Rabarbaras

Šis lapuotis augęs iš kitų augalų niekuo neišsiskirdamas. Nebuvo savimyla ir savimi nesigėrėjo, bet dairėsi, sukiojo savo lapus vėjui papūtus. Įstrigo jo atmintin gandras. Liek­nas, ilgomis raudonomis kojomis, tarsi modelis iš vėjo nublokšto madų viršelio.

– O kad man tokiam patapus.

Nugirdo Dievas jo troškimus ir pagailęs nuspalvino kotus raudonai.

Nuo šiol Rabarbaras mano esąs kažkuo kitu nei daržove, tad save vaisiams priskiria.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_IMG_1523.JPG

Gitara

Vienas savęs klausė: kokia jo moteris turėtų būti?

– Ideali, – patarė pats sau.

– Tokių nebūna, – paneigė prieštaraujantis balsas.

Tuomet Vienas nutarė Viešpačiu patapti ir paėmęs medžio pliauską balsiai svarstė:

– Kad nebūtų kietakaktė, išsirinksiu lieknesnę ir lankstesnę.

Sukluso akis įsmeigęs nežinion ir ėmėsi dirbinti.

Svarbiausiu moters dalyku laikė figūrą. Drožė suapvalindamas, liemenį akcentuodamas. Klubai ištryško tarsi dvi versmės, ant kurių rankoms poilsio rasdavosi. Kad matytų jos širdį, ertmę išsigręžė, nes žinojo, kad širdis meluoja. Dabar širdin galės pažvelgti, mintis skaityti. Kad nebūtų nebyli, stygas ištempė. Tikėjosi atsako sulaukti.

Suėmęs už kaklo rankomis lyg gulbę glaudė ir melodijos prašė.

 

Kopūstas

Misteris Kopūstas turėjo daug titulų. Buvo laikomas Daržo Išminčiumi, Genijumi ir Signataru. Jo esybė žaliuose lapuose susisupusi mirko. Kad vėjas nenuraškytų ir neišblaškytų, lapai ir puslapiai laikėsi draugėje. Juose puikavosi daug išminties, tad vienas be kito prasmės egzistuoti nematė. Kopūstas – Daržo Biblioteka – staipydamasis lysvėje, nemokamas paslaugas reklamavo. Norėdamas būti skaitomas ir naudingas, savo neįprastu žalumu visų akis badė. Žinojo, kad ne dvikojo pilvo reikalams yra gimęs. Gulėdami ant pilvų, vabalai žinias iš Bib­liotekos fondo gėrė protingais padarais tapti ketindami. Išsilavinimo po įtemptos darbo dienos siekė. Dažnai Žiogas nutūpęs ant Kopūsto galvos muzikos ieškojo. Melodijų pynę naujai griežynei siekė atrasti. Senos jau buvo pabodusios.

 

Petražolė

Turbūt nedaugelis žino, kad petražolės šaknis Lietuvos žemėje įleido šv. Petro dėka. Tas, kuris raktus nuo Rojaus vartų rankose laiko. Kuriuos jam kažkada pats Jėzus perdavė.

Praeityje buvęs garsus žvejys Petras, Romos apylinkėse nepaliaujamai žvejojęs, sugautas žuvis Dangaus karalystės tvenkinin paleisti ketinęs. Ne vien sodai tenai žaliavę, bet ir skaidrūs vandenys tekėję. Smalsumo genamas į Lietuvą žvejoti atvykęs. Nugirdęs, kad visokios žuvys šios šalies ežeruose plauko. O paslaptingose Baltijos jūros gelmėse net Gintarinė pilis stovi. Atvykęs Lietuvon ne tik žvejojo, bet ir gaidžių muzikos klausėsi. Jų giedojimas ankstyvą rytmetį be galo patiko. Bandęs tą muziką išmokti, kad būdamas Romoje ją prisimintų. Klausėsi, neatsiklausė, tačiau gaidžio kalba giedoti neišmoko. Atėjo laikas išvykti. Suko galvą, ką prisiminimui lietuviams palikus. Ogi žolelę, prieš gaidžiui užgiedant, pasodinti ir pakrikštyti savo vardu. Lietuviai nuo seno žinomi kaip žolininkų tauta. Nuo žilumos toje šalyje įvairūs augalai pagarboje laikytini. Neabejojo šv. Pet­ras, kad ir ši žolelė pagarbos sulauks. Kad prisiminimas liktų ją valgant ir uostant, Petras jai kvapą suteikė ir aštrumo pridėjo.

Ir iki šiol lietuviai Petro žolę garbina sriubas gardindami. Sako, kad net gydomosios galios ji turinti.

 

Žirniai

Darže augo lūpos, tačiau jas vadino Žirniais. Gal todėl, kad jose slypėjo apvalaus pavidalo dantys. Lūpų siekis pranoko kitų viltis. Kosmoso platybes ir visatos pojūtį patirti troško. Pakilti virš kasdienybės ir savo tobulumą visiems parodyti. Rangėsi ant kartelės, kopė Saulės link. Pavydėjo visi likusieji, kad ne lūpomis gimė. Žvelgė iš apačios ir išgyveno sumaištį: pavydėjo ir niekino. Pasiekusios kartelės viršų Lūpos Saulei šypseną parodė. Tuomet visi dantis pamatė. Jie buvo žali ir apvalūs. Dažnokai lietus juos prausdavo, o Saulė džiovino. Jų švytėjimą kirminai išvydo. Nudžiugo naują auką radę. Savanaudžiai ir grožiui buki dantis pradėjo ėsti. Jokie prašymai beširdžių neveikė. Tuomet pagalbon atvyko Lietus su Griaustiniu. Pliekė kirminų šonus, Griaustinis dundėjo pikčiausius žodžius, tačiau kirminai triumfavo. Netrukus Lūpų dantys paseno. Suprato, senatvė atėjo, susiraukšlėjo ir sudžiūvo. Tuomet pakilęs piktas Vėjas juos į Nežinią išpleveno.

 

Krienas

Nemėgo Krieno dėl jo aštrumo ir nesugyvenamo būdo. Be to, jo išvaizda priminė Aštriadantį, linkusį širdį sugelti. Niekuomet nebuvo galąstas ar pas kalvį svečiavęsis, tačiau išvaizdos aštrios gimė.

Iš tikro Krienui diplomatijos trūko: švelnių žodžių nemokėdamas, visus piktais žodžiais žeidė, taip savo aštrų charakterį viešai rodė. Net ore lyg dūmas plazdėjo jo piktas būdas, pasireikšdamas aštriu kvapu, kurį net skrendančios musės aplenkdavo. Nusprendė aplinkiniai juo atsikratyti, nes ramybės ilgėjosi. Už lapų bandė iš žemės ištraukti, nepavyko. Šis buvo atkaklus ir mokėjo už savo laisvę ir teises rimtai kovoti. Priešinosi kaip įmanydamas. Traukiamas už ausų, priešingai – į Žemę gylyn lindo. Tuomet bandytas ir šaltas ginklas, kastuvu vadinamas, nereikalingąjį iš savo tarpo išgyvendinti. Tuomet Krienas ėmėsi atžalas sėti, plėstis ir daugintis kaip įmanydamas. Tačiau pavargo kovoti, vienas savo teisėms atstovauti. Neradęs draugų ir su niekuo neužmezgęs gerų santykių, į pogrindį sulindo. Nusprendė niekam akyse nebesirodyti. Manė, tuomet bus paliktas ramybėje. Tiesa, po žemėmis jam buvo tamsoka.