Antanas Sheshi. Apie vilką ir ožkytę (ne pasaka)

Ilgai „Litmenyje“ apie kitus rašinėjęs vilkas ir viena iš jo draugių ožkyčių, rodos, bus prisidirbę. Abu išleido po knygą (dargi žmogiškomis pavardėmis pasirašytą), tad pagaliau turės progą ir apie save tikrą tiesą išgirsti. Bepigu buvo garbių visuomenės atstovų pasisakymus ar pasirodymus komentuoti, –­ kažin, kaip patiems seksis pastabų klausytis?

Virginija Kulvinskaitė. „Antrininkė“. – Elektroninė leidykla „Naujas vardas“, 2017.

b_200_284_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_antrininke.jpg

Iš pradžių stvėriau ožkytės kūrinį – apimtis mažesnė, gal lengviau įveiksiu. Nors elektroninėse knygose net puslapių skaičiaus nebegali žinoti: viskas priklauso nuo naršyklės. Nelengva atsakyti ir į kitą, regis, paprastą klausimą: kas knygos autorė? Pavardė viršelyje (nors publikacijų periodikoje ir būta) daugeliui nieko nesako, todėl tik perskaičius Laimos Kreivytės „Redaktorės žodį“ tampa aišku, jog pirmąjį poezijos rinkinį skaitytojams pristatanti Virginija Kulvinskaitė ir literatūros kritikė Virginija Cibarauskė – gal yra tas pats asmuo. Žodis „gal“ būtinas: V. Kulvinskaitė – ne vien tik V. Cibarauskės poetinis pseudonimas (beje, pavardė nepramanyta). „Antrininkė negali sutapti su ta, kurią įkūnija“, – rašo L. Kreivytė. Įžangoje tą patvirtina ir autorė, tekstus pavadinusi „artimais išpažintinei poezijai“, ir taip iš anksto kiek atsiribodama nuo ketinimų juos priskirti šiam – dabar taip madingam –­ žanrui. Kita vertus, V. Kulvinskaitės pavardė reikalinga ne tik pasirinkto antrininkės vaidmens aliuzijai sustiprinti: pabrėžtinai kategoriškos V. Cibarauskės įvaizdis, ko gero, iškreiptų knygai būdingo atvirumo suvokimą (ką jau kalbėti apie išankstines nuostatas).

Antrininkiškumas – ryškiausias knygos požymis. Jo mastą ypač junti palandžiojęs po viešąją autorės feisbuko1 dalį: poezijos skaitymų pristatyme abejojama, kas kieno (V. Kulvinskaitė V. Cibarauskės ar V. Cibarauskė V. Kulvinskaitės) eilėraščius skaitys, o telefoninio pokalbio su mama (kuri pasigiria skaitanti „Antrininkę“) aptarime – baimė gauti pylos už prasimanymus. Fantazijų rinkinyje daug. Bet net jei nebuvo tos cerkvės kitoje gatvės pusėje, kur „gieda / moterys ir vyrai, jų balsai keistai ištęsti“ (eil. „31-as gimtadienis“), to kaimo, kuriame „jie apsimesdavo, kad laukė: / motina bučiuodavo / savo motiną, o aš spėliodavau, / ar jau melžė karves – // kai pienas šiltas labai sunku neapsivemti – – – // po to eidavome miegoti“ (eil. „pabaiga“), net jei niekas nerinko tų uogų „kurių nenoriu, man jų nereikia // nesu alkana / nežinau, ką turėčiau su jomis daryti – / parsinešti namo – – – // aš išbarsčiau jas pakeliui (eil. „diena, skirta rinkti“), net jei viskas –­ iš piršto laužti pramanai, dažnai plūstantys į galvą prieš miegą, paneigti jų poveikį autorės suvokimo modeliui sunku. Šis poetinio placebo efektas dažnai neleidžia atskirti, kas čia kūrybos proceso pirmininkė, kas antrininkė, o kas tretininkė. Juolab kad atvirai įvardijami („aš vaikas dar visai buvau, žinau / per daug skaičiau, rašiau / ir pasakoj gyvent labai norėjau“, eil. „meilė“) mergaitiški svaičiojimai ir klejonės knygoje lengvai virsta užuominomis į metafizines alegorijas: „ką galvodavau aš, / pasigirdus cypimui / naktį: // – ar skaudės? / ne, tik trūkt / šlumšt / ir laisva“ (eil. „nedaiktiniai įrodymai: pelės“); „šviežios eketės kvapas toks pat / kaip žaizdos: / baisus ir saldus žinojimas, / kad tai gali įvykti“ (eil. „eketės lankymas).

Ypač pagirtina „Antrininkės“ savy­bė – maksimalus prisotinimas, leidžiantis knygą skaityti ištisai, neužstringant prie nuobodžių vietų, nesusimąstant, ar praleisti puslapį, ar ne. Ne paslaptis, kad tušti paplepėjimai dažnai sudaro nemenką poezijos knygų dalį. Čia to nejuntama: trys rinkinio skyriai („pasakoms apie mirtį“; „apie motiną“; „apie meilę“) nuosekliai tęsia vienas kitą, periodiškai pasikartojančios, lūžius žyminčios pauzės eilėraščiuose tampa svarbesnės už pa­skirus netolygumus stambesnių teksto blokų sanklodoje. Kad netolygumų išvengti kartais nepavyksta, stebėtis nereikėtų – kai kurie eilėraščiai, tiesa, kartais kitais pavadinimais, pirmąsyk skelbti prieš dešimtmetį2, tad prieš mūsų akis – ilgo laikotarpio kūrybos mozaika.

Vientisumo įspūdį sustiprina pasikartojantys persikūnijimo ženklai. Juos išduoda net „Antrininkės“ lyrinio sub­jekto belytiškumas – daugumoje vietų kalbėjimo formatas moteriškas, bet kai kur (eil. „bandymai palikti kūną“, „mirtis kaime“) prireikia vyriškos giminės, o paskutiniame eilėraštyje („Nekaltybės amžius, arba nauja pradžia kiekvieną dieną“) pripažįstama, kad „tikriausiai viskas visuomet bus taip pat (...) darai darai darai / bet galų gale / lieki tokia pat –­ nei moteris, nei vyras anei vaikas“. Toks universalumas kartais leidžia įgyti kone savidulkio augalo bruožų: „tariau tad sau – mieloji, gal dar pasilik, / kas, jei ne tu / bus mano sužadėtinė ir mano vaikas“ (eil. „31-as gimtadienis“). Tačiau aiškiausias personažo nepaliaujamos kaitos signalas – jo dvilypumas. Jis akcentuojamas visur: pradžioje atspindžiais eketėse ir veidrodžiuose (eil. „baltas triukšmas“; „antrininkė“; „31-as gimtadienis“), vėliau pereinama prie odos nėrimosi vaizdų – kažkas ją nugvelbia ir pats apsitempia (eil. „ten nieko nėra“), kažkas odą atiduoda, kartu mėgindamas primesti ir savo vidujybę (eil. „ežytis“; „jaukinantis roplį: odė terariumui“), kažkas vilioja kūną į odą įsinerti (eil. „oda“; „norėti kūno“) ar išsinerti iš jos (eil. „odė deginimuisi“).

Iš tvarkingai struktūruotos rinkinio erdvės iškrinta vos keli tekstai. Sunku paaiškinti įžanginio eilėraščio „koncertas“ vietos parinkimą: įdėtas prieš skyrių pradžią, jis įgauna raktinio įrašo lygį, bet dešifruoti simbolinę teksto paskirtį sudėtinga. Specifiniu skambesiu išsiskiriančiam eilėraščiui „mergaitės“, regis, taip pat buvo sunku rasti tinkamą vietą – 3 skyriuje vyraujančios odos nėrimosi scenos užgožia jo ritminio reljefo grožį.

Nemažai pavojų kelia ir knygą persmelkęs dualizmas. Kad tai suvoktum, nebūtina gilintis į psichoanalizės teorijas, nors tekstų, skirtų mėginimams perprasti motinišką galvoseną ir santykius su ja, gausa leidžia žvelgti į „Ant­rininkę“ ir iš šių pozicijų. Dualizmo žymės rinkinyje tokios dažnos, ryškios ir įvairios, kad vietomis – nori nenori – kyla įtarimas: ar jas siunčiantis adresantas sukonstruotas ne per daug dirbtinai? Ar V. Cibarauskė, kurdama V. Kulvinskaitės eilėraščius, nepersistengė speičiant savąjį alter ego į kuo tolesnį kampą nuo dažnam pažįstamo jos recenzijų ir mokslo darbų konteksto? O gal tai poetė V. Kulvinskaitė vis pastūmėja V. Cibarauskės nuostatas besąlygiškumo link? Kažin, ar pati autorė į šiuos klausimus atsakytų...

Kol kas antrininkiškumas knygoje neperžengia savotiško atrakciono ribų, o flirtas su paraleliniu kalbėtoju pasiteisina. Tačiau įsijautus į panašius žaidimus, fantazijos gali prarasti laisvę, tapti dirbtinės ar – kas baisiausia – specialiai pritaikytos išsakyti patogią (ne)tiesą. Linkiu, kad taip neatsitiktų. Kad antrininkė netaptų klastote.

Gytis Norvilas. „Grimzdimas“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

b_200_277_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_grimzdimas.png

Dabar einu medžioti vilko, tad pagal žvėrį ir kalibras. Pirmas klausimas, kilęs vartant naują Gyčio Norvilo rinkinį: ar nebus plėšrusis vilkas-avangardistas pavirtęs sustabarėjusiu ožiu (šiuo personažu jis, regis, retsykiais taip pat prisistato)? Klausimas, spėju, kyla ne man vienam, bet laukiančius intrigos atvėsinsiu – atsakymo čia nerasite. Suabejočiau net ir tuo, ar aptariant G. Norvilo kūrybos ypatumus šiandien, į tokį klausimą įmanoma atsakyti. Naujovės deramai įvertinamos tik joms tapus kasdienybe, tad kol kas telieka spėlioti. Neabejotiną „Grimzdimo“ panašumą į ankstesnes autoriaus knygas galima sieti su keliomis priežastimis. Aptarkime labiausiai tikėtinas.

Pirma hipotezė. G. Norvilas su būreliu bendraminčių (kurių priešakyje D. Gintalas su B. Januševičiumi) tęsia mėginimus formuoti savitą kryptį lietuvių poezijoje, vis labiau artindami eilėraštį prie slemo bei performanso ir tolindami jį nuo tradicinio formato. Tai nestebina – tendencijos modeliuotoju nori vadintis ne vienas subrendęs poe­tas. Pastangas eiti šia linkme liudija autoriaus „paišai“ (daugelio motyvai primena matytus „Skėrių pusryčiuose“, 2006, ar „Išlydžių zonose“, 2012) bei proziniai eilėraščiai. Taip pat nuolatiniai eksperimentai su vizualiomis žodžių dėlionėmis, leidžiantys tekstą skaityti įvairiomis kryptimis.

Šią hipotezę patvirtintų ir vis ryškėjanti įspūdžio svarba: ne veltui viename rinkinio pristatyme3 daugelis akcentavo G. Norvilo poezijos apeigiškumą ‒ pateikimo ceremonija, skaitymo tonas dažnai nustelbia žodžių prasmes. Kita vertus, galimybė dešifruoti tekstus pasitelkus tik autoriui žinomas patirtis („kiekvienas eilėraštis turi savo horizontą, vietovę, man pačiam – labai konkrečią vietovę (...) skaitant juos balsu visada galvoje šmėžuoja konkretus tos vietovės vaizdas, detalės, peizažas“, p. 107) dalį jų užsklendžia. Ypatingas prisirišimas prie išbaigto emocinio kraštovaizdžio kartais ne padeda, bet trukdo. Pojūčiai įsijungia tik „pagavus“ konkretaus momento kadrus: patirti, kaip „čiuožia vaikystė transformatorinės link“ (p. 20), galima tik vėlyvą rudenį prie skerdyklos stebint danguje šonais besitrinančius debesis virš lajumi aplietos pakriaušės, nuo kurios čiuožia raštuoto linoleumo atraižas pasikišę vaikai... Ir tik platumose, kuriose nebesninga... „Transformatorinė“ – vienas stipriausių knygos tekstų. Bet ar jis įtrauks tuos, kurių atminties akiratis „nekabina“ panašių panoramos detalių?

Vaizdų gausa mėgina sumenkinti žodžių prasmę, išstumti juos į G. Norvilo taip mėgstamą užkalbėjimo zoną. Nors to neabejotinai siekiama (dar vienas argumentas, kad autorius tikslingai kreipia savo kūrybos vektorių), tai atbaido dalį tyliųjų poezijos skaitytojų. Skambesio kerų svarba knygoje išryškėja iš karto: jau pirmame eilėraštyje, norėdamas atsidurti „skerdžiančioj tyloj“, pirma turi pamatyti, kaip „auto­strada iš vakarų nuo jūros (...) artėjo iš vandens išlipęs / didelis žvynuotas dievas / po pažastimis paspaudęs inkilus po tris“ (p. 13). Pats reginys geriausiai įžvelgiamas garsiai kartojant jo aprašymą, tad skaitytojas tarsi įvaromas į mantrą: garsui apčiuopti reikia vaizdo, šiam – garso, ir vėl iš naujo...

Antra hipotezė. Besikartojantis G. Nor­vilas užbuksavo ir malasi toje pat vietoje. Papildomų argumentų pagrįsti šiai prielaidai beveik nereikia: tai, kas buvo išsakyta aukščiau, tinka ne tik pirmai, bet ir antrai hipotezei. Pavyzdžiui, gebėjimas integruoti paišus pirmuose rinkiniuose buvo poezijos suvokimą praplečianti naujovė, vėliau (kaip dauguma pasikartojančių dalykų) po truputį bluko, o dabar vis dažniau priverčia susimąstyti, „ko šiame skyriuje dar nemačiau?“ Taigi, kitaip nei V. Kulvinskaitės rinkinyje, G. Norvilo knygoje vietų, keliančių pagundą neskaityti, būta. Dažnai šis priekaištas galioja ir aptariant rašymo stilių, vaizdinius, temas: visur, kaip ir anksčiau, bandoma apeiti kanonus. Bėda tik, kad nuolat apeinant iš tos pačios pusės (o tai kelia įtarimų, ar atsitiktinė seka nesuformuota dirbtinai), minamas takelis per gerai pažįstamas teritorijas. Poetinio avangardo mokyklai būdingų principų laikomasi, bet klausimas, ar tai neprieštarauja ant ket­virto knygos viršelio skelbiamoms autoriaus nuo­statoms („poezija turi būti aštri, nepatogi, turi erzinti, neduoti ramybės“), lieka neatsakytas. O apėjimas iš to paties šono, nuolatinis sukimasis ratu dažnai veda rutininio komforto link.

Kuri iš hipotezių arčiau teisybės, palieku spręsti skaitytojams (poezija todėl ir žaidžia slėpynių su tik­rove, kad iš įvairių vietų būtų regima skirtingai). Aš linkčiau prie antrosios. Nuolatinį sukimąsi toje pačioje terpėje („ratu, spirale, žemyn... judu tarp šių taškų, vis grįžtu“, p. 107) autorius, brėždamas „knygos maršrutą“, ne tik pripažįsta, bet ir įteisina kaip dirgiklį. Tačiau tautiečiai šį reiškinį kartais apibūdina kitu plačiai vartojamu priežodžiu. Regis, G. Norvilui labiausiai trūksta terpės pakeitimo: kaip ir kiti neoavangardo atstovai, jis nebetelpa popieriuje (tai matėsi jau „Išlydžių zonose“), tad paišai ar eilėraščiai-ornamentai nebeišgali perteikti vidinių vibracijų žvarbos. Smagu, kad ši žvarba neišnyko. Tikėkimės, kad bus rasta ir jai tinkamesnė matrica.

1 www.facebook.com/virginija.cibarauske
2 „Literatūra ir menas“, Nr. 3137, 2007-04-06.
3 www.youtube.com/watch?v=k8UYWFJ2Azg

Komentarai  

 
+1 #1 p. Vanda 2017-07-06 23:59
Nepakirpsite sparnų Poezijos Paukštei!
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_2017-06-23_nr._3621-3622_virselis.jpg

2017-06-23 nr. 3621-3622

|
Karlis Vėrdinis. Rugiagėlės
vienas eilėraštis


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAna Baltė
poezija


Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai