Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1979

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Liepos 8 d.

Ilgas, bene pirmas toks Vakaruose dienoraščio protarpis. Sveikata, rodos, pasitaisė, bet buvo itin daug nesmagių kitos rūšies dalykų. Vis dėlto pagaliau „imu save į rankas“. Baigiau straipsnį (beveik 60 p.!). Kompiliacija, bet darbo nestigo. Surinkau vizas Europon (į Braziliją, kur planavau važiuoti, nepateksiu).

Liepos 9 d.

Studijuoju Beauvois1 knygą apie Vilniaus universitetą. Rašysiu recenziją.

Liepos 10 d.

Recenziją parašiau. Uff, rodos, darbai baigti.

Liepos 11 d.

Kraunuosi daiktus.

Liepos 12 d.

Skridimas į New Yorką. (...)

Liepos 13 d.

Vakare – lėktuvu Paryžiun.

Liepos 14 d.

Bastilijos paėmimo diena. Kad ir mieguistas, ilgokai klaidžiojau po miestą – ypač po Šv. Liudviko salą, už kurią nieko gražesnio Paryžiuje nėra. Stebėjau fejerverką, nors ir ne tokį efektingą, kaip Carcassonne.

Gyvenu bute prie Liuksemburgo sodo, kurį man įtaisė senukai Krivošejinai.

Liepos 15 d.

Susitikau Gorbanevskają. Naktį klausėmės su ja Mozarto, kurį grojo orkestrėlis Fiurstenbergo aikštėje. Pasakiau jai: „Вся эта наша невероятная жизнь еще должна как-то кончиться.“ – „Кончится в партизанском отряде, в маки. А тебя сбросят на парашюте с американским оружием.“

„Я наконец-то нашла свое место на глобусе.“2

Liepos 16 d.

Sukonstravau du eilėraščius.

Buvau Père-Lachaise. Aplankiau Prous­tą, Appolinaire’ą, Wilde’ą (su siaubingu egiptietišku „genijum“ ant kapo). Ties komunarų siena išrikiuoti partiečiai –­ visiškai tarybišku būdu, it Antakalnyje. Nuošaliai ir kukliai įsitaisę La Fontaine’as su Molière’u. Netoliese ir Balzacas, Talma, Chopinas – „visas devynioliktasis amžius“, anot Pasternako. Nedideli, gerokai aptrupėję antkapiai. Tik bronzinis Vivant’as Denonas sėdi it gyvas.

Daugelio kapų nemačiau – kapinės didžiulės, sausos, niūrios, tamsiomis alėjomis, be vadovo jose maža ką surasi. Bet ir to vienai dienai užtenka – o, žinoma, užtenka. Gaila tik, kad neaplankiau Modigliani’o (jis žydų sektoriuje).

Liepos 17 d.

Dar eilėraštis (apie Berlyno sieną).

Mažutis Balzaco muziejus žaliame sode. Beveik nėra daiktų, tik portretai, karikatūros, Balzaco herojų statulėlės. Miela vietovė.

Vakaras su Gorbanevskaja. (...)

Liepos 18 d.

Su Mitia Sezemanu3 (jis čia virto šiokiu tokiu rašytoju ir išleido romaną apie karinį perversmą Tarybų Sąjungoje – romane veikia, be kitų, „Kauno arkivyskupas Mieželaitis“). Buvome parodoje „Moskva–Paris“, kurią derėtų vadinti „Moskva–Petuški“ dėl jos siurrealistinio charakterio. Visi įmanomi ir neįmanomi darbai iš Maskvos slaptųjų saugyklų (bet ir laukiniausias socrealizmas), Nabokovas greta Erenburgo etc., etc. Lygiai tą pačią parodą žadama rodyti Maskvoje; gal ir rodys, tik įleidinės pagal superspecpropuskus.

O Gorbanevskaja ir keli kiti ties pa­roda buvo surengę demonstraciją: laikė ant pečių Malevičiaus grabo kopiją su užrašu: „Čia guli rusų avangardas, nužudytas bolševikų.“

Liepos 19 d.

Hugo muziejuje (Place des Vosges). Paties jo daryti baldai, griozdiški ir impozantiški, lygiai kaip ir romanai. Ant vieno staliuko – keturių anuometinių įžymiausiųjų parašai: Lamartine’o, Hugo, Dumas, George Sand. Nė vienas iš jų neliko įžymiausiuoju. Bet Hugo braižas gražus: bangos, plevėsuojančios vėliavos, kalavijai parado metu.

Dar eilėraštis.

 

Bus daugiau

 

1 Danielis Beauvois (g. 1938) – prancūzų istorikas.
2 Rus. „Visas šitas mūsų neįtikėtinas gyvenimas dar turi kažkaip pasibaigti.“ – „Baigsis partizanų būryje, maquis. O tu būsi nuleistas parašiutu su amerikietiškais ginklais.“ – „Aš pagaliau radau savo vietą gaublyje.“
3 Dmitrijus Sezemanas (1922–2010) – emigrantas, prof. Vosyliaus Sezemano sūnus.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai