Virginija Cibarauskė. Poezijos ribos ir beribiškumas XXI amžiuje: kas baisiau?

Pranešimas, skaitytas „Poezijos pavasario“ tarptautinėje poetų ir literatūros kritikų konferencijoje

Stasio Eidrigevičiaus piešiniai
Stasio Eidrigevičiaus piešiniai

Per šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho pristatymą apie lietuvių poezijos situaciją paklaustas poetas Benediktas Januševičius atsakė, kad lietuvių poezija ir poetai gyvena XIX amžiuje. Už manęs sėdėjęs kitas poetas tuoj tyliai replikavo, jog ir pats Januševičius užsisėdėjęs – tiesa, ne XIX a., bet XX a. pradžioje. Dėl sustabarėjimo lietuvių poezijai priekaištaujame dažnai: skundžiamės, kad nusibodo pakylėtas tonas, romantinė (ar neoromantinė) kančios ir aukos vaizdinija, o poetai pernelyg dažnai ir noriai prisiima pranašo, tautos šauklio vaidmenis (ir paskui skundžiasi, kad niekas jų šauksmo neklauso).

Įdomu, jog tokią poetų laikyseną itin pozityviai vertina akademinės kritikos dalis, eilėraštyje ieškanti harmoningos būties pajautų, klasikinių vertybių. Šis aspektas išryškėja per premijų teikimus sakomose kalbose pabrėžiant, kad premija – ne už naujoves, o už tradiciškumą, artimumą kokiam nors kanoniniam autoriui. Aš pati tokią situaciją ne kartą vertinau negatyviai. Visų pirma –­ dėl literatūros tekstų ir literatūrinio gyvenimo formų monotonijos. Tačiau rašydama šį pranešimą susimąsčiau: o gal klydau, gal šios ribos kaip tik ir žymi mūsų poezijos savastį?

Ribas itin lengva pajusti, kai jos pradeda klibėti. Pastaruoju dešimtmečiu ryškiausios klibinimo apraiškos, mano manymu, yra šios: poezijos proziškėjimas, populiarioji poezija, poezija vir­tualiojoje erdvėje (tinklaraščiai, elekt­roninė leidyba) ir slemas.

Apie tai, kad lietuvių poezija proziškėja, kritikos tekstuose svarstoma nuo Nepriklausomybės atgavimo. Tuo metu ši tendencija buvo vertinama įvairiai, pavyzdžiui, kaip tradicinio lyrinio pasaulėvaizdžio dekonstrukcija ar nauja banga. Pastaraisiais dešimtmečiais studijose, monografijose lyrikos sąvoka vartojama itin retai – galbūt tai susiję su faktu, kad proziška poezija tapo tendencija, o lyrika – nykstančia rūšimi. Metrinės poe­zijos, net verlibro rašoma vis mažiau, tačiau prozinių eilėraščių, primenančių vaizdelius, fragmentiškus monologus, kuriuos nuo tikros prozos skiria tik grafinis skaidymas, – nors vežimu vežk. Gana naujas, bet populiarėjantis reiškinys – eilėraščių rinkiniai, kuriuose greta publikuojami grafiškai suskaidyti ir nesuskaidyti tekstai, t. y. poezija-proza.

Viena vertus, poezijos proziškėjimas leidžia išvengti abstraktumo (tiek poetinių situacijų, tiek abstrakčios leksikos, vaizdinijos), žaisti žanrinėmis transformacijomis. Tai puiki terpė eksperimentuoti, taigi poezijoje daugėja subjektyvumo ir socialumo – kasdienių realijų, trauminių išpažinčių, sociumo kritikos ir pan. Kita vertus, neretai kyla klausimas, ar tai eilėraštis? Ir ar apskritai dar prasminga klausti, „ar tai eilėraštis“.

Populiarioji poezija ir virtualioji terpė siejamos, kartais net tapatinamos. Kai kurie kritikai ir autoriai (nors tokių vis mažiau) mano, kad visa virtualiojoje erdvėje pasirodžiusi poezija, išskyrus tuos atvejus, kai perpublikuojama anksčiau knygoje spausdinta kūryba, bevertė. Tačiau populiarioji poezija, kaip ir rimtoji, siekia įgyti popierinį pavidalą, mūsų kultūroje simbolizuojantį prestižą ir nešantį pelną. Ir leidyklos mielai tokias – populiarias – knygas leidžia. O avangardinių autorių ir jų eksperimentinių (nors tai ir nereiškia, kad gerų) rinkinių leidyklos kratosi, nes tokių juk niekas nepirks. Taigi virtualioji erdvė iš tiesų išskirtiniams kūrėjams dažnai tampa starto aikštele. O knygynų perkamiausiųjų sąrašuose puikuojasi poppoe­tai ir jų popfragmentai.

Pavyzdžiui, vieno ryškiausių populiariosios poezijos atstovo Mantvydo Lek­nicko knyga „Kniedytos mintys“ tapo savotišku bestseleriu, kurį pasmerkė vadinamosios rimtosios poezijos atstovai. Banalūs M. Leknicko tekstai apie meilę, jausmus primena epigramas ar atminimo sąsiuviniuose rašomus paaugliškus ketureilius, tačiau jo sėkmė įkvepia. Visai neseniai gana gerai perkamą knygą išleido „Begalybės fragmentų“ komanda, pasivadinusi „socialinių tinklų šekspyrais“. Šią komandą sudaro Tomas Taškauskas ir Tomas Norkaitis, įsitikinę, kad poezija turi būti prieinama ir suprantama visiems.

Praėjusią vasarą „Šiaurės vasaros“ seminare perskaitęs pranešimą šia tema T. Taškauskas sulaukė rašytojų-profe­sionalų pasmerkimo. Be abejo, tokią reakciją lėmė ir tai, jog pranešimas buvo labai nenuoseklus. Kita vertus, ne mažiau komiškas ir profesionalų piktinimasis, kad populiariose kavinėse-knygynuose pardavinėjami „mintimis“, „fragmentais“ ar „lyrinėmis poetinėmis miniatiūromis“ vadinami tekstai masiškai skaitomi paauglių ir suaugusių sentimentalių frazių gerbėjų. Nejaugi profesionalai, aukštosios elitinės kultūros atstovai, jaučia „socialinių tinklų šekspyrų“ grėsmę?

Stasio Eidrigevičiaus piešiniai
Stasio Eidrigevičiaus piešiniai

Rezervuotai vertinamos ir elektroninės knygos. Tarkime, stojant į Rašytojų sąjungą elektroninė knyga neįtraukiama į oficialių kūrinių sąrašą. Taip pat skeptiškai vertinami feisbuko paskyroje ir asmeniniuose tinklalapiuose publikuojami eilėraščiai, nors rašytojai sekėjų turi daug daugiau nei kultūriniai leidiniai. Neretai kultūrinių leidinių redaktoriai medžiagos būsimiems numeriams žvalgosi tame pačiame feisbuke. Pastaruoju metu feisbuką eksploatuoja ne tik jauni poppoetai, bet ir pripažinimo jau sulaukę įvairių respektabilių premijų leureatai. Tokios „publikacijos“, neretai lydimos ir nuotraukų bei epizodų „iš asmeninio gyvenimo“, rek­lamuoja naujas knygas, kviečia į skaitymus ir panašiai.

Be abejo, dauguma virtualiojoje erdvėje publikuojamų tekstų – žemos meninės vertės. Kita vertus, atidžiau pastudijavus kultūrinės periodikos ir net prestižinių leidyklų išleistas knygas paaiškės, kad didžioji jų dalis taip pat bevertės – vienadienis skaitalas arba skaitalas, kurį skaitys tik autorius ir jo artimieji. Kita vertus, nors dažnai norėčiau nežinoti, ką feisbuke Kęstutis Navakas valgo ir geria, ir ką vėl nusipirko turguje ar antikvare, net ir feisbuke jo poezija – gera. Vadinasi, geram šokėjui netrukdo niekas, o tai, kad socialiniuose tinkluose tekstai prieinami plačiam ir įvairiam skaitytojų ratui, neabejotinas privalumas.

Slemas puikiai iliustruoja, kaip kinta tekstų, žanrų ir jų autorių statusas. Dar neseniai slemas buvo laikomas ekscent­riška tikrosios poezijos niekintojų pramoga. Stebino tiek tekstų pobūdis (ironiški, grindžiami žodžių žaismu, prisodrinti vulgarybių), tiek atlikimo būdas (skaitoma tarsi nerimtai, ne taip, kaip „normaliuose“ skaitymuose), tiek atlikimo vieta – kavinės, barai. Tačiau šiais metais vienas žymiausių sleme­rių – Žygimantas Kudirka-Mesijus – Lietuvių literatūros ir tautosakos institute skaitė klasiko Kazio Bradūno eiles. Kultūros periferijos atstovą pri­ėmė garbi mokslo įstaiga, leidusi interpretuoti kanoninį autorių.

Tad kas geriau – tvirta ir stabili, nors šiek tiek senamadiška, klasikines vertybes puoselėjanti poezija, ar tãkios, todėl neretai trivialios ir nežinia ką žadančios formos? Mano manymu, didžiausia vertė – ne paskirose formose, o kad jų daug ir jos koegzistuoja greta. Būtų dar geriau, jei jos koegzistuotų ne abejingai užrietusios nosis, bet polemiškai.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_2017-06-23_nr._3621-3622_virselis.jpg

2017-06-23 nr. 3621-3622

|
Karlis Vėrdinis. Rugiagėlės
vienas eilėraštis


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAna Baltė
poezija


Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai