René Avilés Fabila. Miriama (I)

1967 m. pasirodžius Gabrielio Garcíos Márquezo romanui „Šimtas metų vienatvės“, po pasaulį išplito „stebuklinio realizmo“, „magiškojo realizmo“, „stebuklinės tikrovės“ terminai, literatūros apžvalgininkų siejami su romano autoriaus vardu, nors šio pobūdžio literatūros pradininkų būta ir anksčiau, ir ne Lotynų Amerikoje atsirado šie terminai. Meksikoje, kur G. García Márquezas 18 mėnesių rašė garsųjį romaną, „stebuklinę tikrovę“ kūrė ir daugiau rašytojų, kurių vieni Lietuvoje neblogai arba šiek tiek pažįstami, pavyzdžiui, Juanas Rulfo, Carlosas Fuentesas, Rosario Castellanosas. O René Avilésas Fabila, miręs pernai spalio mėnesį, septynių romanų ir keliolikos apsakymų rinkinių autorius, – visiškai nežinomas, nors užima garbingą vietą Meksikos literatūroje tęsdamas tas jos tradicijas, kurios nuo seno susijusios su magija ir burtais, su senųjų šalies šeimininkų indėnų mitologija.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Grįžusi Miriama iškart nuėjo tiesiai į savo butą – ji niekada nestabtelėdavo vestibiulyje paplepėti su kaimynais arba budėtoja, pasisveikindavo ir dingdavo už durų, atitveriančių jos karalystę nuo viso pasaulio. Matydami, kad ji, tokia graži, ori, elegantiška, visada viena, vienui viena ir visada kažkur skubanti, žmonės spėliojo: ta moteris –­ kino aktorė, ne, ji dirba televizijoje, nieku gyvu, ji manekenė, kiti net dievažijosi matę ją scenoje.

Miriama sudėjo ant virtuvės stalo viską, ką atnešusi: pieną, duoną, konservus. Paskui nuėjo į miegamąjį, bet įjungė tik lempą, stovinčią ant sekretero. Ji nemėgo ryškios šviesos, jai patiko šviestuvai, jų silpna švelni šviesa, jai patiko gyventi prietemoje tarp nugulusių šešėlių ir atošvaitų. Paskui ji grįžo į virtuvę ir, dėdama pieną į šaldytuvą, išgirdo kažką barškinant rašomąja mašinėle. Gal kaimyną, studentą ar rašytoją. Ne, kažkas rašė čia pat: taip aiškiai negali girdėtis iš kito buto, ir Miriama uždarė šaldytuvą. Rašomoji mašinėlė tarškėjo kažkur greta. Galimas daiktas, svetainėje. Miriama kyštelėjo galvą iš virtuvės. Jai pasirodė, kad kažkoks vyriškis – ji pastebėjo tik siluetą – sėdi prie rašomosios mašinėlės. Tačiau Miriama niekada neturėjo nei rašomosios mašinėlės, nei rašomojo stalo, nei didelės knygų spintos – nieko tokio, ką ji matė dabar. Svetainės prieblandoje aiškiai matė nugara į ją sėdintį jauną vyriškį su džinsais ir marškiniais raudonais ir žaliais langeliais, jis kaip tik traukė iš mašinėlės popieriaus lakštą. Miriama nematė jo veido. Jokios abejonės: kažkas įsibrovė į jos butą, tai ne iliuzija, ne šmėk­la. Sutrikusi ji įjungė viršutinę šviesą. Viskas iškart dingo. Nei rašomojo stalo, nei knygų, nei mašinėlės. Viskas kaip paprastai: vietoj senovinių baldų aplink jaunuolį – vien šiuolaikinės užuolaidos ir kėdės.

Miriama nė kiek nesusijaudino. Jai niekada nesivaidendavo, betgi kino filmai ir skaitytos knygos, vienišos moters mintys ir jausmai, jos ilgi apmąstymai galėjo sužadinti regėjimus, slaptų svajonių apžavus. Ji prisiminė Kasareso fantastinius apsakymus: pavyzdžiui, jo „Paulinoje“ kalbama apie žmogaus gebėjimą vaizduotėje susikurti senų laikų paveikslus, kadai kada nebūtyje dingusių daiktų ir žmonių atvaizdus. Miriama netrukus išmetė visa tai iš galvos ir, išsekusi po ilgos darbo dienos, nuėjo gulti.

Po kelių dienų, kai visa tai jau buvo išdilę iš atminties, vakare grįžusi namo ir atidariusi duris, Miriama pamatė, kad miegamajame dega šviesa: paslaptinga šviesa sklido ir iš kitų kambarių. Padvejojusi ji įėjo tikėdamasi užklupti vagį, stalčiuose ieškantį brangenybių. Tačiau svetainė vėl buvo apstatyta kaip ir tada, kai ji pamatė ten jaunuolį prie rašomosios mašinėlės. Tik dabar ant grindų buvo žalias kilimas. Jos žvilgsnis užkliuvo už knygų, gausybės knygų. Ji išgirdo miegamajame krebždesį ir pirštų galais nuėjo ten link, tyliai žengdama storu, minkštu kilimu. Ten vyšnių medžio supamojoje kėdėje pintine lianų sėdyne suposi vyriškis: jis skaitė, bet veido už knygos nebuvo matyti. Miriama tyliai priėjo. Vyriškis nuleido knygą ir Miriama akimirksniu pamatė jo veidą. Vyriškis dingo, o drauge su juo – ir viskas, kas buvo aplink, bet toks nešiuolaikinis supamosios kėdės brazdėjimas dar keletą sekundžių nelyginant aidas tvyrojo ore.

Dabar Miriama įsiminė to rašytojo veidą – ji nė kiek neabejojo, kad jis rašytojas: kokių dvidešimt aštuonerių metų, juodaplaukis, be galo patrauklaus veido, spindinčių akių. Ji negalėjo prisiminti kada nors mačiusi tą žmogų.

Kelias savaites nieko panašaus neatsitiko. Miriama laukė grįžtant regėjimo, dažniau būdavo namie, bet veltui. Ji ryžosi pavaikščioti po knygynus, bet pati nenumanė, ko ieško. Sklaidė literatūrinius žurnalus, žiūrinėjo knygų aplankus – gal pasitaikys bute regėto jaunuolio nuotrauka. Pasitaikydavo tik niekuo neypatingi nepažįstami veidai, žinomų rašytojų nuotraukos. Grįžusi namo, ji sutiko budėtoją, kuri, nenusižengdama padorumui, moteriai įgimta nuojauta sugebėdavo įminti namo gyventojų asmeninio gyvenimo smulk­menas. Trokšdama ką nors sužinoti Miriama ėmė ją klausinėti, ir budėtoja papasakojo, kad anksčiau tame bute gyvenęs vyriškis, bet ji ne kažin ką žinanti apie jį: jaunuolis, tylenis, lyg nedrąsus, lyg labai uždaras; išeidavęs retai, visada apsikrovęs knygomis.
– Žinot, panele, man rodos, jis rašytojas, girdėdavau, kaip jis amžinai tarškina rašomąja mašinėle.

Miriama įsiminė budėtojos pasakytą pavardę, gana dažnai jam ateidavo laiškai jos adresu, bet ji nekreipdavo į juos dėmesio, grąžindavo juos laiškininkui arba budėtojai. Kai pagaliau vėl atėjo laiškas, ji perskaitė: Chuanas Pablas Kasalis, Minotauro 509-4, Meksikas, 12, Centras. Siuntėja – moteris. Miriama ryžosi atplėšti laišką. Stengėsi neįplėšti, bet nepasisekė – sugadino voką. Atplėšdama degė iš gėdos, lyg vogdama ar savindamasi svetimą daiktą. Juk įsibrovė į asmeninį gyvenimą, į gyvenimą žmogaus, turinčio galią ar likimo dovaną pas ją lankytis, žmogaus, kuris ir išvykęs liko gyventi tame bute. Ji širdimi jautė, kad Chuanas Pablas Kasalis gali kiekvieną akimirką pasirodyti ir ją sugėdinti. Bet nieko panašaus: ji gyveno viena. Laišką rašė Lilija Miurat, meldė jį atsiliepti. Skundėsi, kad jau ištisus metus negauna iš jo žinios. Prašė parašyti bent kelis žodžius arba atsiųsti telegramą. Dievagojosi jį tebemylinti, nors jau daug laiko praslinkę po paskutinio pasimatymo. Rašysena buvo negrabi, laiškas jausmingas, šleikščiai saldus, banalus, pagalvojo Miriama. Vis dėlto moters žodžiai dvelkė begaliniu ilgesiu. Laiškas atėjo iš Havanos.

Miriama laikė laišką drauge su savo korespondencija, dar kelis be galo prailgusius mėnesius nekantriai laukdama Chuano Pablo Kasalio. Tačiau kartą, trečią valandą nakties, pajuto miegamajame brazdėjimą, lyg kas nors būtų vartęsis lovoje, negalėdamas užmigti. Bet lovoje gulėjo ji viena. Bijodama krustelėti Miriama baugiai pažiūrėjo į tamsą. Atrodė, lyg kambaryje būtų stovėjusi dar viena lova. Miriama ištiesė ranką ir įjungė lempą. Šviesa užliejo kambarį. Kitame gale ji pastebėjo sujauktą lovą; galvūgaly ant sienos kabojo Boscho triptiko „Žemiškųjų malonumų sodas“ ir dar trys reprodukcijos (Remedios Varo, René Magritte’o ir Breigelio Vyresniojo), ant grindų mėtėsi kelios knygos.

Ji atsikėlė, nuėjo į kambario vidurį. Žvilgtelėjo į Breigelio „Sukilusių angelų nuopuolį“. Dabar garsai sklido iš svetainės, ten kažkas vaikščiojo, stumdė baldus. Miriama pasuko į svetainę. Jaunas vyriškis, be abejo, Chuanas Pablas Kasalis, kažko ieškojo didelėje knygų spintoje.

– Kas jūs? – įsidrąsinusi paklausė Miriama. – Ką jūs čia veikiate?

Tarytum negirdėdamas jos klausimo vyriškis aiškiai ieškojo kažkokios knygos: iš elgesio buvo matyti, kad jis labai susijaudinęs. Paskui, radęs knygą, pasklaidė ir įgulė į vieną puslapį. Miriama nematė jo veido, jis stovėjo atsukęs nugarą. Džiaugsmingai šūktelėjęs, nuvožė mašinėlės dangtį ir ėmė labai greitai rašyti.

– Atsiprašau, ar jūs – Chuanas Pab­las Kasalis?

Mašinėlės tarškėjimas aidu atsiliepė jos galvoje, ir staiga pirmą kartą užplaukė migla, tarytum užklodama viską aplink, ir Miriama atsibudusi – dienos šviesa jau smelkėsi pro nesandariai užtrauktas užuolaidas – iškart prisiminė praėjusios nakties įvykius. Žvilgtelėjo ton pusėn, kur stovėjo lova tikėdamasi pamatyti triptiką, didelę knygų spintą, rašomąją mašinėlę... Bet pamatė tik savo daiktus, įprastą apystatą. Kasalio – nė žymės. Ir ji padarė išvadą, kad visa tai tiesiog sapnavo ilgai vaikščiojusi po knygynus, kalbėjusi su budėtoja, skaičiusi laišką ir kad apskritai per daug galvojanti apie tą vyriškį. Vis dėlto tai buvo ne sapnas: pernelyg aiškiai įsirėžė į atmintį. Ji tik negalėjo prisiminti, kaip vėl atsidūrė lovoje, o visa kita atrodė taip tikroviška, tiesiog apčiuopiama. Įvykiai klostėsi nuosekliai, be jokių trikdžių nuo tos akimirkos, kai ji išgirdo bruzdėjimą, ir iki tos, kai ji kreipėsi į žmogų ar į jo pavidalą, regimą ir drauge nepasiekiamą.

– Teisingas ir logiškas nuoseklumas, – pasakė ji balsu.

Kelias dienas Miriama buvo labai užsiėmusi visas jėgas skirdama darbui reklamos agentūroje. Tačiau kartais prisimindavo tą vyriškį ir mintyse rikiuodavo jo gyvenimo istoriją, pagrįstą spėjimais ir vaizduotės peršamomis prielaidomis. Ko gero, tai tas pats Chua­nas Pablas Kasalis, anksčiau gyvenęs mano bute. Jis rašytojas, o baldai, knygos, paveikslai – jo turtas. Bute tebėra jo gyvenimo pėdsakų, tolydžio apsilanko dvasia, atkurdama reikšmingiausias gyvenimo akimirkas – kūrybinį darbą. Jis išsilavinęs, uždaro būdo, pasak budėtojos, daug keliavęs, tai liudija bent jau Lilijos Miurat laiškas: be jokių abejonių, susipažino su ja Kuboje.

Miriama vėl ėmė vaikščioti po knygynus. Kantriai ir atkakliai naršė po lentynas ir prekystalius. Dabar ji žinojo jo pavardę ir galėjo pardavėjus prašyti kūrinių. Tačiau niekas nebuvo girdėjęs tokio Chuano Pablo Kasalio vardo. Viename knygyne ji išvartė storą katalogą, bet nieko neaptiko. Niekur nepasitaikė ieškomosios pavardės. Ji tiesiog puolė į neviltį. Vienas mandagus ir paslaugus knygyno tarnautojas paaiškino, kad jos ieškomasis, galimas daiktas, spausdinosi kūrinius žurnaluose arba literatūriniuose prieduose, tačiau knygų neleido. Ką gi, Miriamai atsivėrė dar vienas kelias. Ji gailėjosi, kad nepažįsta nė vieno intelektualaus rašytojo.

Tada vėl kreipėsi į budėtoją.

Nesužinojo nieko nauja. Tačiau ją sukrėtė vienas dalykas. Chuanas Pablas Kasalis išsikėlė netikėtai nepalikdamas nei naujo adreso, nei bet kokių pėdsakų. Tiesiog vieną gražią dieną susikrovė daiktus, ir po dviejų valandų butas ištuštėjo. Chuanas Pablas Kasalis perspėjo, kad kartą per mėnesį ateisiąs atsiimti korespondencijos.

– Bet žinot, panele, buvo atėjęs tik vieną kartą.

Miriama nežinojo, ką daryti: nemigos naktimis klaidžiodavo po butą ieškodama Chuano Pablo ar veikiau tikėdamasi išgirsti mašinėlės tarškėjimą, bet veltui. Kartą vienas kolega pakvietė ją į savo gimtadienio vakarėlį. Liūdesio kamuojama Miriama pamiršo ir kiną, ir knygas. Tad nutarė, kad bus neprošal prasiblaškyti.

Į vakarėlį atvažiavo vienuoliktą valandą, kai visi jau buvo įsilinksminę: muzika, šnekos, taurių skambesys, balsų šurmulys. Kolega pasitiko ją pernelyg džiaugsmingai ir nuvedė per svečių minią: prašom susipažinti, tas ir tas, o čia tas ir tas, ji vardu Miriama, labai malonu, malonu susipažinti.

Miriama ėjo nuo vieno būrelio prie kito, kol jos akys užkliuvo už gerai pažįstamo veido, ypač pastebimo tarp svetimų veidų. Ji automatiškai nusišypsojo, bet žmogus neatsakė tuo pačiu. Nustebusi ji bandė prisiminti, kur anksčiau mačiusi tą žmogų tokiu pažįstamu veidu: mokykloje, ankstesniame darbe... Prisiminė! Ūmai iškilo atmintyje: jis lankėsi jos bute, jis – Chuanas Pablas Kasalis, tik keista, kad dabar, tarp gausybės svečių, ryškioje šviesoje... Nedrąsiai – juk jis vėl galėjo išnykti kaip šmėkla! – ji priėjo prie vyriškio.

Stasio Eidrigevičiaus piešinys
Stasio Eidrigevičiaus piešinys

– Sveikas!

– Labas, – atsakė jis sutrikęs.

– Jūs manęs nepažįstate?

– Atsiprašau, ko gero, ne.

Miriama nė neketino slėpti nusivylimo.

Aplink šurmuliavo svečiai.

– Tai bent, – šiek tiek susitvardžiusi pasakė Miriama, – o aš, priešingai, neblogai jus pažįstu. Jūs – Chuanas Pablas Kasalis, rašytojas, gyvenote Minotauro gatvėje, namo numeris 509, ketvirtas butas. Tiesa?

Vyriškis nustebęs sužiuro į ją. Kodėl ta nepažįstama moteris, nors atmintimi jam netenka skųstis, tiek daug apie jį žino?

– Taip, bet turiu jūsų atsiprašyti: aš... matau jus pirmą kartą.

Miriama nusišypsojo. Jo teisybė, ir ji pasijuto nei šiaip, nei taip. Ieškodama išeities iš keblios padėties pasakė:

– Matot, aš esu Šerloko Holmso mokinė: man užtenka tik žvilgtelėti į žmogų ir iškart žinau apie jį viską iš padugnių.

Miriama matė Chuaną Pablą prie rašomosios mašinėlės, matė, kaip jis skaito, žinojo jo pomėgius, jo polinkį į tapybą, tad nė kiek nesivaržė ir galėjo juokauti.

– Paėjėkime į šalį, ten ir pašnekėsime, – pasiūlė Chuanas Pablas.

– Gal norite sužinoti, kaip viskas atsitiko?

– Savaime suprantama.

– Duokit žodį, kad nesijuoksite.

– Žodis.

Ir, pasitraukę į svetainės galą kuo toliau nuo klegančių svečių, juodu įšneko. Chuanas Pablas negalėjo atsistebėti. Miriamai išsamiai papasakojus apie jo apsilankymus, šypsodamas žiūrėjo į jos veidą – tikėjosi pastebėti pašaipą. Pagaliau pareiškė, kad visa ta istorija labai įdomi ir galėtų tapti puikaus fantastinio apsakymo pagrindu.

– Žinoma, gana ilgai ten gyvenau, beveik penkerius metus, bet perspėju: aš netikiu nei emanacijomis, nei fluidais, kuriuos kūnas, kaip skelbiama, kai kur palieka, netikiu ir šmėklomis, aš – užkietėjęs materialistas. Bet tikiu meno galia ir meilės stebuklais. Tik pamanykit, vaikystėje nė kiek neabejojau, kad iš tikrųjų būta Kentervilio pilies vaiduoklio ir kad atgauti ramybę jam padėjo švelni ir graži mergina.

– O dabar jums teks atsisakyti savo įsitikinimų ir patikėti tuo, ką jums papasakojau. Garbės žodis, tokį jus ir mačiau, sužinojau, kad jūs gyvas ir kad rašote. Ir viskas buvo taip tikra kaip tai, kad mudu esame čia, šiame vakarėlyje. Tik niekaip nesuprantu, kodėl jūs dingstate neatsakydamas nė vienu žodžiu, nekreipdamas į mane dėmesio. Nieko nematote įgulęs į savo rašymą.

– Kvaila taip sutelkti dėmesį kad ir į literatūrą, kai su tavimi kalba tokia graži moteris. Ką gi, išgerkime už tą stebuklą, už tai, kad viename bute Minotauro gatvėje palikau savo asmenybės emanaciją, o gal ir savo šešėlį. Nors ne, šešėlis čia, matote, prikibęs prie batų.
Juodu nusijuokė.

– Maniau, kad jūs labai rimtas, o jūs linksmų plaučių ir mėgstate juokauti, – pasakė Miriama.

– Mano dvasia rimta, o aš linksmų plaučių žmogus, pašaipūnas. Ir noriu pasinaudoti tuo antgamtiniu ar nežinia kokiu reiškiniu ir ta dingstimi su jumis susipažinti. Eime ko nors išgerti.

Jie išgėrė. Paskui vėl išgėrė ir šoko visai pamiršę kitus svečius. Susiglaudę skruostais, pagauti to paties jausmo. Ėmė vadinti vienas kitą „tu“, pasakotis apie savo pomėgius, polinkius. Miriama džiaugėsi atėjusi į vakarėlį. Chuanas Pablas, glausdamas prie krūtinės tokią rafinuotą, tokią žavią moterį, jautėsi laimingas kaip niekad.
Išmušė antrą, Miriama apsižvalgė – svečių belikę tik vienas kitas.

– Ko gero, jau vėlu. Metas namo.

– Ar galiu tave palydėti?

– Aš važiuota.

– O aš ne, bet vis viena noriu tave palydėti. Pavažiuosiu iki mano-buvusio-tavo-dabartinio buto ir atsisveikinsiu, gyvenu netoliese.

– Puiku.

Automobilyje Miriama paklausė, kodėl jis neateina atsiimti korespondencijos.

– Nežinau, gal neturėjau laiko, o gal tiesiog tingėjau.

– O tu nelauki kokio nors itin svarbaus laiško?

– Regis, ne.

– Matai, – šiek tiek sumišusi prisipažino Miriama, – aš atplėšiau vieną tavo laišką. Jis atėjo iš Havanos, iš moters, vardu Lilija Miurat.

– Nieko baisaus, bet dabar turėsiu dingstį užeiti jo pasiimti ir pasimatyti su tavimi.

Miriama sustabdė automobilį.

– Tau nereikia jokios dingsties... Jei nori, gali užeiti dabar jo pasiimti...

Chuanas Pablas pabučiavo ją, ilgai neatplėšdamas lūpų. Po valandėlės moteris išgirdo savo naujojo draugo balsą:

– Taip, noriu užeiti dabar.

Miriama atidarė duris ir įleido Chua­ną Pablą į vidų.

– Kaip viskas pasikeitė!

– Žinau. Štai čia stovėjo didelė knygų spinta, o štai čia – rašomoji mašinėlė, ant sienos, jei neklystu, kabojo Magritte’o, Remedios Varo, Breigelio reprodukcijos, o kilimas buvo žalias.

– Negali būti! Tikrai negaliu patikėti savo ausimis! Juk taip ir buvo, kai gyvenau čia.

Miriama ištraukė butelį viskio, kliustelėjo į taures, juodu atsisėdo ir iki pat ryto kalbėjosi apie literatūrą, kiną, apie lankytas šalis, apie muziką ir dailę. Retkarčiais vienas jų staiga prisimindavo stebuklingą Chuano Pablo lankymąsi, bet jie tuojau pat grįždavo prie bendrų temų, kurios tą vakarą juodu žavėjo.

Kai gesindama lempas į vidų įspindo saulės šviesa, Miriama, nei veidmainiškai drovėdamasi, nei begėdiškai nesivaržydama, pasiūlė svečiui pamiegoti. Chuanas Pablas sutiko ir juokais atidarė sieninės spintos duris, lyg tikėdamasis ten rasti savo pižamą.

– Deja, labai gaila! Tik moteriški naktiniai marškiniai. Ak, jeigu dabar imtų ir materializuotųsi kadaise čia kaboję mano drabužiai! Matai, to negana, kad daiktai pasirodo akimoju, jie neturėtų beregint išnykti. Žinai, esu parašęs apsakymą apie tokį keistuolį, turintį Dievo dovaną: jam reikia tik įsivaizduoti ką nors, ir jo norai kaipmat įsikūnija.

– Nuostabu. Labai norėčiau išgirsti tuos jo norus.

Jie nusijuokė, atsigulė ir beregint užmigo. Apsikabinę.

Vėliau, po valandos, Chuanas Pablas atsibudo ir pažvelgė į Miriamą. Ilgai negalėjo atplėšti nuo jos akių žavėdamasis rausvu tamsaus gymio veidu, juodais žvilgančiais plaukais. Pajutusi jo žvilgsnį Miriama atsimerkė.

– Pagaliau tu ne šmėkla, tu – gyvas.

Prisiglaudusi pabučiavo jį. Bučiavo švelniai, bet laikas bėgo, kilo karštis, ir Chuanas Pablas nusivilko drabužius, o Miriama – savo lengvus naktinius marškinius. Jie gulėjo susiglaudę, lūpomis įsisiurbę vienas į kitą, pamažu grimzdami į meilės akivarą laukė lemtingos akimirkos. Jai atėjus, karštai apsikabino vienas kitą, kupini nenusakomo švelnumo.

Chuanas Pablas grįžo į savo ankstesnį butą. Paprašė Miriama: gyventi čia vienai jai būtų slogu.

– Čia mano karalystė tik tada, kai tu esi drauge. Man negana tavo šešėlio, klaidžiojančio po kambarius, aš noriu tavęs gyvo ir apčiuopiamo.

Chuanas Pablas nesispyrė ir vieną vakarą atėjo nešinas rankine knygų ir portatyvine rašomąja mašinėle, kurią tuoj pat pastatė ant sekretero.

Pagaliau jie buvo drauge. Miriama kaip paprastai išeidavo į darbą ir grįždavo vakare apie šeštą. Šeštadienius ir sekmadienius jie leisdavo kartu nekeldami kojos iš namų.

Kartą Miriama panoro sudrumsti gyvenimo kasdienybę ir pasiūlė papietauti kur nors mieste.

– Galėtum ateiti pas mane į darbą.

Bet Chuanas Pablas nepanoro.

Miriamai buvo paslaptis, ką daro Chuanas Pablas likęs vienas. Kai ji eidavo iš namų, jis sėsdavo prie mašinėlės, o kai grįždavo, sėdėdavo ta pačia poza, lyg nė nebūtų pasikėlęs. Tačiau Miriama veikiai įsitikino, kad taip nėra, kad jis nedirba visą laiką. Vieną rytą ji nužiūrėjo puslapio numerį: šimtas dvidešimtas; vakare, kai Chuanas Pab­las nuėjo valytis dantų, ji pamatė, kad mašinėlėje popieriaus lapas pažymėtas šimtas dvidešimt pirmu numeriu, be to, prirašytas iki pusės.

– Šiandien ne tiek jau daug prira­šei, – pasakė ji, tiriamai pažvelgusi į akis Chuanui Pablui, kai šis grįžo iš vonios kambario.

– Aha, skaičiau. Skaitymas – rašytojo duona. Buvau labai išalkęs, o ir dabar žarna žarną ryja, tuoj imsiu ir suėsiu tave...

Jis puolė Miriamą, ir juodu juokais susigrūmė. Jis apsimetė, kad ją kandžioja, ji stengėsi ištrūkti. Staiga Chua­nas Pablas liovėsi ir nuėjo prie televizoriaus.

– Vos nepamiršau, juk norėjau pažiūrėti laidą apie Editą Piaf.

Chuanui Pablui perjungiant kanalus, Miriama pagalvojo, kad jis neatsakė į klausimą. Jai kilo įtarimas ir, Chuanui Pablui žiūrint laidą apie prancūzų dainininkę, ji spėliojo, ką jis daro ištisą dieną, kai jos nebūna namie, ir svarstė, ar dera to klausti. Juk ji beveik nepažįsta Chuano Pablo Kasalio. Žino nebent šį bei tą, ką daro, kuo domisi, kas jam patinka. Ar jis buvo vedęs, ar turi tėvus, vaikų, ką rašo? Ir apskritai, ar verta klausinėti? Juk ji pati prisiprašė, kad jis persikeltų į jos butą, kad gyventų su ja, ir nieko neklausinėjo. O dabar nebuvo ko nė klausinėti. Svarbiausia, kad jis čia, o jo biografija jai nė motais. Vis dėlto ėmė po truputį, labai atsargiai klausinėti: knietėjo kuo geriau pažinti mylimą žmogų. O Chuanas Pablas, iš pažiūros visai nesidomintis Miriamos praeitimi, kartais netikėtai išsiduodavo neblogai ją pažįstantis.

– Kaip tavo romanas? – kartą paklausė Miriama, kai juodu po vakarienės drauge plovė indus.

– Nekaip. Vos vos juda. Tiesiog protas neneša, apmečiau visą siužetą nuo pradžios iki galo, visi veikėjai kaip ant delno: amžius, charakteris, kilmė, išvaizda... Ir nė iš vietos. Siaubas! Pradėjau rašyti, kai dar gyvenai ne šiame bute, o kartu su tėvais, studijavai žurnalistiką ir draugavai su tokiu Pedru Rivasu. Matai, kaip seniai darbuojuos. Ko gero, sunkiausia – rasti tinkamą toną, pasirinkti romano stilių.

Chuanas Pablas kalbėjo nesustodamas apie savo neužbaigtą kūrinį. Miriama dėjosi, kad klausosi, bet iš tikrųjų svarstė mintyse, kaip Chuanas Pablas galėjo sužinoti apie Pedrą, juk aš niekada jam nesu apie tai pasakojusi. Iš tiesų Miriama niekada nesipasakojo apie save ir tik retkarčiais apsiribodavo užuominomis. Beje, ir to dažniausiai neprireikdavo: juodu paprastai vengdavo pokalbių apie asmeninį gyvenimą. Miriama neatsiliepė į jo žodžius. O jis užsidegęs toliau postringavo apie savo romaną.

 

Pabaiga – kitame numeryje

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

René Avilés Fabila. „Casa de silencio“. – Univ. Nacional Autónoma de México, 2001.

b_250_347_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_2017-06-23_nr._3621-3622_virselis.jpg

2017-06-23 nr. 3621-3622

|
Karlis Vėrdinis. Rugiagėlės
vienas eilėraštis


Nuotrauka iš asmeninio archyvoAna Baltė
poezija


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai