– Tai art ar neart?
– Neark, jei gali neart – neark.
– Duonos man duosit?
– Ne.
– Šautuvą duosim.

„Niekas nenorėjo mirti“ (rež. V. Žalakevičius)

Sarah Hadou (Vokietija) performansas „Art Vilniuje“. manipuliacija.lt nuotrauka
Sarah Hadou (Vokietija) performansas „Art Vilniuje“. manipuliacija.lt nuotrauka

– Buvau „ArtVilniaus“ medžioklės plotuose. Nežinau, ar buvo to ART? Neriebios vagos...

– Nebeleiskit M. Dirsytei rodyti gimnazistų naujametinio karnavalo lygio spektakliukų. Progimnazijų aplink juk apsčiai. Atleiskit, šįkart grubiai – negabu. Net nejuokinga.

– Į „ArtVilnių“ einu kaip į atrakcionų parką – tuomet mano lūkesčiai lieka patenkinti, o kadangi paprastai einu su gauja vilkiukų – tai tą įspūdį tik sustiprina. Svarbu – nusiteikimas.

– Žiniasklaidoje skersai išilgai ištransliuotas kiekvienas „ArtVilniaus“ pirstelėjimas... Gal ir gerai. Įspūdingiausios, žinoma, VIP vakarėlių gviazdų nuotraukos prie raudų sienos, atsiprašau, graudžios sienos, atsiprašau, reprezentacinės sienos... Kai kurie personažai vargu ar atskirtų teptuką nuo dalgio... Bet tikrai, o kodėl turėtų skirti?.. Elitas turėtų skirti tik ėrieną nuo kuilienos.

– Paminėsiu Jevdokimovą-Karmalitą, Mykolo Saukos sėdinčią betoninę moterį – (pa)tiko mano pilkam kailiui etc. Daug kas buvo jau matyta parodose per visus metus – tai nėra blogai. Niekas ypač nenustebino, nebe tas amžius – kojos ir šio, ir to matę, o ar atrakcionai turi stebinti?

– Išskirčiau ir pagirčiau MENO stendus „Laima“ –­ žurnalas moterims (stendas Nr. 5.32), „Delfi“ (stendas Nr. 5.01) – televizorių rodė. Didelis.

– Gaila, kad nespėjau pasigrožėti Dusetų galerijos stendu – tuosyk iš jo virto rūstūs dūmų kamuoliai (turėję tik kurti bendrą ekspozicijos atmosferą) – o maniau, kad po apdovanojimo (paskelbta viena iš geriausių galerijų) jau kepa šašlykus... Spūdinau lauk. Žalia mėsa man gardesnė.

– Tuose medžioklės plotuose dūmų uždangos būta, ir skersvėjis, žinia, tikrai neprošal. Visur pernelyg kyšo fundatorių ir operatorių ausys. Vis dėlto: KUR DINGO NEINSTITUCINIS MENAS?

Vilkienė Džekė Skerdiklienė

 

Vartau numerį apie hipsterius ir galvoju: hipsteriai, literatūra, menas? Kadaise buvo populiarus toks žodis „pižonai“. Hipsteriai – tai tie patys pižonai, prisižiūri ir kopijuoja. Bet kam pižonams skirti kultūrinio žurnalo numerį ir pusę jo turinio? Ir kam net septynis neįdomius kompiuterinės grafikos pavyzdžius į jį dėt, kai aplinkui tikrai yra gero meno? Nepamenu, kad kokio LM numerio tema būtų kultūros politika, parodų organizavimo procesas, kuratorių veikla, literatūros agentai, knygų leidyba. Gal mada tokia, dabar populiarūs gyvenimo būdo leidiniai. Tiek to, ne mano lankos, ne mano ožiukai. Mane domina meno lankos ir jose besiganančios ožkytės. Labiausiai intriguojanti šiuolaikinio meno paroda Vilniuje šį pavasarį buvo Svajonės ir Pauliaus Stanikų „Pavasaris“. Hipsterių numery yra net du jai skirti straipsniai. Skaitau pirmą. Vos prisiverčiu permest iki galo, pižoniška nuobodybė su jai būdingais atributais (lingvistinė beskonybė, pseudointelektualus stilius, triaukščiai būdvardiniai sakiniai, visokios „sensorikos“, „naratyvai“, „egzistenciniai krūviai“, „efektyvūs tūriai“, „santykio su tikrove sąrangos“, netgi „auros“ ir kiti hipsteriškos meno kritikos štampai). Nedaug išspaudžia iš savęs kritikė, tik savo pačios citatą pabaigoje. Įdomu, ar ji pati susigaudo savo frazėse, tinkamose nebent vidutinio lygio kursiniam darbui, kai dar ne iki galo supranti, apie ką rašai, bet jau žinai teminį žargoną. Gerai, kad nors Baudrillard’o su Bourdieu necituoja ir palieka juos ilsėtis ramybėje. Jeigu tokia mišrainė buvo sąmoningai įdėta į hipsterišką numerį, kartu su netalentingais žvėrūniškais piešinėliais, tada respekt, ironijos aukštasis pilotažas. Nors abejoju, čia rimtas reikalas: žiūriu meno kritikės instagram, ji jaučiasi „honoured“, jau įsidėjo žurnalo numerį su atverstu savo rašinėliu ir greta tokį pavasarišką natiurmortą sudėliojo, kad Stanikai smagiai kvatotųsi pamatę. Skaitau antrą straipsnį, čia jau geriau, daugiau savitumo išspausta, nors būna, kad „vaizdiniu siužetu reprezentuojama atsitiktinumo svarba“ ir „muzika išryškina individo egzistencijos tęstinumą“. Vis dėlto einu į parodą. Ir sakau – geriau neskaitykit straipsnių apie parodas, eikit ir žiūrėkit. O čia pažiūrėti yra į ką: ir tyra lietuvaitė tautiniu kostiumu, ir nerangių kojų video su ilgesinga vokiška Hildegardos Knef daina apie rožes ir gyvenimą (galeristės sakė, kad Stanikai dainą pasirinko nesuprasdami, apie ką dainuojama, bet pasirinko taikliai), ir realistiški porno stiliaus piešiniai pieštuku, ir negražūs priedai, prilipdyti prie gražių vaizdų, ir įdomių veidų (vienas jų priklauso Svajonei) nuotraukos. Turi Stanikai idėjų, todėl gyvena ne Lietuvoje, jiems reikia laisviau kvėpuoti. Paroda jau baigėsi, todėl nepamatysit, tik nuotraukas, bet bus dar jie Vilniuje, verti dėmesio.

Dairausi, kas dar įdomaus tose meno lankose. Neries pakrantėm keliauju į Parodų rūmus. Čia „ArtVilnius ’17“, didžiausias Lietuvos meno turgus. Iki straipsnio LM praeitą vasarą net organizatoriai nežinojo, kad čia didžiausias visoje Rytų Europoje meno turgus. Gaila, kad didžiausias, 55 galerijos, 8 metai veiklos ir nei kokybinio, nei kiekybinio progreso, vienodai vidutiniška. Prie įėjimo tokia galinga akmeninė skulptūra stovi, kad vien už fizines pastangas duočiau menininkui medalį. Kitais metais jam reikėtų pamėginti skritulį ant trikampio užkelt. Skulptūrų šįmet daug, ir jos sukuria nuotaikingą atmosferą. Mugės erdvė apskritai smagesnė nei pernai, mažiau senienų, daugiau spalvų, stilių ir formų. Tamsiam kambary dirbtinėje migloje blausiai apšviestos juodo stiklo masės (gavo žiūrovų prizą, nors mugė nenorėjo įsileist, nes stiklas mat ne meniškas dalykas, organizatoriai, matyt, nežino, ką veikia Chihuly). Tai šen, tai ten neblogi piešiniai grafitu, tušu ir dar kažkuo ant popieriaus. Gražio kaukolė iš spalvotų vaikiškų figūrėlių ant juodo aksomo ir tikra vieno dalyvio mirtis. Jevdokimovo-Karmalitos paveikslai su Stravinskio galva priešaky. Nepavykusios, bet vykusios baltarusio fotografo nuotraukos ir jų aprašymai minimalistiniame minskiečių stende. Latvių galerija, pristatanti gerą naują meno ir mokslo bendradarbiavimo madą, kur sužinau, kad dumbliai gamina elektrą. Aukciono parodija, performansas, kur meno kūrinys nugalėtojui gaminamas, tiksliau, išmušamas vietoje – tai kasos čekis su aukščiausia pasiūlyta kaina. Ir rūžavas stendas su šuniuku, gėlytėmis, toršeru ir kėdute, kur parašyta, kad gražiai gyventi neuždrausi ir kabo brolių Gataveckų piešiniai. Nesvarbu, tyčia ar netyčia ten autoironija atsirado, svarbu, kad atsirado, reikia jos kūryboj ir gyvenime. Sponsoriaus salėje šiais metais ekspozicija lytiniu pagrindu, vienos ožkelės, bet ne tik dėl to blogesnė negu pernai, visokios videoinstaliacijos ir projektai. Padėtį pataiso pagal popdainą žiopčiojanti ir po biurą lakstanti senutė, čia tai bent alternatyvus klipas. Mugė smagesnė, bet party ir afterparty – atvirkščiai, pernai nesinorėjo išeit, šįmet norisi. Reikėtų iš „Art­Vilniaus“ daryti vasaros hepeningą, meno šventę, tada ne taip liūd­na būtų galerijoms nieko neparduot. Nes dabar turim valstybės remiamą komercinį renginį, kuris didžiajai daliai galerijų neatsiperka nė iš tolo. Stendų kainos, girdėjau, labai prieinamos – tūkstantis, pusantro, ne už kvadratą, už visą stendą. Gal čia tik saviems, svetimiems daugiau. Apsidžiaugiau pamatęs mažytį vilties žiburėlį: einančius pas dailininką, „kad būtų pigiau ir dar nuolaidėlę padarytų“, pirkėjus Gasiūnas pasiunčia, atgal į jo darbus parduodančią galeriją. Panašu į meno rinką, velniai griebtų. To žiburėlio šildomas einu atgal į mišką pailsėti.

Vilkas Sanitaras