Julia Halperin. Kodėl mažos galerijos dalyvauja mugėse, net jei nieko neuždirba

Manote, mugės – tai išparduoti stendai, patogi avalynė ir pakvietimai į išskirtines vakarienes? Manykite iš naujo. Daugeliui nedidelių ar vidutinių galerijų meno mugės, pvz., „Art Basel“ Bazelyje, VIP’ams atidaroma jau šiandien, yra didžiulę įtampą keliantis lošimas, į kurį iš anksto reikia investuoti šimtus tūkstančių eurų be jokių atsipirkimo garantijų. Vidurinioji rinka susitraukia ir daug meno prekeivių pastebi, jog nebegali sau leisti važiuoti į meno muges, tačiau negali ir nevažiuoti. „Būsimas pajamas labai sunku apskaičiuoti net apytikriai, taigi galerijų sprendimas dalyvauti mugėje yra abejotinas, – teigia Amsterdamo universiteto ekonominės sociologijos profesorius Olavas Velthuisas, – žmonės nesuvokia, jog mažoms galerijoms mugės yra nuostolių lyderės.“

Katja Novitskova (Estija). „Aktyvavimo modelis (Raganosiai)“, 2014. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. gyčio norvilo nuotrauka
Katja Novitskova (Estija). „Aktyvavimo modelis (Raganosiai)“, 2014. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. gyčio norvilo nuotrauka

Iš tiesų meno mugės, kurių skaičius visame pasaulyje nuo 2000 m. iki 2014 m. išaugo nuo 55 iki bent jau 180, anot 2015 m. TEFAF meno mugių ataskaitos, vidurio rinkos dileriams užmina ekonominę mįslę. Dalyvavimas svarbioje mugėje mažai galerijai nėra gerokai pigesnis nei didelei, tačiau ant kortos statoma žymiai daugiau. „Artnet“ Naujienų skyriaus darbuotojai „Art Basel“ mugėje Majami Biče apklausė 5–35 darbuotojus turinčias galerijas apie vidutinius dalyvavimo joje kaštus. Viskas, įskaičiuojant kūrinių transportavimą, baldų nuomą ir vakarienes, kainavo 107–245 tūkst. Eur. Bazinė stendo kaina, priklausomai nuo dydžio, pagrindinėje mugės dalyje svyravo nuo 45 tūkst. iki 90 tūkst. Eur, o specialiuose, dažniau mažų galerijų nuomojamuose skyriuose prasidėjo nuo 9000 Eur. Tačiau mažos galerijos, ypač tos, kurių specializacija – dar tik kylantys menininkai, turi neproporcingai mažą naudos maržą. Labiau tikėtina, kad jos pardavinės darbus po 10 tūkst., o ne 100 tūkst. ar milijoną. „Dawido Zwirnerio galerija gali parduoti vos 1 darbą ir grįš namo su gražiu pelnu, o štai mažesnė gali viską išparduoti ir vis tiek vargiai padengs savo išlaidas“, –­ pastebi Velthuisas.

Tokia dinamika – ne naujiena, tačiau spaudimas viduriniajai rinkai ir meno mugių populiarėjimas ją skatina kaip niekad anksčiau. „Internete mein­stryminės galerijos įspraudžiamos į apačią, dėl kylančios rentos atsiduria viduryje, o dėl nuostolingų menininkų – viršuje“, – teigia netrukus pasirodysiančios knygos „Oranžinis šuo iš balionų: šiuolaikinio meno rinkos burbulai, maišatis ir šykštumas“ ( „The Orange Balloon Dog: Bubbles, Turmoil and Avarice in the Contemporary Art Market“) autorius Donas Thompsonas. Velthuisas papildo: „Spaudimas dalyvauti mugėse auga, nes žmonės vis mažiau linkę lankytis fizinėse erdvėse.“ 2017 m. TEFAF ataskaita parodė, kad beveik 50 % meno dilerių dalyvavimo mugėse kaina – jų verslo interesų penketuke.

Kai galerijoms nepavyksta uždirbti pelno, o tai, anot „Artnet“ vykdytos apklausos, gali nutikti 15–50 % atvejų, didesni verslai yra geriau pasirengę susidoroti su tokiu trumpalaikiu „dug­nu“. Niujorko ekonomisto Benjamino Mandelio teigimu, jei didelę dalį biudžeto suryja nekintančios dalyvavimo mugėse išlaidos, šią kainą sumoka kitos jūsų verslo kryptys: investicijos į infrastruktūrą, parodas ar pačius menininkus. Galerijos gali tapti ekonomistų vadinamo „Vašingtono obuolių efekto“ aukomis: Vašingtono valstijoje yra didžiulių obuolių auginimo ūkių ir labiau tikėtina, kad gerus obuolius jie eksportuos, o vidutinės kokybės parduos vietiniams. Panašiu principu mažesnės galerijos visas savo jėgas ir aukščiausios kokybės kūrinius skirs meno mugėms, o didelės galerijos atsiveš gan tipinį, reprezentatyvų menininkų ir kūrinių rinkinį. Tai tikra distorsija.

Jei nedidelėms ir vidutinio dydžio galerijoms elitinėse meno mugėse lieka tik pusžaliai finansinių sandorių kotai, kodėl jos ten važiuoja? Nepaisant rizikos, nesėkmių ir didelių dalyvavimo kaštų, apklausti galeristai paliudijo, kad mugėse vis tiek uždirba 20–60 % metinio pelno. Vienas apklaustųjų Majami Biče sakė uždirbęs beveik 4,5 mln. Eur ir prilygino mugę „Juodajam penktadieniui“. Be to, dauguma sutinka, kad tokie renginiai yra investicija į ateitį ir galerijos reputaciją. Anot San Fransis­ke gyvenančio ir kasmet bent 7 mugėse dalyvaujančio meno prekybininko Anthony Meierio, pasirodyti jose, jei tik finansiškai gali sau tai leisti, visada verta. Iš dalies žaidžiamas laukimo žaidimas nežinant, kada ir kaip tai atsipirks. Kai kurie mažesni galeristai strategiškai renkasi vietas greta didelių galerijų ir disproporciją išnaudoja savo naudai. „Jei mūsų stendas atsiduria šalia įtakingų galerijų ir yra panašaus dydžio, net dirbdami su biudžetu, kuris jiems atrodytų kaip trupiniai, gauname priėjimą prie tų pačių kolekcionierių. Žinoma, intereso pritraukimas priklauso ir nuo paties stendo“, – teigia Niujorke galeriją turintis Franklinas Parraschas.

Tęsiantis rinkos spaudimui, kai kurie ekspertai įžvelgia pokyčius. Homa Zarghamee, Barnardo koledžo Niujorke ekonomikos profesorė, spėja, jog ateityje galerijos mažiau kliausis garsiomis mugių etiketėmis ir persikels į mažesnius, pigesnius renginius kaip NADA ar „Independent“. Butikinėse mugėse stendų kainos gerokai žemesnės, pvz., 4000 Eur „Grand Palazzo“ netoli Romos, 4200–8000 Eur „Internationale“ Paryžiuje ar 4500 Eur Londono „Sunday“. Rinka vis labiau skaidysis. Jei esi GAP, kažkada liaujiesi varžytis su „Louis Vuitton“ – jūsų darbo principai tiesiog skirtingi.

Utopiškiausią ir, ko gero, mažiausiai tikėtiną sprendimą pasiūlė Velthuisas: įtakingiausios galerijos galėtų remti mažesniųjų dalyvavimą mugėse. Jis įsivaizdavo situaciją, kai bendruomenė ir mugių organizatoriai suvokia, kad rinkai sveika ir svarbu turėti mišrią ekologiją. Kitų nuomone, mažos galerijos galėtų susiburti į komandą ir pasidalyti stendo kainą. Meieris „Frieze Masters“ mugei jungęsis su Schönewaldo galerija, įsikūrusia Diuseldorfe, mano, jog viduriniajai meno rinkai yra būtinas pokytis – jis tai mato kaip naujų galimybių atsivėrimą tiems, kurie sugebės užmegzti kolegialius santykius.

Nepriklausomai nuo sprendimo, daug meno rinkos profesionalų, tarp jų ir tie, kurie norėjo išlikti anonimais, pripažįsta, kad ji – persotinta. Tačiau meno mugės išlieka stipresnių rinkos jėgų, slegiančių viduriniąją, mikrokosmu. Kol stambiosios galerijos banditiškai gyvuoja, kitos gyvos tik doleriu ir svajone, tačiau ir vienos, ir kitos už dalyvavimą mugėje moka beveik tiek pat. Tai kapitalizmui būdingas modelis. Labdaros niekas nesitiki, vis dėlto tai yra faktas.

Studija „Art Basel“ mugės Majami Biče:

Mažos (5–10 etatų) galerijos sąnaudos: stendo nuoma – 67 tūkst. Eur, papildomai (apšvietimas, baldų nuoma) – 7000 Eur, lėktuvai ir viešbutis – 18 tūkst. Eur, kūrinių transportavimas – 13400 Eur, priėmimai (vakarienės ir pan.) – 9000 Eur. Iš viso – 115 tūkst. Eur, apytikris pelnas bruto – 1 mln. 700 tūkst. Eur.

Vidutinės (25–35 etatų) galerijos sąnaudos: stendo nuoma – 89 tūkst. Eur, papildomai (sienos, tinkavimas, kilimai etc.) – 45 tūkst. Eur, bazinės operacijos (instaliavimas, rėminimas) – 27 tūkst. Eur, kūrinių transportavimas – 40 tūkst. Eur, lėktuvai ir viešbutis – 27 tūkst. Eur, priėmimai – 18 tūkst. Eur. Iš viso –­ 245 tūkst. Eur, apytikris pelnas bruto –­ 4 mln. 460 tūkst. Eur.

 

Iš anglų kalbos vertė

Goda Aksamitauskaitė

news.artnet.com, 2017-06-13

Komentarai  

 
#1 tai 2017-06-23 15:59
tai, bet jei galerija kokios nors dailininkų sąjungos remiama ir dar draugeliai sėdi pinigus skirstančioje projektams komisijoje, tai komercinėje mugėje sudalyvauja sąjungos paremtas sajungos galerijos žmogus su valstybės pinigais kelis draugelius rodydamas. visaip gi būna. kitaip įžymiais netapsime. tai ką dabar daryti?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai