Tomas Venclova. Emigracijos dienoraščiai, 1979

Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys
Tomas Venclova. Ugnės Žilytės piešinys

Liepos 20 d.

Iš ryto – pas Krivošejinus. Ninos Aleksejevnos [Krivošejinos] pasakojimai apie Nabokovą. „У парижских эмигрантов был истинный его культ. Культ личности. На стуле он сидел не просто, а поперек, свесив ноги через поручень, и руку закладывал по-наполеоновски, но на одну пуговицу ниже.“1

Vėliau Maramzinas2 (jo bute sutikau ir Chvostenką3). Sukčiaus tipas; labai nesmagus juokas.

Gavau pasiskaityti Varšavskio knygą „Незамеченное поколение“4, kurios pervariau apie šimtą puslapių. Įdomu, nes pasaulis – 1930–1939 metų rusų emigracija – beveik nežinomas. NTS5, pasirodo, tikrai fašistinės proveniencijos dalykėlis.

Be to, buvau Eifelio bokšto viršūnėje (pirmąsyk atsidūręs Paryžiuje prieš dvejus metus, irgi ten nubėgau, bet liftas kėlė tik į antrą aukštą). Vaizdas iš 300 metrų pilkesnis, vienodesnis negu iš 100 ar 120. O gal tiesiog pripratau prie to miesto, prie tos vienintelės pasaulyje trium­fališkumo ir natūralumo samplaikos.

Liepos 21 d.

Traukiniu atvykau į Amsterdamą. Gyvenu pas Feliksą Kaplaną, pažįstamą iš Vilniaus. Per pusdienį spėjau apeiti nemažą miesto gabalą su karaliaus rūmais, Oude Kerk (į kurios bokštą buvau ir užlipęs), kanalais, bokštais, bent keliais muziejais. Spinozos namų nebėra – ten statomas metro; bet yra Rembrandto namai, pilni jo graviūrų, vietomis kiek humoristinių. Itin įdomus žydų muziejus ir namas su slapta katalikų bažnytėle ant aukšto (vertėtų ją pamatyti „Kronikos“ redaktoriams – tokių prabangių katakombų jie turbūt dar negali sau leisti). Miestas, žinoma, unikalus – lyg Venecija. Monotoniškas, absoliučiai išlaikyto stiliaus: violetiniai namai, baltos langų angos, vanduo. Viskas atsikartoja dešimtis kartų lyg veidrodžiuose, sustatytuose vienas priešais kitą. Vis tie patys kanalai, gėlynai, tiltų tiltai, netgi prostitutės languose, netgi sexshopai, kurių čia daugiau negu Pa­ryžiuje ir New Yorke kartu paėmus. Su kuo jį dar sulyginus? Su šachmatais. O dar geriau – su šaškėmis, kuriose visos figūros sutampa, o kombinacijos būna elegantiškesnės nekaip šachmatuose.

Pavakary mačiau Efraimą Sevelą6, gana juokingą asmenybę – iš tų emig­rantų, kurie su ašaromis žiūri televizijos laidas apie Tarybų Sąjungą, bet drauge turi ką apie ją ir papasakoti.

Liepos 22 d.

Aerodrome pasitikau N. K. Po to – vėl Amsterdamas. Rijksmuseum mane trupučiuką nuvylė – jame nėra tų nyderlandiečių, kurie man visų svarbiausi; ankstyvieji olandai, bene pirmą kartą supratę, kas yra raudona spalva, daugiausia ja ir operuoja, o tai nuobodoka. Daug laiko praleidau pas Rembrandtą ir Halsą, dar daugiau pas Terborchą, o daugiausia pas Vermeerį. Jo čia keturi paveikslai, vienas jų man nežinomas, kiek secesinio atspalvio; visi keturi tobuli – beveik ikonos. Nedaug tėra už Vermeerį geresnių.

Annos Frank namuose lankytojų it Lenino mauzoliejuje. Labai įsiminė anuometinių laikraščių iškarpos, kurias Anna klijavo ant sienų – Greta Garbo, Durbin, dar kažkas naivaus ir sensacin­go. Tiesą pasakius, ji pati virto tokia iškarpa.

Idealiai tylūs, taikūs kanalai – Prinsengracht, Herengracht. Amstelis su pakeliamais tiltais lyg iš van Gogho. Dviračiai ir valtys; ką jau bekalbėti apie valtis – namai ant vandens, šiltnamiai, virtuvės; pagaliau gatvės, bažnyčios, visas miestas ant vandens.

Retkarčiais virš tų palinkusių į priekį, atsikartojančių vienas kitame (ir vandenyje) namų, virš siauručių skersgatvių, senoviškų kavos ir arbatos krautuvėlių, virš sodietiško Begijnhof ir anaiptol nesodietiškos biržos – varpų koncertai, irgi monotoniški ir taikūs.

Vėlai vakare – televizijos reportažas apie emigrantus New Yorke. Brodskis; pirmą kartą suvokiau, koks gražus, kasmet gražėjantis jo veidas. Maždaug šitaip bręsdamas ir sendamas keitėsi Pasternakas. Poetai tik pamažu panašėja į save.

Liepos 23 d.

Pro Bredą jau į pavakarę pasiekėme Briuselį. Jame turėjome vos dvi valandas, bet spėjome pamatyti stebėtiną visais atžvilgiais Grand-Place ir, žinoma, Manneken Pis, apvilktą bene gaisrininko drabužiais. Ant katedros laiptų sutikome Vytenį Vasiliūną7, kuris parodė mums kelią ligi Louvain-la-Neuve.

Louvain-la-Neuve (ne Louvain!), kur vyksta lietuviškųjų studijų savaitė, – naujas universitetinis miestelis, statytas neva viduramžių pavyzdžiu ir neišpasakytai klaidus. Užtruko ilgiau negu valandą, kol su Šilbajorio pagalba radome savo kambarius.

Liepos 24 d.

Kalbėjau studijų savaitėje (gana prastai). Išvažiavome apie trečią drauge su Lidija Šimkute, pažįstama iš Adelaidės. Stabtelėjome Namiure (citadelės viršuje), paskui gražiu, uolėtu, bet pramonės visiškai sudarkytu Meuse slėniu pasiekėme Lježą. Pakeliui dar buvo miestas skambiu pavadinimu Huy (kuriame esama netgi muziejaus „Vieux Huy“8). Lježe užsukome tik į vyskupų rūmų kiemą; šiaip jau, rodos, miestas niūrokas, žiauriai supramonintas.
Vakare – Vokietija, klaidžios auto­strados, valandėlė Kölne ir bene trys valandos ieškant Altenbergo.

Liepos 25 d.

Altenberge – lietuvių jaunimo kong­resas. Žmonių nemažai, nuotaika gan smagi (iš pažįstamų yra Meras) (...). Visą dieną buvau gerokai užimtas, kalbėjau (šį kartą sėkmingai), o jau naktį dalyvavau literatūros vakare.

Liepos 26 d.

Pirmoji daugiau ar mažiau poilsio diena. Keturiese (Šimkutė, Meras, N. K. ir aš) aplankėme Aacheną. Puikus kated­ros oktogonas, visiškai rytietiškas, primenąs San Marco ir Raveną. Barbariškas marmurinis Karolio Didžiojo sostas. Iš tolo žiba jo karstas; katedros dešinėje – varinė, brangenybėmis nusagstyta sakykla; romėniška vilkė prie įėjimo. Nuošaliau Domschatzkammer9 su Lotaro kryžiumi. Auksinė, sakralinė Europa, kurią nuo brandžiųjų viduramžių skiria tiek pat metų, kiek brandžiuosius viduramžius nuo mūsų.

Aacheno rotušė irgi nebloga, bet jau visai kito lygmens. Beje, miestas pilnas humoristinių modernių skulptūrų – pilvoti miestelėnai, šlavėjas... Yra jų ir Amsterdame, tačiau ne tiek. O čia aiškiai sugalvota padaryti „vientisą ansamblį“ – gal tas sumanymas ir nusisekė.

Liepos 27 d.

Atsisveikinę su lietuviais, patraukėme Vokietijos keliais. Bonoje per dvidešimt minučių gavau Izraelio vizą. Valandą pabuvome Diuseldorfe – Königsallee su jos fontanu ir tiltais, senamiestyje, prie Heine’s namų. Miestas kažkoks velvetinis, prigesęs. Paskui su dideliu vargu, pergrūstomis auto­stradomis kirtome Ruhro baseiną tarp Duisburgo ir Esseno. Vakarop grįžome Amsterdaman. Rausvos, visiškai tapačios gatvės, pavadintos olandų dailininkų vardais. Po Vokietijos stebina gėlių kiekis, ir iš viso miestas atrodo dar nepaprastesnis negu pirmą sykį.

Liepos 28 d.

Šiandien – du muziejai. Mažytis, bene privatus ir gana įdomus „Bijbels museum“ su Jeruzalės šventovės modelių kolekcija. Paskui – van Goghas. Žinoma, visa tai, ką esame matę kitur, tėra šio rinkinio priedai, dargi gana nežymūs. Dvi valandos labai intensyvaus kontakto; intensyvaus, bet ne visada intymaus – intymus užsimezgė, galimas daiktas, tik su vienu Provanso peizažu, tarp „Tilto“ ir „Valčių“. Ir dar su vienu Paryžiaus vaizdu – nuo Monmartro, tapytu vos atvykus iš Nyderlandų, kuriame ir spalvos priklauso ankstesniajam periodui, ir dangus nyderlandiškas.

Kadangi paveikslai sukabinti chronologine tvarka, pirmąsyk gerai supratau ir van Gogho ligos plėtotę. Pradžioje gamta jį dar ramina, tik portretuose juntamas sąmonės „pasistūmėjimas“; autoportretas darytas sunkaus priepuolio metu, kituose portretuose ima suktis nejaukūs sūkurėliai, bet balti žydintys medžiai, vanduo, melsvoki kalnai horizonte tebėra atokvėpis ir gėris. O paskui sūkurys, įtraukęs žmones, kambario baldus, Arlio kavines, ima įtraukti ir peizažą – ligi paskutiniojo šiurpaus geltono lauko su tamsmėlyniu dangumi ir juodomis varnų̃ dėmėmis. Apie tą lauką galėtum pasakyti: paveikslas, nutapytas po mirties, perteikiąs – iš tam tikro atstumo – pačią mirties akimirką.

Liepos 29 d.

Keliaujame po Olandiją. Lietingas dangus (žinoma, iš Reisdalio) ir karvės (iš Potterio). Pradėjome nuo Utrechto, kuriame stūkso impozantiška, kadaise apgriuvusi katedra su gotikiniu kluatru. Paskui pasiekėme Rotterdamą. Šis, kaip žinoma, po sugriuvimų atstatytas visai modernus – rausvas, vietomis stiklinis, nuobodokas. Centre gana bjauri Zadkine’o statula. Tačiau muziejus geresnis už amsterdamiškį. Žiūrėjome tik senuosius meistrus; čia jau esama tų nyderlandiečių, kurių taip stinga Amsterdame, sakysime, Boscho pilkasis „Sūnus palaidūnas“ ir rausvasis „Šv. Kristupas“, kurio antrajame plane pridėta beveik nepastebimų, bet itin nejaukių detalių: berniukas karia (užmuštą?) lokį, nuogas žmogus bėga nuo siaubūno, iškišusio galvą iš griuvėsių. Štai tokiame pasaulyje Kristus ir nešamas per vandenis.

Haaga. Jei neklystu, oficialiai ji laikoma ne miestu, o kaimu, ir ligi pat centro tikrai primena lietuvišką bažnytkaimį, tiksliau, bažnytkaimių virtinę. Lankose kyšo raudoni vieniši bokštai, ir tiek. Arčiau jūros – Scheveningenas, pablogintas Palangos variantas: idiotiškas didžiulis statinys su kupolu (kurhauzas?), jūros tiltas, keli besimaudantys šaltame vandenyje; kažkas panašaus į kopas (turbūt, olandiški pylimai), galybė žmonių ir mašinų. Tačiau pačiame centre – pakenčiami rūmai ties ežeru ir muziejus, mažutis, bet tos pačios rūšies, kaip Brera Milane; tai yra būrelis neįsivaizduojamų šedevrų. Ypač Vermeerio „Delfto reginys“ – ir, aišku, Rembrandto „Dovydas su Sauliumi“. Jis man padarė beveik tokį pat (ir panašaus tipo) įspūdį, kaip „Sūnus palaidūnas“ Ermitaže: estetika be mažiausių pastangų virsta etika. O „Anatomijos pamoka“ – patologiška, nemaloni: kad ir labai norėtum, nieko nematai, išskyrus mėsinėjamą lavono ranką.

(...) Plaukiojome laiveliu po Amsterdamą, po delikačiai apšviestą Hereng­racht ir po didelį uostą.

Liepos 30 d.

Olandijos pabaigai – Delftas, jaukumu, švarumu ir intymumu neturįs sau lygių; gal truputį persaldintas, o gal ir ne. Žinoma, Vermeeris tą Delfto dvasią sakralizavo, pakėlė į daug aukštesnį lygmenį.

Ančiukai kanale (čia pat, vamzdyje – lizdas, kur jie išsirito ir gyvena).

Pro plačias įlankas su burlaiviais, pro Dordrechtą, pervažiavę kelis tiltus ir tunelius, patekome į Flandriją – lėkštą, kvepiančią karvių mėšlu, jau nebe jūrinę, bet agrarinę. Maždaug toks pat skirtumas, kaip nuo Ventės ir Rusnės pasukus link Pagėgių ir Viešvilės.

Nuostabiai elegantiškas akmeninis Gentas. Ta jo elegancija kiek prancūziška. Katedroje bene valandą išbuvome prie van Eyckų altoriaus (dalis su Avinėliu man gerokai svaresnė, reikšmingesnė negu dalis su Dievu ir muzikuojančiais angelais). O dar ilgiau sėdėjome muziejuje prie Boscho – kryžių nešančio Kristaus, iš kurio tyčiojasi Jeruzalės gyventojai. Visų geriausia galva – toji en face, prasižiojusi, absoliučiai nekarikatūriška, prie pat Kristaus galvos. Įdomu, ar Boschas pavaizdavo paveiksle save. Gal tai tas, kurio veido beveik nematyti, padedąs nešti kryžių. O gal ir kuris nors iš besityčiojančių; sunku patikėti, bet kas jį žino. Jis pakankamai juto žmogaus skalę – ir jos ašigalių artumą, – kad leistų sau net ir tokį posūkį.

Nakvojame Damme, Ulenšpygelio gimtinėje – miestelyje, kurio praktiškai nėra.

Liepos 31 d.

Truputį pasibastėme po Damme, net išgėrėme konjako užeigoje „Lamme Gudzak“. Apgriauta rotušė, visai apleista bažnyčia, paminklas negirdėtam poetui, o šiaip jau tuščia. Užtat gretimas Bruges – grynas Dievo stebuklas. Kaip Siena. Ir geresnis už Gentą: ne akmeninis, o mūrinis, senas, solidus. Rimti kanalai, stambūs romaniški bokštai, vietomis akį veriančios, bet irgi nepriekaištingai ramios ir išbaigtos aikštės. Virš to visko – beffroi [varpinė], vienintelė visame mieste pasinešusi į efektą. Ir muziejai: skaidrių skaidriausias, skaisčių skaisčiausias Memlingas, kitoje vietoje – van der Weydenas, Petrus Christus... Turbūt nieko aukštesnio tapyboje nebūna. Vermeeris, Velázquezas – meistrai; o šitie matė madonas ir Kristų, kaip mato šventieji.

Po to dar Briuselis: valanda muziejuje prieš pat uždarymą. Vis dėlto geriau tai negu nieko. Spėjom pamatyti „Ikarą“ ir „Surašymą Betliejuje“, taip pat Boschą (neįprastas jam „Kūčias“) ir itin puikų Cranachą.

Nakvojame Ardėnų miške, Saint-Hubert.

Rugpjūčio 1 d.

Apėję Saint-Hubert katedrą ir stabtelėję Bastogne, kur it tarybiniame rajono centre stūkso (tiesa, amerikoniškas) tankas, įvažiavome į Liuksemburgą. Dar viena valstybė nykštukas. Šiaip ar taip, su savo veidu: skiriasi net namų spalva – balti kaip grietinėlė, nevokiški, nebelgiški, neprancūziški. Sostinėje per valandą aplaksčiau įdomesnes vietas – iš esmės tik vieną vietą: vyriausybinį rajoną su katedra ties gilia, tamsžale, tiltais perjuosta dauba. Vaikšto ginkluoti sargybiniai, ir net yra ispanų ambasada. Bet Andora kaip valstybė man atrodo tikresnė.

O Liuksemburgo–Prancūzijos siena uždaryta! Tiesa, ne dėl karo ar politikos, o dėl kažkokios eismo nelaimės. Kirtome ją kitoje vietoje. Paskui net tris šimtus kilometrų ritomės link Pa­ryžiaus. Atvažiavome baisiai pavargę, bet tuoj susiradome Gorbanevskają, su kuria pavaikštinėjome po Monparnaso ir Lotynų kvartalo smukles.

Rugpjūčio 2 d.

Radijuje ilgokai šnekėjau su Gladilinu10 ir gėriau kavą su Marja Siniavskaja. Matyt, imsiu bendradarbiauti „Sintaksėje“; be to, pasisiūliau išversti į rusų kalbą „Captive Mind“11. Pavakary susitikau dar Drawiczių12.

Įstabus Invalidų kupolas mėlynėje. Paryžius man – namai; vienintelis iš Vakarų miestų.

Rugpjūčio 3 d.

Gorbanevskaja savo namuose surengė poetinį koncertą. Anot Sezemano, „этим занимались в Петербурге в одиннадцатом – двенадцатом году, и если память мне не изменяет, это очень плохо кончилось“13. Buvo Drawiczius ir Sermanai14, dar kažkokia gana graži mergytė gerbėja, „допущенная в мастерскую“15; tokios mergytės anuomet zujo aplink Achmatovą ir Cvetajevą. Nataša – basa ir nešvari – skaitė prastai; publika, tiesą sakant, išsibėgiojo – buvo paskelbta pertrauka, po kurios likome tik mudu su N. K. ir toji mergytė. Eilės labai techniškos, nuobodokos. Ką darysi.

Nemalonus Natašos gėrėjimasis savimi (eilėse ir behaviour16), bet tai praktiškai visų poečių bėda.

Rugpjūčio 4 d.

Mačiau Siniavskają ir Piatigorskį. Marja [Siniavskaja] dėstė savo konfliktus su Solženicynu (jis nepasirašęs laiško dėl Abramo Terco – girdi, nedera „ieškoti šlovės užsienyje“).

Staigiai palikau N. K. Buvo priežasčių, bet svarbiausioji galbūt ta, kad jau nebeįstengiu – psichologiškai – ilgesnį laiką egzistuoti ne vienas.

Nakvoju Reimse. Nelinksma, ką besakyti.

Rugpjūčio 5 d.

Reimsas. Netoli geležinkelio stoties –­ nejaukūs romėniški vartai. Čia pat prasideda šampano rūsiai – nori nenori, esi Champagne sostinėje; iškabose žinomi firmų vardai – „Mumm“ ir taip toliau. Fužitos koplyčia (jei Petrui Repšiui duotų tokią erdvę, jis nutapytų, ko gero, įdomesnių freskų). Arčiau centro stilingų prancūziškų rūmų virtinė. Bet visa tai tėra įvadas: miestas egzistuoja tiktai kaip katedros priedas.

O katedra stebuklinga: grynesnė, kris­tališkesnė, tobulesnė negu visos mano matytos. Gigantiški angelai; portale pranašai ir patriarchai ilgais šiurkščiais veidais.

Jau pavakaryje Nancy – absoliučiai kitoks, grakštus ir taisyklingas XVIII amžiaus miestas. Galbūt toliausia į vakarus vieta, kur trupučiuką junti Lietuvą: vis dėlto Vytis ant rotušės ir karalius tas pats... Paauksuoti aptvėrimai, vėsūs parkai, švytintys balti paviljonai; bronza, akmuo, žaluma. Lyg mažutis inkrustuotas brangakmenis – Porterie, kur bene vienintelį kartą istorijoje kits kitą atsvėrė gotika ir renesansas.

 

Bus daugiau

 

1 Rus. „Paryžiaus emigrantai palaikė tikrą jo kultą. Asmenybės kultą. Krėsle jis sėdėdavo ne kaip visi, o skersai, nusvarinęs kojas per rankeną, ir ranką laikė užantyje napoleoniškai, bet viena saga žemiau.“
2 Vladimiras Maramzinas (g. 1934) – rusų rašytojas emigrantas.
3 Aleksejus Chvostenko (1940–2004) – rusų poetas emigrantas.
4 Rus. „Nepastebėta karta“.
5 „Tautinė darbo sąjunga“ – rusų antisovietinė organizacija.
6 Efraimas Sevela (1928–2010) – rusų ir Izraelio literatas.
7 Vytenis Vasiliūnas (g. 1939) – lietuvių muzikas emigrantas.
8 Pranc. „Senasis Huy“.
9 Vok. Katedros turtų saugykla.
10 Anatolijus Gladilinas (g. 1935) – rusų rašytojas emigrantas.
11 „Pavergtas protas“ (Č. Milašiaus eseistinė knyga).
12 Andrzejus Drawiczius (1932–1997) – lenkų literatas disidentas.
13 Rus. „Tuo užsiiminėta Peterburge vienuoliktaisiais dvyliktaisiais [1911–1912] metais, ir jei manęs neklaidina atmintis, tai labai blogai baigėsi.“
14 Rusų slavistas emigrantas Ilja Sermanas (1913–2010) su žmona, rašytoja Ruf Zernova (1919–2004).
15 Rus. „įleista į dirbtuvę“.
16 Angl. „elgsenoje“.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_2017-06-23_nr._3621-3622_virselis.jpg

2017-06-23 nr. 3621-3622

|
Karlis Vėrdinis. Rugiagėlės
vienas eilėraštis


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAna Baltė
poezija


Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai