Laimingojo septyneto realybė. Geriausios „ArtVilniaus“ galerijos

Šiemet meno mugėje „ArtVilnius“ komisija pirmąkart išrinko ne po vieną geriausią Lietuvos ir užsienio galeriją, o iš viso septynias. Komisiją sudarė: menotyrininkai Virginijus Kinčinaitis, Virginija Vitkienė, Ernestas Parulskis bei menininkai Deimantas Narkevičius ir Žilvinas Landzbergas. Atrankos kriterijumi buvo įvardyta jungtis tarp pristatomų kūrinių koncepcijos, siužeto, kūrybiškumo ir eksponavimo sprendimų. Drauge kreiptas dėmesys į galerijų menininkų atrankos taktikas ir atsižvelgimą į pagrindinį mugės principą – kūrinių pardavimą. Apie dalyvavimą mugėje ir kitus meno aspektus trumpai pasikalbėjau su septynetuko atstovais.

Dusetų dailės galerijos ekspozicijos fragmentas. manipuliacija.lt nuotrauka
Dusetų dailės galerijos ekspozicijos fragmentas. manipuliacija.lt nuotrauka

VDA juvelyrikos galerija „ARgenTum“ (Vilnius)

Kornelija Gerikaitė, galeristė

Mugėje „ARgenTum“ nebe pirmą kartą. Kodėl?

Dirbu galerijoje jau 4 metus, ir būtent ketvirtą kartą dalyvaujame „Art­Vilniuje“. Mūsų galerija fiziškai nėra didelė, tad dažniausiai rengiame mažesnio formato kūrinių parodas. Ši mugė mums – galimybė pristatyti menininkus, dirbančius su didesniais metalo plastikos formatais. Pernai padarėme pertrauką, tačiau tai yra rimtas tarptautinis renginys, kuriame reikia dalyvauti. Labai džiaugiamės, jog šiemet bendradarbiauti sutiko žinoma menininkė Birutė Stulgaitė. Kaip tik 2016 m. VDA išleido jos kūrybos knygą „Birutė Stulgaitė. Gryna“.

Apie B. Stulgaitės kūrybą ir apskritai metalo plastiką gan mažai tekstų. Ši meno rūšis tarsi truputį nustumta į periferiją, ar ne?

Būtent. „ARgenTum“ misija – pristatyti metalo – tikrai šiuolaikinės medžiagos – meną. Buvo tapyba, fotografija... Dabar metalas pamažu darosi „ant bangos“. Norime tai tęsti, auginti publiką.

Ar žmonės domisi kūriniais, nebijo prieiti, klausti? Jaučiate suinteresuotumą?

Taip, didelį. Padaryti pardavimų ekspoziciją nebuvo mūsų tikslas. Tai nulemia ir akademinis galerijos stilius. Tais, kuriuos pristatome, visiškai pasitikime; Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, Andrius Erminas, Nerijus Erminas, Eimantas Ludavičius, B. Stulgaitė, kiekvienas turi savo veidą. Visą stendą (išskyrus pirmąjį kartą) suteikiame vienam autoriui. Norime, kad jis atsiskleistų, kad darbai nebūtų sugrūsti – kuriame tam tikrą galerinį įspūdį.

Tad jūsų dalyvavimas mugėje – idėjinis, ne komercinis?

Gera ekspozicija atsipirks. Pristatant stiprų menininką visada yra ir stipri idėja. Džiaugiamės stendo vieta: ji ne praeinama ar kertama, į ją reikia užeiti („ARgenTum“ stendas buvo 3 salės kampe tarp vitrininių langų ir galinės sienos, – red. past.). Atmosfera švari ir jauki, lankytojai čia jaučiasi ramiai, praleidžia daugiau laiko, apžiūri visus kūrinius. Net japonai, kuriems estetika ypač svarbi, buvo sužavėti.

Galbūt vykstate į Japoniją ar kitas šalis pristatyti lietuviškos juvelyrikos ir metalo plastikos?

Kol kas, deja, ne, tačiau labai norėtume. Vis dėlto esame institucinė galerija, tad negalime tiesiog susirinkti darbų ir išvažiuoti. Bet ir čia lankytojų srautas didžiulis.

Prie to, ko gero, prisidėjo jūsų patekimas į septynetuką. Tikėjotės ar nustebote?

Per daug apie tai negalvojau, turėjome daug paruošiamųjų darbų. Maniau, jog vėl bus renkama tik viena galerija. Ir anksčiau vertų šio vardo tikrai būdavo daugiau nei viena, tad šiųmetis sprendimas pagirtinas. Pirmas, eidamas pro šalį, mus pasveikino Kinčinaitis. Paskelbus laimėtojus supratau, kodėl sveikino. Padidėjęs dėmesys galerijoms, menininkams po „ArtVilniaus“ tikrai jaučiamas, būtina tai išnaudoti, užsiimti sklaida. Mes jau dairomės į jaunuosius menininkus ieškodami, kurį galėtume pristatyti ateityje.

Dusetų dailės galerija ir Kultūros centras (Dusetos)

Alvydas Stauskas, galerijos direktorius

„ArtVilniuje“ tai dalyvaujate, tai praleidžiate, vėl dalyvaujate ir vėl praleidžiate.

Taip, mugėje dalyvaujame dažnai. Dusetų galerijai jau 22 metai ir mūsų nuostata yra dirbti tik su tais menininkais, kurie susiję su Dusetomis –­ ten gimę, augę, vėliau apsigyvenę, dabar kuriantys arba dirbantys. Šiemet pristatome gražią stiklo meistrų šeimą, su kuria bend­radarbiaujame nuo 2012 m., – Remigijų Kriuką ir Indrę Stulgaitę-Kriukienę, jie noriai įsitraukia į galerijos organizuojamą veiklą. Žmonės, apsigyvenę šiame krašte, savotiškai suauga su juo, įleidžia šaknis. Kasmet stengiamės pristatyti Dusetų menininkus tiek kituose Lietuvos miestuose, tiek užsienyje.

Jaučiate kokį nors skirtumą dabar, kai patekote į septintuką?

Jaučiame, susidomėjimas didžiulis. Turime tris viename: geriausią komisijos, žiūrovų išrinktą galeriją ir geriausią žiūrovų išrinktą menininką. Viršyti visi mūsų lūkesčiai, bet, be abejo, jaučiamės verti. Nors būta nuogąstavimų iš šalies, kad stiklas ne visai atitinka mugės poreikį, tai ne vaizduojamasis, o taikomasis menas, apdovanojimai įrodė, jog svarbiausia – idėja, pateikimas ir poveikis, o ne medžiaga. Skulptūrinė ir garsinė instaliacija tikrai pasiteisino. Dar svarbu, jog apdovanojimus laimėjo regioninė galerija ir atkreipė žmonių dėmesį iš centro.

Vienas iš komisijos paminėtų aspektų – nedisonavimas su komercine mugės paskirtimi. Ką galėtumėte apie tai pasakyti?

Tiesioginio pardavimo čia nėra. Menininkai pasaulyje ir taip žinomi. Manau, pateikėme įdomią kolekciją, o autoriai dabar ruošiasi didelei personalinei parodai („Monologai“ rugsėjo 13 d. bus atidaryta „Arsenale“, – red. past.). Mums mugė svarbi dėl naujų kontaktų užmezgimo, senų ryšių palaikymo ir bendro meno gyvenimo pajautimo. Neužsidarome kiaute, stebime tendencijas, vykdome tam tikrą edukaciją. Laikas parodys, kas buvo vertinga, o kas – nelabai.

Remigijus Kriukas, menininkas

Viskas prasidėjo nuo to, kad galerijos direktorius pasiūlė mugėje pristatyti mus. Skrajojančių minčių su žmona turime labai daug. Susėdome pasitarti, vienas kitam nupiešėme įsivaizduojamą ekspoziciją ir ėmėmės darbo. Žinojome, jog kuriame kosmosą. Aš dariau skulptūras, žmona jas kritikavo, gyrė ir rūpinosi instaliavimu. Svarbiausia – ypač pagarbus dėmesys stiklui. Daug laiko praleidome ieškodami tinkamų šviesos, dūmų ir garso sprendimų, kad išgautume nežemiškų objektų įspūdį. Kai trečiadienio vakare baigėme darbą, buvome patenkinti instaliacija. Ir žmonės patenkinti. Kritikai gal nepatenkinti, bet jie įvertino.

Kaip suprantu, komercinis mugės principas jums per daug neimponavo?

Pažįstami, grįžę iš Niujorko, sako, jų instaliacijos nublanksta prieš mūsiškę. Taip, instaliacijoje stiklas ne komercija, ten jis gyvena kosminį gyvenimą, bet išnešu į dienos šviesą – ir komercija. Norėjome parodyti, kaip galima žaisti su stiklu, koks jis brangus ir prabangus. Jokia kita medžiaga nepajėgi perteikti tokių formų. Po kruopelę sulipdėme visumą ir sukūrėme atmosferą.

Iš visų galerijų stendų tikrai išsiskyrėte, atmosfera veikė.

Po visų apdovanojimų (o „ArtVilniuje“ mes išvis pirmą kartą dalyvaujame) direktorius sako: „Tai jums geras tramp­linas į užsienį.“ Atsakiau, kad tai geras tramplinas Lietuvoje, mes jau grįžom iš užsienio. Lietuvoje stiklo menas dar vystykluose, žmonės nepažįsta šios medžiagos – įsivaizduoja taurę, čerką ir vazą. O, pvz., Čekijoje kūdikis gimsta su stiklo gabaliuku rankoje. Ten mūsų parodą ir senoji, ir jaunoji kartos įvertino labai teigiamai. Svarbiausia stiklą pateikti pagarbiai. Todėl kiekvieną (susižavėjusį ar kritikuojantį) stendo lankytoją kviečiame į būsimą savo parodą – tai darome dėl žmonių. Bet bus įdomu ir linčo teismą praeiti.

Manau, jūsų pergalė tapo tramplinu Lietuvos publikai į stiklą.

Galerija „Meno parkas“ (Kaunas)

Airida Rekštytė, galerijos kuratorė

Mugėje dalyvaujate nuo 2009 m. Buvo kelios pertraukos, tad šiemet – šeštas kartas. Tačiau Lietuva neapsiribojate?

Tikrai ne, dalyvaujame ir kitų šalių mugėse, pvz., „Volta“, Niujorke, „Scope Basel“, „Art London“ ar „Positions“ Berlyne. Nelengva peržengti mažos nežinomos šalies ribas. Iš dalies užsienio mugėse mes dalyvaujame net ne komerciniais tikslais, o kaip Lietuvos kultūros ambasadoriai. Jiems šis kraštas – buvusi Tarybų Sąjunga. Esu net sulaukusi klausimo, ar Lietuvoje turime elektros. Šalies pavadinimas užsieniečiams sako labai mažai arba visai nieko. Žinoma, meno mugės turi komercinį aspektą ir mes siekiame plėtoti meno rinką. Norime, kad Lietuvoje ir pasaulyje ji būtų kuo gyvesnė, nes juk tai ir yra pagrindas. Informacinė sklaida taip pat labai svarbi, per vieną mugės savaitgalį galima sulaukti tiek žmonių, kiek kartais per pusmetį galerijoje neapsilankytų. Meno mugės yra proga.

Jaučiate kokį nors pokytį dabar, kai patekote į septynetuką?

Dėl prisistatymo čia išties stengėmės ir daug dirbome kartu su menininkais, taigi būti „pažymėtiems“ labai smagu. Tai ypač jaučiasi, žmonės į stendą ateina tikslingai. Pastebi, kad esame iš Kauno, nustemba, klausinėja. Vėliau gal atsimins, o gal ir pamirš, tačiau bus pamatę. Žinoma, Povilas labiausiai prisidėjo prie gaunamo dėmesio (Povilas Ramanauskas pelnė geriausio jaunojo (iki 35 m.) menininko apdovanojimą, – red. past.).

Be abejo, Povilo kūrinys ir visa stendo architektūra traukia akį. Kaip atrinkote menininkus?

Lietuvoje pardavimų beveik nebūna, dažnai jie atsitiktiniai ir sunkiai prognozuojami. Taigi nėra prasmės konstruoti pardavimų ekspoziciją. Šįkart pabandėme sukurti šventę, savotišką šou. Viskas prasidėjo nuo Rosandos Sorakaitės darbų iš rezidencijos Austrijoje. Ten kiekviena proga būna itin daug fejerverkų – į dangų pokšinčių pinigų, šviesos. Tokia efemeriška džiaugsmo išraiška, greito ir lėto laiko pajutimas tapo šios „parodos“ ašimi. Rosanda ir Povilas yra šeima, tad daro vienas kitam įtaką, daug tariasi. Čia eksponuojama lanksti Povilo tapyba šiek tiek ironiška, humoristinė, kalba apie kūrybą kaip šventę, o kartu atkreipia dėmesį į žmonių, kartais ir jaunų, intelektualinį nelankstumą. Taip pat tai veikia plastine prasme ir peržengia konvencinės tapybos ribas. Trečioji mūsų menininkė Patricija Gylytė jau yra meno pasaulio vilkė, o čia rodomas jos 2014 m. darbas, kurio kopiją, beje, esame pardavę Berlyne, „Positions“ mugėje, darniai įsiliejo į bendrą koncepciją.

Blizgančios, šiek tiek atspindinčios sienos, kurių jokiame kitame stende šiemet nepastebėjau, dar labiau prisidėjo prie šventiškumo įspūdžio.

Tai buvo Rosandos ir Povilo idėja. Kartu tokios sienos šiek tiek praplečia erdvę, pakeičia žiūrėjimą į kūrinius. Šioje ekspozicijoje išties daug rizikos. Rizikuojant būna arba gerai, arba blogai, tačiau nerizikuojant lieka tik drumstas vanduo. Mūsų rizika pasiteisino.

Jei jau surengėte tam tikrą parodą-šventę, ant sienos parašytą frazę „Loving art is art“ („Mylėti meną yra menas“) galima laikyti jos pavadinimu?

Ją pridėti sugalvojo galerijos vadovas. Mugėje žmonės neturi laiko ir noro skaityti ilgas koncepcijas. Manau, tai labai tinkama frazė ne tik mūsų stendui, o ir mugei kaip reiškiniui. Kūrinio pirkėjas nėra „rėmėjas“, jis perka ne vien todėl, kad negali pasidaryti pats. Žiūrovai savo mintimis ir patirtimi pratęsia kūrinį, patys tampa jo bendraautoriais. Darbai turi įtraukti žiūrovus. Manau, šis posakis kalba apie tai.

Kad jau esame mugėje, pasiteirausiu, ar pardavėte ką nors?

Ne, nieko. Kitų mugių patirtis rodo, kad parduodama nebūtinai tą pačią dieną. Kita vertus, Lietuvoje ir nėra daug pirkėjų. Mes nepardavinėjame mažų kūrinėlių, prieinamų plačiausiai. Esame Dailininkų sąjungos galerija, tad turėtume dirbti su visais LDS nariais, tačiau tai fiziškai neįmanoma. Siekiame diskusijos ir gyvo, o ne formalistinio bendradarbiavimo. Būtent tokį ryšį užmezgėme su čia pristatomais menininkais. Iš tiesų prastesnė komercinė padėtis mūsų šalyje suteikia tam tikros laisvės. Juk vis tiek neparduosim, tad kodėl nepabandžius ko nors sukurti?

Galerija namuose „Trivium“ (Vilnius)

Aistė Kisarauskaitė, menininkė, galerijos vadovė

„Trivium“ – jūsų namuose įkurta nekomercinė neinstitucinė galerija. Net į ją patekti nėra taip paprasta, apsilankymo laiką reikia derinti iš anksto. Kodėl šiemet pirmą kartą dalyvaujate „ArtVilniuje“, ko tikitės iš mugės?

Manau, noras parduoti kūrinius neprieštarauja net ir šiuolaikinio meno galerijos principams. Reikia bent pamėginti suderinti šiuos mūsų galvose neva priešingus dalykus.

Tad ar pardavėte ką nors?

Kol kas ne, tačiau Severija Inčiūrauskaitė-Kriaunavičienė sulaukė kitų bendradarbiavimo pasiūlymų, tad mugę galima laikyti sėkminga. Aš pati nesitikėjau, jog pavyks iškart parduoti savo darbą, ypač įvertinus jo formatą (piešinys „Pieva“, 160 x 270). Nebūtinai viskas įvyksta iškart.

Kokia buvo menininkų pasirinkimo strategija? Vienos galerijos nusprendžia išsamiai pristatyti tik vieną autorių, kitos – kuo daugiau skirtingų.

Šį projektą sugalvojome dar tada, kai Severija pas mane eksponavo projektą „Donaldo nuotykiai / Donald bubb­le gum“. Mudvi supratome turinčios bend­rų idėjų ir minčių, taigi stendo koncepcija buvo aiški: gamta, žmogaus buvimas gamtoje, turistavimas.

Kaip jūsų kontekste atsidūrė Stasys Banifacijus-Ieva, visiškai neinstitucinis menininkas?

Neinstitucinė galerija turi susirasti labiausiai neinstitucinį menininką. Prašiau, kad jis kalbėtų apie žvejybą, tad dabar sėdi stende ir meškerioja merginas. Be to, buvo kilusi mintis, kad namų galerija turi turėti ir menininkų daiktų, ne tik jų kūrinių. Stasys atstovauja šiai idėjos pusei, o kartu į ekspoziciją įneša lengvumo.

Ketinate dalyvauti kitose meno mugėse užsienyje?

Be abejo, mėginsiu. Tačiau kol kas orientuojuosi į tokiu pat principu veikiančių užsienio galerijų paiešką, norėčiau su jomis apsikeisti parodomis.

Ar lankytojai domisi eksponuojamais kūriniais, neklausia, kur peizažai su pušaitėmis ir jūra?

Ne, mūsų niekas to neklausė. Mano darbas buvo kurtas specialiai parodai galerijoje „Artifex“, kurioje veikė kaip gulintis pandusas, o čia tapo paveikslu, tačiau jis kalba apie pirminius dalykus – augaliją, gamtos begalybę, suprantamus kiekvienam. Kūryboje dažnai naudoju „tradicinę“ formą, pvz., žydinčias obelis, tačiau su šiuolaikiniu turiniu. Severijos kūriniai lankytojams taip pat aiškūs. Tai mus ir sieja – paprastos, suprantamos formos su socialiniu, kartais net aštriu turiniu. Šiuolaikinis menas yra ir gali būti atraktyvus. Jei darbas įdomus, žmonės įsitrauks, dalyvaus ir neklaus, kur peizažai. Žinoma, mediatorius – kuratorius ar galeristas – yra reikalingas, tačiau svarbiausia, kad žmogus ateitų. Žiūrovai be reikalo nuvertinami.

Trūksta tarpusavio komunikacijos, susikalbėjimo?

Nebėra erdvių, kur būtų galima bendrauti. Dauguma Lietuvos galerijų – institucinės. Jos nesuinteresuotos parduoti ir pasitenkina savaime ateinančiais lankytojais. Atsirado didžiulis atstumas. Manau, dėl to kalti ir politikai, nuolatos eskaluojantys, koks blogas yra šiuolaikinis menas. „Man negražu“ tampa argumentu. Jie itin neatsakingai, o galbūt tikslingai daro šiuolaikinio meno antireklamą, naikina kultūrą. O dabar ir aukštųjų mokyk­lų reforma atrodo kaip kultūros naikinimas. Vėliau visi stebisi, iš kur atsiranda publikos ir menininkų tarpusavio nesupratimas.

Galerija FOKU (Talinas)

Kadi-Ell Tähiste, projektų koordinatorė

FOKU – Estijos fotomenininkų sąjunga, turinti ir galeriją. Jūs pati esate Sąjungos narė ar galeristė?

Ne, aš dirbu visuomeniniame Estijos šiuolaikinio meno vystymo centre (ECADC), kuris siekia padėti Estijos galerijoms ir kitoms organizacijoms plačiau prisistatyti užsienyje. Mėginame plėtoti meno rinką, tad rėmėme 4 galerijų ir meno centrų dalyvavimą šioje mugėje. Aš pati esu čia tam, kad padėčiau galerijoms spręsti kasdienes problemas, užtikrinčiau sklandžią veik­lą mugėje. Taigi dabar tiesiog sėdžiu FOKU stende.

Taigi galėsite man atsakyti, kodėl Sąjunga, įsikūrusi dar 2007 m., „ArtVilniuje“ dalyvauja pirmą kartą?

Ji visai neturėjo dalyvavimo mugėse praktikos. Pirmą kartą išbandė šiemet balandį Briuselyje, mugėje „Popposi­tions“, o dabar čia – po truputį tyrinėja meno mugių lauką ir veikimo principus. Fotomenininkai kuria individualiai, mėgina kolektyviai atstovauti, reprezentuoti. Estijoje, turbūt ir Lietuvoje, daugėja menininkų valdomų meno erdvių, taigi FOKU iš dalies perima standartines galerijų funkcijas, tačiau išplečia to ribas.

Man pasirodė, kad „Poppositions“ yra šiek tiek konceptualesnis renginys – turi paskirtą kuratorių ir teminę ašį. „ArtVilniuje“ pirminis mugės tikslas aiškesnis.

Taip, tiesa. Iš ECADC pozicijos galiu pasakyti, kad ši mugė mums patinka dėl prieinamumo geografine bei ekonomine prasmėmis, sutaupome transportavimui ir pan. O juk tai didžiausias tokio tipo renginys šiame regione. Skirtingose mugėse galime pamatyti, kokie meno mugių tipai išvis egzistuoja, kaip sprendžiami stendų, ekspozicijos klausimai ir pan.

Kaip Sąjunga sprendė, ką pristatys?

Atvežėme dvi menininkes – Tanją Muravskają ir Anną-Stiną Treumund. Abi priklauso FOKU. Norėta pristatyti nedidelę kuratorinę parodą. Tiesiog atvažiavimas ir šio bei to sukabinimas ant sienų mūsų netenkintų. Ekspozicijos rengimo procesas buvo labai gerai apgalvotas, svarstyti įvairūs variantai – kokie autoriai derėtų tarpusavyje. Iš pirmo žvilgsnio tai nėra akivaizdu, tačiau truputį išsamiau susipažinus su abiejų menininkių kūrybinėmis praktikomis, paro­da pradeda veikti visai kitokiu lygiu.

Ar lankytojai skiria laiko tam, kad susipažintų? Apmaudu, jog dalyvaudami pirmą kartą neturite atskaitos taško, negalite palyginti. Vis dėlto patekote į geriausiųjų sąrašą, taigi iš dalies jums leng­va čia būti.

Kol kas lankytojų atsiliepimai buvo teigiami, tačiau, be abejo, suprantame, jog toks stendo sprendimas yra rizikingas. Šie darbai ne tie, kuriuos daugelis kabintų savo svetainėse. Galbūt jie aktualesni kolekcininkams? Kai kurių žmonių reakcijos į kūrinius buvo gan stiprios. Muravskajos fotografijų serija, kalbanti apie nacionalizmą, stipriai veikia ir lietuviškame kontekste – juk visi dabar išgyvename maždaug tą patį. Vienaip ar kitaip, eksponatai krenta į akį. Tik vėliau žiūrovas pradeda lupti sluoksnį po sluoksnio kaip svogūną. Visas FOKU stendas yra svogūnas. Malonu stebėti tokį atradimo procesą.

Vis dėlto ar ką nors jau pardavėte? Galeristai pasakoja arba tikisi, kad mugėje žmonės tik apžiūrės, namie pamąstys ir į galerijas ateis vėliau.

Nieko nepardavėme. Mugėje žmonės patenka į didžiulį informacijos srautą, kuris juos puola iš kiekvieno kampo ir kurį sunku suvaldyti. Nestebina, kad jie nori grįžti namo ir atsigauti. Tačiau buvo susidomėjusių ir besiteiravusių apie kūrinių kainas. Kai kurie tai daro dėl smalsumo, tačiau kiti, panašu, iš tiesų suinteresuoti.

Andris Vytuolinis (Latvija). „Be pavadinimo“, drobė, akrilas, 2017 (Kuldygos menininkų rezidencija). manipuliacija.lt nuotrauka
Andris Vytuolinis (Latvija). „Be pavadinimo“, drobė, akrilas, 2017 (Kuldygos menininkų rezidencija). manipuliacija.lt nuotrauka

Kuldygos menininkų rezidencija (Kuldyga)

Alise Poodniece, meno vadybininkė

Kaip jau trečią kartą atsidūrėte „Art­Vilniuje“?

Aš pati čia dalyvauju tik pirmąjį, bet esu susijusi ir su Kuldygos rezidencija, ir su pristatomais menininkais. Kiekvienas jų dirba Latvijos meno akademijoje: Aigaras Bikšė vadovauja Vizua­linio plastinio (3D) meno fakultetui ir Mados dizaino katedrai, Andris Vytuolinis –­ Vizualinio meno fakultetui ir Tapybos katedrai, o Kristianas Brektė dėsto scenografams. Taigi šiemet nusprendėme kartu parengti projektą meno mugei.

Jūsų stendas – kuratorinė ekspozicija ar tiesiog prisistatymas?

Eksponuojami menininkai yra profesionalai. Jiems nereikia kažko įrodinėti, įtvirtinti savo pozicijų. Norėjome stende sukurti tam tikrą atmosferą ir darną. Darbai turi komunikuoti tarpusavyje ir su žiūrovu. Kiekvienas autorius analizuoja jam aktualias temas skirtingomis medžiagomis, tačiau mugės aplinkoje puikiai bendradarbiauta. Jie, be abejo, suinteresuoti galutiniu rezultatu, tačiau ruošiasi didžiulei parodai, kuri bus atidaryta kitą savaitę Jūrmaloje, tad daug kas buvo patikėta man.

Kaip jie susiję su Kuldygos rezidencija?

Vytuolinis dažnai dalyvauja komisijose, prisideda prie įvairių projektų, tačiau ši institucija yra labai komp­leksiška: rengia dirbtuves, seminarus, parodas, atstovauja Latvijos kūrėjams užsienyje etc., taigi kiekvienas iš jų yra vienaip ar kitaip prie to prisidėjęs. Kuldygos kultūrinis laukas auga labai sparčiai, po 2–3 metų ten bus atidarytas LMA filialas. Kaip žinote, Latvijos meno scena yra labai centralizuota, daug kas, galvodami apie Latviją, iš tiesų galvoja tik apie Rygą, nustemba išgirdę Kuldygą ir klausia, kokiu atstumu nuo sostinės esame.

Norite pristatyti Rygos alternatyvą?

Taip, bet ne tik. Patiems menininkams „ArtVilnius“ labai patinka ir jie apgailestauja negalį čia praleisti daugiau laiko. Tai didžiulis, jei ne didžiausias tokio tipo renginys Baltijos šalyse, mums patogu ir malonu jame pasirodyti. Įprastai Kuldygos rezidencija dalyvauja daugybėje projektų su kitomis meno ir mokslo institucijomis, tad sklaida vyksta.

Girdėjau, jau pardavėte vieną darbą. Gal yra naujesnės informacijos?

Ne, kol kas tik vieną. Mažai kas norėtų matyti tokius darbus, pvz., savo namų virtuvėje. Žmonės ieško peizažų, gėlių ar tuščių abstrakcijų. Manau, tik­roji mūsų auditorija turi tvirtą charakterį ir gerą humoro jausmą. Mūsų ekspoziciją sieja humoras. Kiek­vienas darbas slepia gerą pokštą, nors kartu jie paliečia ir aštresnes temas.

Publika „pagauna“ tuos pokštus, domisi darbais? Galbūt specialiai ieško jūsų stendo?

Negaliu palyginti su praėjusias metais, tačiau įsitraukimo galėtų būti ir daugiau. Žinoma, žmonės domisi, užmezgiau menininkams ir rezidencijai naudingų ryšių, tačiau šio regiono žmonės apskritai yra kuklesni. Matau labai daug panašumų tarp latviškos ir lietuviškos publikos. Vis dėlto neabejoju, jog paliekame įspūdį – gerą ar blogą.

Galerija „Stalowa“ (Varšuva)

Krzysztofas Fabijańskis, galerijos savininkas

Mugėje be pertraukų dalyvaujate nuo 2013 m. Esate patenkinti ja?

Taip, man labai patinka ši mugė, organizatoriai – draugiški ir profesionalūs. Lietuvių kolekcininkai kasmet įsigyja po 1–2 kūrinius, kartais į galeriją kreipiasi ir mugei pasibaigus. Atvykstame pasiruošę – išleidžiame katalogą lietuvių ir anglų kalbomis apie tais metais pristatomus menininkus. Šiemet jų turėjome 1500 ir neliko nė vieno.

Pristatote net 10 menininkų: Martyną Borowiecką, Bartoszą Czarneckį, Katarzyną Karpowicz, Marciną Kowaliką, Danielį Krystą, Julitą Malinowską, Katarzyną Makiełą-Organistą, Marciną Owczareką, Pawełą Słotą ir Agnieszką Żak-Biełową. Kodėl tiek daug?

Visų pirma, esame komercinė galerija. Turime puikų erdvų stendą, į kurį galime sutalpinti daugiau darbų. Siekiame kuo plačiau pristatyti jauną lenkišką meną visame pasaulyje. Todėl stengiamės atsivežti daug (bet ne daugiau nei 10) menininkų. Štai Czarneckį pristatome nebe pirmą kartą, jis – vienas populiariausių jaunųjų Lenkijos menininkų, 2 jo darbai jau nupirkti. Siekiame suderinti aukštą meninį lygį su komerciškumu.

Jums svarbi pati ekspozicija, jos estetika?

Žinoma, labai svarbi, bet norime ir šį tą parduoti. Menas turi keliauti pas žmones, o ne į muziejų rūsius. Vis dėlto 3 mūsų atstovaujamų menininkų darbai jau yra patekę į Lenkijos nacio­nalinio muziejaus kolekciją, jauniems žmonėms tai ypač svarbu. Be to, lankytojai patenkinti, kad „Stalowos“ vieta „Litexpo“ rūmuose nekinta – kasmet mus rasite ten pat.

Daugiausia dirbate su tapybos darbais?

Dar su grafika ir fotografijomis, tačiau jokių instaliacijų ar pan. Žmonės vis dar galvoja, kad „tikras“ menas yra aliejus ant drobės. Kai kurios galerijos renkasi kitokį kelią – rengdamos ekspoziciją eksperimentuoja. Tačiau tai skirta ne žmonėms. Galbūt labiau kuratoriams? Noriu, kad „Stalowos“ kūrinių pirkėjai kiekvieną dieną džiaugtųsi juos matydami, ryte vienomis akimis, vakare – kitomis.

Viena geriausių galerijų tapote pirmą kartą. Pastebėjote lankytojų pagausėjimą?

Lankytojų gausėja kasmet, nesiečiau to su apdovanojimu. Tik dalis žmonių, kurie vaikšto po mugę su „ArtVilniaus“ kritikais ar yra meno lauko profesionalai, žino apie šį laimėtojų sąrašą. Kiti mus atsimena iš anksčiau ar tiesiog ieško patinkančių darbų.

Dalyvaujate kitose meno mugėse?

Tik čia ir Varšuvoje. Pastaroji vyksta daug mažesnėje erdvėje, tad Vilniuje man labiau patinka. Neretai ateina ankstesni mūsų pirkėjai ir klausia, ką nauja turime parodyti. Labai rimtai žiūrime į menininkų pristatymą. Užsienyje dažniau rengiame parodas galerijose, tad pirkėjų turime visame pasaulyje: Prancūzijoje, JAV, Japonijoje ir kt.

Kalbėjosi Goda Aksamitauskaitė

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai