LNOBT organizuojamas choreografinių dirbtuvių projektas „Kūrybinis impulsas“ – nebloga proga turiningai praleisti gražų vasaros vakarą. Metai po metų į šį renginį gausiai susirenkanti publika turi išskirtinę privilegiją diskutuoti, kvestionuoti, reikšti savo „fe“ ar susižavėjimą, neveikiama (ar neatsižvelgdama) tarptautinės ar vietinės reikšmės autoritetų. Jaunųjų baletas, pasak baletomanų, tarsi išankstinė indulgencija tiek kūrėjams, tiek kritiškai nusiteikusiems žiūrovams. Ir tie „jaunieji“ stengiasi mūsų nenuvilti. Įdomu, ar dar nenusibodo stengtis?

„Vieno kūno istorija“
„Vieno kūno istorija“

O dabar tiesiog Puntuko akmuo į birželio 18 d. vakaro organizatorių daržą. Pirma. Šiuolaikinio šokio ir vien baleto mėgėjai susidūrė su neišsprendžiama dilema – kaip tą patį vakarą pamatyti į Lietuvos nacio­nalinį dramos teatrą atvykusios „Nyderlandų šokio teatro 2“ trupės pasirodymą ir nepraleisti „Impulso“, kuris yra unikalus, nes vyksta tik vieną kartą metuose. Esu įsitikinusi, kad „Impulso“ organizatoriai tikrai galėjo koreguoti datą, jeigu, žinoma, iš viso domisi kuo nors daugiau nei tuo, kas vyksta tik tarp operhauzo sienų. Tokią atsitvėrimo nuo reiškinių, vykstančių Lietuvos šokio pasaulyje, tendenciją esu pastebėjusi jau gerokai anksčiau. Matyt, ši Kinų siena ir yra priežastis, kad „Naujojo Baltijos šokio“ pasirodymuose ir kituose reikšminguose šokio renginiuose baleto artistas yra retas svečias. Taip pat neteko girdėti, kad būtų organizuojamos kokios nors išvykos stebėti naujausių užsienio choreografijos meistrų darbų, jeigu jau neįdomu tai, kas vyksta panosėje. Išskyrus kelias personas, kurios savo sąskaita važinėja į Kopenhagą, Venecijos bienalę ar į tuos pačius Nyderlandus, visiems kitiems arba nėra laiko, arba pinigų, arba prikraunama per daug darbo. Kyla klausimas: iš kur semtis impulsų „Kūrybiniam impulsui“?

„Impresija“
„Impresija“

Antra. Gal jau būtų laikas kūrėjams rimčiau susikauti? Vis tas pats miniatiūrų formatas jau šeštus metus iš eilės ima priminti banalų gala koncertą, kuriame gali prisižiūrėti visokio nuobodaus šlamšto. Juo labiau kad kai kurie jaunieji choreografai akivaizdžiai išaugę iš koncertinių kelnių ir yra pajėgūs įveikti kitą mastelį. Keletas trumpų vienaveiksmių baletų labiau atitiktų birželio 18 d. matytų choreografinių apmąstymų turinį. Judėti į priekį turėtų ne vien baleto kūrėjai, bet ir organizatoriai, koordinatoriai.

„Šaknis iš dviejų“
„Šaknis iš dviejų“

O vakaro choreografai tikrai pateisino lūkesčius, buvo ir gana įspūdingų atsivėrimų. Atsiverta jau pirmajame epizode. Choreografės Agnietė Lisičkinaitė ir Greta Grinevičiūtė pademonst­ravo medijų performansą apie baleto artistės gyvenimą „Vieno kūno istorija“. Tai buvo vienas geriausių mano matytų išsisakymų šia tema. Prieš mėnesį per „Naujojo Baltijos šokio“ festivalį teko stebėti taip pat kažkuo panašų Taneli Törmä’s veikalą „Klasikinis grožis“. Paralelę ypač sustiprino abiejuose monospektakliuose išryškintas karūnos vaidmuo. Tik Törmä’s atveju mes turime reikalą su popierine, klouno karūna, o „Vieno kūno istorijoje“ baleto solistė Goda Bernotaitė stebi tą karūną lyg iš šalies, lyg ir iki galo neįvertindama savo baleto artistės statuso šiuolaikiniame pasaulyje. Iš erdvės sklindantis Godos balsas kalba apie nepasiekiamą tobulumą, apie baleto artistės kasdienybę ir dar apie daug ką, ko galbūt niekam ir nereikėtų žinoti, bet labai įdomu. Šią miniatiūrą tikrai pasižiūrėčiau ir pasiklausyčiau dar kartą...

„Hisstorya“
„Hisstorya“

Klasikinį grožį labiausiai vertina ir nepripažįstantis jokių kompromisų Isaacas Evansas. Jau primirštą, grynojo simfoninio baleto žanrą kuriantis jaunasis choreografas nenuleidžia rankų. I. Evansas tarsi primena, kad atėjome į baleto šventovę, ponai, ir jokie „postmodernai“ neprilygsta klasikos grožiui. Panašiai mąsto ir Daria Olefirenko, pristačiusi istorinę choreografinę fantaziją „Impresija“. Impresionistų mėgstama katedra –­­ videoprojekcija scenos fone, kelių praėjusių amžių kostiumai, sentimentali choreografinė kalba kėlė stiprią asociaciją su publikos taip pamėgtais gala koncertais ir 90-metį švenčiančio Jurijaus Grigorovičiaus choreografija.

Mergaitiškai lengvabūdiškas, bet dėl to ne mažiau klasikinis ir Vaidos Šniurevičiūtės numerėlis „Šaknis iš dviejų“. Tai tiesiog simpatiškas meilės duetas, nepaisant gana intriguojančio pavadinimo ir įdomių matematinių paveikslėlių, lyg ir paaiškinančių dueto gilesnes potekstes. Na, dėl vyro ir moters santykių, tai „šaknį iš dviejų“ gali turėti ne tik matematinė formulė. Anot viduramžių mistikų, Mandragoros šaknis taip pat iš dviejų.

„Elektra“
„Elektra“

Koncertinio formato, tik gerokai modernesnio ir, sakykim, populiaresnio judesio buvo Modestos Butautytės energingas monologas „Žavinga“. Gana populiariai nuskambėjo ir jauno choreografo Povilo Basčio monologas „Hisstorya“ pagal Philipo Glasso šiuolaikinės operos „Einšteinas paplūdimyje: Epizodas 5“ muziką. Nuolatos besisukanti ratu, didėjanti, mažėjanti, plaukianti Ph. Glasso muzika keri magiškų pasikartojimų galia, transcendentine, beveik neišverčiama baltųjų eilių poezija. Choreografas akivaizdžiai turi puikų muzikinį skonį, o į bet kokius teorinius rėmus sunkiai telpantis Ph. Glassas tinka įvairioms abstrakcijoms. Žinoma, tuos, kurie nors kiek susipažinę su šia opera, galėjo trikdyti romantiška suknele apsivilkusios merginos aistros, bet V. Šniurevičiūtės judesiu kuriama atmosfera eksperimentą iš dalies pateisino.

Atmosferą antroje dalyje gerokai sutirštino ir įelektrino choreografo Kipro Chlebinsko „Elektra“. Darbas, visiškai nesiekiantis populiarumo, bet apimtimi pretenduojantis į nemenką eksperimentą. Pradedant Richardo Strausso operos „Elektra“ akordais, jungiamais su ypač šiuolaikiška jauno rusų kompozitoriaus СОН noise (natūralaus triukšmo) muzika, baigiant „klasikinio grožio“ visiškai išvengusia choreografija. Vaizdo projekcijų autorius Stanislovas Marmokas ir kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė kūrė akivaizdžiai viena banga su choreografu, todėl įspūdingai besisukanti veido kaukė, monumentalūs, antikinę temos kilmę pabrėžiantys kostiumai kėlė taip geidžiamą postmodernaus baleto teatro impresiją. Kaip kokybės ženklas sužibėjo primadonos Olgos Konošenko pasirodymas šioje scenoje, įspūdingai atsivėrė balerinos G. Bernotaitė, Inga Cibulskytė, D. Olefirenko, Marta Rueda ir Margarita Verigaitė. Vienintelio vyro – Ernesto Barčaičio – keliamas temos svoris gal dar kiek per sunkus jaunojo choreografo pečiams, bet rezultatas nuteikia viltingai.

„Kliūtis“. Martyno Aleksos nuotraukos
„Kliūtis“. Martyno Aleksos nuotraukos

Taip pat viltingai nuteikia ir talentingos choreografės Editos Stundytės choreografinė fantazija „Kliūtis“. E. Stundytė puikiai valdo neoklasikinio baleto judesių rinkinį, miniatiūroje dalyvaujantiems solistams yra kur pademonstruoti savo techniką. Pasirinkta abstrakti tema ir Arvo Pärto muzika nevaržo choreografės, visi sprendimai pasiteisina, atsiskleidžia šiai choreo­grafei būdinga dinamika.

Todėl pakibęs klausimas – ar dar nenusibodo stengtis? –­ išlieka aktualus. Talentingų choreografų ir šokėjų tą vakarą buvo pilnas teatras. Norisi, kad „Impulsas“ tęstųsi ir vystytųsi, neliktų tik stebuklingai giedančiu paukščiu operhauzo narvelyje.