Sharon Olds. Grįžtu į 1937-ųjų gegužę

Matau juos stovinčius prie paradinių universitetų vartų,
matau tėvą, vaikštinėjantį po gelsva smiltainio arka,
raudonos čerpės tviska už jo galvos it
sulankstytos kraujo pilnos lėkštės, matau
motiną, priglaudusią keletą plonų knygų prie klubo,
stovinčią prie pilioriaus, sumūryto iš plytučių, kaltinės
geležies vartai už jos dar praviri, jų
smaigaliai it kardai juoduoja gegužės ore,
jie tuoj baigs mokslus, tuoj susituoks,
jie dar vaikai, jie paiki, jie težino esantys
skaistūs, jie nieko niekuomet neįskaudintų.
Noriu prieiti prie jų ir pasakyti: Baikit,
nereikia – ji ne ta moteris,
jis ne tas vyras, jūs pridarysit dalykų,
kokių nė neįsivaizdavot gebantys padaryti,
jūs skaudinsit savo vaikus,
jūs kentėsite taip, kaip anksčiau nė nežinojot,
jūs norėsite mirti. Noriu prieiti prie jų
ten, vėlyvos gegužės popietės šviesoj, ir išsakyti tai,
jos ištroškęs dailus ir tuščias veidas atsisuktų į mane,
jos pasigailėtinas, gražus ir nelytėtas kūnas,
jo arogantiškas, dailus, neįskaitomas veidas atsisuktų į mane,
jo pasigailėtinas, išvaizdus ir nelytėtas kūnas,
bet taip nepasielgiu. Aš noriu gyventi. Paimu
juos kaip vyro ir moters popierines
lėles, patrankau viena kitą
ties klubais, tarsi titnago nuolaužas, tarsi
norėdama išskelti iš jų kibirkštis, ir sakau:
Darykite, ką ketinat daryti, o aš apie tai parašysiu.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas

manipuliacija.lt nuotrauka

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai