Jūratė Visockaitė. „Santara-Šviesa“ ir golfas

12523163_960979020660230_5648224271205065657_n.png

Per Jonines Alantoje (Molėtų r.) vėl įvyko kasmetis „Santaros-Šviesos“ suvažiavimas (g. 1957 m. JAV).

Lietuvių išeivių akademinis jaunimas prieš 60 metų susibūrė, nes troško šnekėtis apie paliktą gimtinę ir svetimą pasaulį. Žinoma, ir artimiau susipažinti, susirasti sau porą... „Žmonės nemokėjo viešai pasireikšti, reikėjo mokintis pasisakyt, būt laisvam. „Santara“ tapo mokykla“ (Algis Mickūnas). 1993 m. „Santara“ persikėlė į laisvą Lietuvą. Pirmą dešimtmetį į Anykščius dar suvažiuodavo daug amerikonų, kurie pranešėjų rimtoms šnekoms suteikdavo lengvabūdišką akcentą, o tą smetoninį ir sovietinį Anykščių šilelį bei „paniurusius lietuvius“ bent trims seminarinėms dienoms prikeldavo kitokia, išsiilgto pasimatymo meile tėvynei. Kartu su jais ir tu pats – vietinis – imdavai žiūrėti į save iš šono ir įvertindavai, kiek daug vis dėlto turi.

Bėgant metams, senam „Santaros“ stuburui sulinkus, naujasis dešimtmetis su lyg ir ta pačia veiksmo schema („Mes – organizacija be organizacijos!“), su naujais režisieriais ir dominuojančiais veikėjais pasikeitė. Neišvengiamai distiliavosi, suragėjo, prarado originalų stilių ir gyvybę – dabar kasmet grupės santariečių sumezgamas sąjūdis, socialinis teat­ras nebeįkvepia, nebepakyli publikos ir Lietuvos.

„Tai kodėl toji publika pavirto klientūra?“ – išgirdęs kritiką papriekaištavo santarietis Arūnas Sverdiolas. Būtent. Kodėl jūs, gerbiamieji pardavėjai, stovėdami už tribūnos ar sėdėdami pirmose eilėse, šnekučiuojatės sau ir nepastebite savo aptarnaujamųjų? Tikrasis elitas, anot jūsų kolegos Vytauto Kavolio, atsigręžia į tave, jei tu eini iš paskos.

Pranešimas akademinės paskaitos forma – kad ir kokia gera paskaita tai būtų – savaime dar neužmezga kontakto su atsitiktine, neformalioje aplinkoje į atskirus būrelius susispietusia, daugiausia jauna publika. Deklaruojama santara ir šviesa vien sukasi aplink siauru spinduliu, kurį iš apžvalgos bokšto siunčia kilniai misijai pasišventusi (mat dirba be atlyginimo!) komanda.

Na, tai kodėl jie visi tyli, nedalyvauja, kodėl jaunimas ir nejaunimas, alantiškiai ir molėtiškiai tūno nuščiuvę? (Kiek atsimenu, šįmet tik Kasparas Pocius išdrįso kažko paklausti. Nors, kaip tapo įprasta, klausimams, diskusijoms arba nelikdavo laiko, arba tuoj pat iš savo vietų šokdavo tie patys žaidėjai, pasivadinę muškietininkais – Darius Kuolys, Egidijus Aleksandravičius, Gintautas Mažeikis, Saulius Žukas, A. Mickūnas.) O gal tie „klien­tai“, vėliau susėdę Alantos pievelėje, kaip ir universiteto kiemeliuose, smarkiai ginčijosi tomis pačiomis temomis?

Kokios tos suvažiavimo temos?

Programa, prasidėjusi kaip visad tik į atidarymą atvykstančio Prezidento Valdo Adamkaus gražiais žodžiais: „Bus daug santaros, bus daug tikros šviesos!“, į viršų iškėlė rubriką in memoriam. Gal ir teisingai, kad jubiliejiniame suvažiavime paminėti neseniai išėjęs ištikimas santarietis Leonidas Donskis, šimtametis ir Metų žmogus Algirdas Julius Greimas bei toks pat šimtametis Kazys Bradūnas (šias akvarelines spalvas dar pastiprino dailės pavakarė Alantos dvare su prisiminimais apie Lionginą Šepką ir Antaną Mončį). Gal tik man ir daugiau niekam minėjimai pasirodė tiesiog savo planuose užsidėtu „paukščiuku“? Apie Leonidą tik ką ir daug kalbėta, o apie Algirdą tebekalbama visose reklamose ir čia pat vykstančiame Pasauliniame semiotikų kongrese. Kam toks dublis nememorialinės dvasios „Santaroje“? Neginčijamas guru V. Kavolis ta proga yra sakęs, kad kultūros paralyžiaus lygį išduoda jubiliejų šventimas.

Daugybė sunkesnių, draskančių sielas dabarties temų apmaudžiai liko už borto. Nevardysiu kokių. Todėl į didžiulę Alantos pievą švęsti Joninių ir šokti per naktį sugužėję lietuvaičiai posėdžių salėje maigė savo išmaniuosius.

Iš paruoštų pranešimų mane užkabino tik literatūrinis Mindaugo Kvietkausko „Litvakų Tėvynės ieškojimas: Moišės Kulbako tekstai“ (visi jau laukia įvykio –­ verstos knygos, žydų Donelaičio) bei istorinis Jūratės Kiaupienės „Lietuva tarp Romos ir Maskvos“. Taip pat prot­mūšio šou su puikiai Arno Liauksmino ir jo komandos paruoštais namų darbais, sužadinusiais apetitą „Santaros“ istorijai. (Kas pasakė: „Senieji santariečiai iš JAV kūrė sielų energingo bendravimo atmosferą“? Arvydas Šliogeris.)

Feminizmui skirtos brangios seminarinės valandos irgi pasirodė apsamanojusios, įtrauktos į programą tik todėl, kad į santariečių sąrašą įsirašė feministė Laima Kreivytė, matyt, apsiėmusi viską pati padaryti (beje, anie muškietininkai į vien moterų diskusiją nesiteikė atvykti). Į gyvus literatūros skaitymus sugebėta prisikviesti tik vieną naują rašytoją – Undinę Radzevičiūtę.

Ką gi, ačiū organizatoriams ir už pasyvią organizaciją. Iš klaidų lyg ir mokomasi, nors šiuo atveju jos jau įsisenėjusios. Nuo niekieno nebeišskaitomo šūkio „Veidu į Lietuvą!“, mano galva, derėtų ne pagarbiai šluostyti dulkes, bet jį reformuoti. Pavyzdžiui: „Veidu į jaunimą!“ Kaip jūs, metrai, ir patys teigiate – ne konservuoti, o kurti! Peržengti monologiškumą, nes gyvenimas yra dialogiškas. Pasiūlyti lyderystę kitiems ir šitaip galbūt apčiuopti greimišką reiškinio prasmę. Štai Irena Veisaitė per uždarymą pasiūlė ateityje atidžiai peržiūrėti šių dienų vertybes ir Dekalogą. Gal šitą sunkų ABC atiduokime jauniems? Kurie alksta autoritetų, blaškosi, emigruoja, žudosi, nemoka ir negali, nemato aplink santaros ir šviesos.

Kol kas (žinoma, kalbant provokatyviai) suvažiavimo trijų dienų kadrai primena TV studiją su nebylia žiūrovų siena, sukviesta iš gatvės ir susodinta fone „dėl vaizdo“. Toji siena, tie klien­tai – kas abejingai, kas pavydžiai – stebi, kaip studijos centre žaidžia vis ta pati prakilni golfo klubo komanda.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai