Alice Oswald. Nutraukta galva plaukia pasroviui

Sakoma, kad netekusį žmonos Orfėją menadės suplėšė į gabalus ir įmetė jo galvą į Hebrono upę. Galva sau plaukė tolyn, dainuodama, pamiršdama, semiama vandens.

 

Euridikė                                        jau pamirštu, kas ji
pametusi sandalus
žolė kalasi per jos pėdas

ieško po žemę
smulkiai pintos apyrankės savam angliaspalviam riešui

musės ar gėlės vardai                  jau pamirštu kas jos
jos auga auga
                kol jų kūnai sulaužo kaklus

ten apačioje akmenų pasaulyje
kur pilkos akmenų dvasios drykso nežinodamos savo ribų
materija ėda mano protą                          esu upėje

aš su kepurėle
plūduriuoju tarp bežadžių nendrių
visada taip nubundu stebimas

jau pamirštu kas esąs
vanduo dėvi mano kaukę                      aš šaukiu šaukiu
tvyro po jos blakstienomis kaip žvilgsnis

jei tik vaikas ant tilto trūkteltų mane aukštyn

apima virpulys apima trumpam ramybė

ten požemio karalystėje
kur sukrito pavargę akmenys
ir smėlis kilsteli apimtas svaigulio
            ten visad vidurnaktis tuose duburiuose

geležiniai vabzdžiai išraižyti miege

           visuomet nubundu taip stebimas

visuomet kalbu su savim
          jau nebe aš tik kiaurasamtis
košiantis garsą iš šios niekuomet neminėsimos žaizdos

ar girdite tai
turintys ilgus šešėlius turintys trumpus šešėlius

ar girdite nutrauktą Orfėjo galvą

ne nejaučiu nieko žemiau kaklo

jau pamirštu kas esąs
nusikaltimas tęsiasi be valios giedančios jo kauluose
          ne aš ne aš
                       vanduo geria mano protą

tarsi juodais drabužiais
             tarsi palinkęs prie savo knygų
             tik mano veidas tebėra slysta kriokliu

o ten kur paparčiai nusvirę virš tamsos
ir tarp veidrodžių zuja mašalai
kažkokia moteris paliko batelius
                       dvi surukusias burnas
          mano balsas naršo nardo po jas

mano balsas vanduo
jis padeda išsilaikyti jis neša mane tolyn
kol tikrovė pamažu pasimiršta it lėktuvo pėdsakas

ir visą šią savaitę
            žalsva šviesa drumsčia upės vagą
            tarsi dumblui vaidentųsi miškas

štai kaip sunkiai vėjas stengias mąstyti
štai kas kalba kai nekalba niekas

 

iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

 

Alice Oswald (g. 1966) – viena iškiliausių Didžiosios Britanijos poečių, išleidusi septynis eilėraščių rinkinius. Eilėraščiuose derina anglų gamtos poezijos tradicijas su istorijos, mitologijos motyvais. Jos antroji knyga-poema „Dartas“ (2002), laimėjusi prestižinę T. S. Elioto premiją, skirta Darto upei, prie jos gyvenantiems žmonėms, gyvūnams, augalams. 2009 m. poezijos knyga „Wildflowers“ („Laukinės gėlės“) skirta gėlėms, augalams, jų mitologijai. 2011 m. knygoje „Memorial“ („Atminimas“) iš naujo apmąstoma Homero „Iliada“, joje autorė aprašo 200 žuvusių ir „Iliadoje“ išvardytų karių, kiekvienam (nors ir trumpam) suteikdama balsą. Pati poetė yra sakiusi, kad eilėraščius kuria vaikščiodama, įsimena ilgiausius tekstus – ji garsėja įspūdingais skaitymais ir iš atminties gali skaityti ištisas valandas. A. Oswald domisi sodininkyste, ekologija, muzika, gyvena Devone su vyru ir trimis vaikais. Už naujausią poezijos rinkinį „Falling Awake“ („Pažadinta“) poetė pelnė šių metų Griffino premiją – vieną svarbiausių ir didžiausių anglakalbio literatūros pasaulio poetinių apdovanojimų, teikiamų Kanadoje.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai