, kai akiratyje pasirodo bent vieno jų žmona. Tiksliau, virsta į paklusnius, galvas nuleidusius šunis, kurių šeimininkės nė neįtaria, kokių vaizdų galėtų prisižiūrėti, jeigu buriuotų su jais kartu. „Aš taip noriu buriuoti, bet vyras vis raukosi ir nemokina“, – kartą pasiguodė viena jų. Numykiau tąsyk kažką nereikšminga ir pakeičiau temą.

Pasakojo, kad vienas zombiaujantis kapitonas, artėdamas Jūros vartų link, garsiai rėkė, šoko ir labai daug gėrė, jo komanda stengėsi neatsilikti, tačiau tada tolumoje jis išvydo ant kranto lūkuriuojančią žmoną. „Halsas!“ – lyg elektros nukrėstas suriko komandai iš visų plaučių ir, gikui tingiai perlipus į kitą bortą, laivas pakeitė kryptį.

Iš įvairių pasakojimų buvo galima susidaryti įspūdį, kad buriuotojų žmonos yra klastingos gyvatės ir raganos, bet kurią akimirką galinčios pritvoti su keptuve, galvojau, kad namuose jos įvedusios diktatūros ir teroro režimą, kad naktį pasiverčia šikšnosparniais ir žemyn galva miega prisitvirtinusios prie karnizo, buvau įsitikinusi, kad kai kurios ilsisi tamsiame rūsyje, įlindusios į karstą, iš kurio retsykiais išlenda ir, vedamos vyro kvapo, suranda tą vargšelį ir suleidžia dantis į gerklę.

Vėliau, kai su keliomis jų teko susipažinti, nuomonę pakeičiau – jos buvo draugiškos, mielos ir simpatiškos moterys, galvojančios, kad jų sutuoktiniai išėjo buriuoti ir rungtis varžybose, po kurių pavargę susmenga jachtoje ant pirmo pasitaikiusio gulto, o ne prisitvoję ieško nuotykių ir merkia akį baltaplunksnėms padavėjoms, kurių nosys dažniausiai būna tokio dydžio, kad nesunkiai galėtum įrengti slidinėjimo trasą.

Osvos zombiu nepavadinsi – nors laive visus vadino pederastais, tačiau žmona buvo zuikis. Jei ji paskambindavo, atsiliepdavo ir tada, kai laivas gulėdavo ant šono, o liežuvius iškišę pederastai traukdavo vandenyje mirkstantį spinakerį.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

*

„Aš tą kvailį su vienu sriubos dubenėliu prieš 20 metų nupirkau“, – apie pažintį su vyru meiliai pasakojo Inga. Drauge su juo jachtklube ji atidarė kavinukę, kurioje prekiauja skaniausiais pasaulio kibinais, šonkauliukais, čili sriuba, raugintų kopūstų sriuba, troškinukais ir kitomis gėrybėmis. Šiaip jau Donis yra ganėtinai grėsmingos išvaizdos – aukštas, tvirtas, su tūkstančiu auskarų ir milijonu grandinių ant kaklo, kurių svorio turbūt pakaktų tanklaiviui užinkaruoti. Kai jis būna įkalęs, dažnai mėgsta demonstruoti savo tatuiruotes ir, atėjus nusipirkti alaus ar keksiuko, reikia nenustebti, jeigu šis įsispokso savo stiklinėmis, baseino spalvos akimis ir pareiškia kokią nors nesąmonę – tarkime, ateini pas jį susivėlusi ir sulyta, o šis primerkęs akį suokia, kad atrodai fantastiškai.

Prieš varžybas į tualetą dėl viso pikto nueinu bent 16 kartų, o kadangi Kęstučio valdomame jachtklube esama tik lauko tualetų, kuriuose dažniausiai nebūna popieriaus, servetėlių kauliju pas Donį. Anksčiau prašydavau, kad paskolintų, bet paskui, kai suprato, jog niekada jų negrąžinsiu, jis kiekvienąkart atsidusęs ištiesia man visą pluoštą.

 

*

Buriuotojai yra kaip poetai – ir tie, ir anie atrodo lyg sektantai. Jei vieni vilki trimis dydžiais per didelius vilnonius paltus, tai buriuotojus arba jiems prijaučiančiuosius iš tolo pažinsi iš ryškių, neperpučiamų ir neperlijamų striukių, ant kurių šviečia dvi stambios raidės „H“. Iš pradžių ilgai sukau galvą, kodėl visi vaikšto apsirengę vienodai, lyg priklausytų kokiai slaptai pogrindžio organizacijai, tačiau dabar ir pati turiu tokią striukę.

Kai iki starto būna likusi mažiau nei minutė, pasineri į ekstazės, azarto ir nerimo būseną, kuri sklando ore ir nuo kurios neįmanoma pasislėpti. Tada visos, su konkrečia grupe startuojančios jachtos susitelkia į vieną krūvą, daužosi bortais, o įgulos iš visų plaučių rėkia: „Kelio!“

Įdomiausia stebėti, kaip startuoja monotipinės jachtos „Platu25“, kurioms beveik visose varžybose tenka garbė startuoti pirmoms. „Kelio, dalbajobai, joptvajmat!“ – trys žodžiai, kuriuos visada išgirsi išrėkiant, išstaugiant ir išriaumojant prieš kiekvieną starto procedūrą. Jautiesi kaip kare, atrodo, susigrūmė armija augalotų dėdžių ir labai mažai trūksta iki to, kad kažkuris užstaugtų: „Sparta!“ Kai tolumoje išgirsti nuoširdų riaumojimą, nuo kurio aidi ir skamba visas ežeras, supranti, kad „platūškės“ jau sustartavo, o po penkių minučių ateis ir tavo eilė.

 

*

Laivai iškelti į krantą, jachtklube šalta, Kęstučio ir jo šakinio keltuvo darbai jau baigti. Dvi sukiužusios ir samanomis apaugusios trobos gailiai dūsauja ir ruošiasi žiemai, turbūt tikisi, kad ši jau bus paskutinė, kad pagaliau jau sugrius, nes kiekgi galima stovėti, ypač dabar, kai viskas aplink nusidažė raudonai, geltonai ir rudai. Dabar čia tylu, žmonių ir zombių nepamatysi, tik kartais kur pakrūmėj sušmėžuoja baltų, garbanotų Kęstučio plaukų kupeta.

Zombiai nusvirduliavo į miegamuosius rajonus, pas žmonas, kur ramiai suguls žiemos miego, o ledui nutirpus, vėl prisikels, vėl šlaistysis po uostus ir prieplaukas, raudonomis, išsprogusių kapiliarų voratinkliais išraizgytomis akimis spigins čemodanus, tampys virves ir suskeldėjusiais delnais apglėbę kilnos alaus bokalus. Galbūt jų dėka koks nors čemodanas virs buriuotoju kaip Pelenės moliūgas virto karieta ir galbūt tada jis norės jiems padėkoti, kaip turbūt norisi padėkoti ir man.

Jeigu ne zombiai, ta akimirka, kai Kęstutis ištiesė popieriaus skiautę, kurią liepė pačiai įsilaminuoti, turbūt niekada nebūtų išaušusi, nes net neįtarčiau, kas yra tas Kęstutis. Jei ne jie, Michae­las Jacksonas ir Muammaras Gadafi man būtų ekstravagantiškiausios kada nors gyvenusios asmenybės. Lygiai taip pat nesuprasčiau, kad „pederastas“ yra visai mielas žodis ir netgi savotiškas komp­limentas, kai jis nuskamba iš Osvos lūpų. Nepamatyčiau nė vienos Donio tatuiruotės ir nebūčiau ragavusi skaniausių pasaulio kibinų. Nežinočiau, kaip elgtis su groto giko atotampa, nes šis žodis man būtų tiek pat pažįstamas kiek baltųjų ryklių fiziologija, nebūtų ir jaudinančių startų, ir pirmųjų Kuršmarių, ir striukės su dviem raidėm „H“. Jeigu ne zombiai, dabar nebūčiau tokia, kokia esu.

Kažkuris jų pakilo nuo stalo, grakščiai dviem pirštais suėmė sidabrinį šaukštelį, triskart skambtelėjo juo į taurę ir, šaltai šyptelėjęs, paprašė svečių skirstytis namo. Tingi masė pakilo nuo didelio, ilgo, medinio stalo, ant kurio, tiesa, kai kurie įsilinksminusieji jau buvo gardžiai sumigę. Baigėsi zombių puota. Paskutiniai vis dar apgirtę šventės dalyviai paryčiui išsiskirstė, išsvirduliavo iš erd­vios menės, muzika nutilo, muzikantai scenoje rankiojo laidus, o būgnininkas susinervinęs rūkė. Ant grindų buvo prilieta vyno ir alaus. Vyriausieji zombiai aštriai laviravo namo – vienas žingsnis į priekį, du atgal.

Tik prieplaukoje kažkas kaleno tais mažais plaktukais ir kai kurie dar jautėsi kaip koncerte. Pagrindinis vokalas, žinoma, buvo vėjo, kuris tą naktį, lyg grasindamas ar norėdamas pasirodyti, aršiai ir garsiai švilpavo, o pritariamaisiais balsais jam atliepė plaktukai. Plaktukų garsas gimsta falams besitrankant į stiebą. Švilpimas, plaktukai, švilpimas, plaktukai.

Komentarai  

 
#3 rimtautas 2017-06-22 19:10
Sean citata:
Tikrai "kažkur pažystami" - beraštis beraštį pažino ir alaus pavadino. O apsakymas - tuščias burbulas, nors autorė pasistengusi galėtų parašyti ir ką nors paskaitoma, ne vien apie savo sugėrovus.

Na jei jau net man, dideliausiam niurzglai rašinys patiko, tai tamsta su savo burbulu visiškai nusiburbulinai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 Sean 2017-06-16 18:51
Tikrai "kažkur pažystami" - beraštis beraštį pažino ir alaus pavadino. O apsakymas - tuščias burbulas, nors autorė pasistengusi galėtų parašyti ir ką nors paskaitoma, ne vien apie savo sugėrovus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Mantas 2017-06-15 19:37
Bravo autorei. Toks jausmas kad ir personazai kazkur pazystami
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai