Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (XXII). Jutiminė istorija. Rega ir klausa

Jutiminė istorija. Rega ir klausa

 

Tam tikra prasme Viduramžiai „šiuolaikines“ spalvas išrado. Be abejo, tai skamba keistai, ypač pagalvojus apie raudoną Pompėjos sienų tapybą ar senovės Egipto žydrus begemotus. Tačiau vis dėlto yra taip, kad iki vėlyvųjų Viduramžių spalvos yra blankios, vandeningai melsvos ar persmelktos žemės atspalvių – rusvai raudonos, blyškiai geltonos ir pilkšvos.
Herman Pleij. „Karminas, purpuras ir mėlis. Apie spalvas Viduramžiais ir vėliau“

Pirmiausiai sakytinį žodį nuo daugybės gestų, vaizdų ir garsų atskyrė raidynas, po to šį atskyrimą pagilino ksilografinė klišė, o vėliau tipografija. Raidynas vizualumą padarė svarbiausiu dalyku žodyje, paversdamas visus juslinius sakytinio žodžio aspektus šia forma.
Marshall McLuhan. „Kaip suprasti medijas“

Dvylikametis vogtu revolveriu Naujajame Orleane norėjo pasveikinti Naujuosius metus. Policija uždarė jį į kamerą ir jau ankstyvą sausio 1-osios rytą išsiuntė į juodaodžių benamių berniukų prieglaudą. Ten jis taip siautėja, kad pataisos namų direktorius Peteris Davisas, nebeišmanydamas, ko griebtis, ilgai negalvojęs įbruka berniukui į rankas trimitą (nors iš tiesų nori skelti antausį). Čia Louisas Armstrongas staiga nuščiūva, beveik švelniai paima instrumentą, jo pirštai, vos praėjusią naktį nervingai žaidę su revolverio gaiduku, vėl pajunta šaltą metalą, tačiau vietoj šūvio jis dar direktoriaus kambaryje iš trimito paleidžia pirmuosius šiltus, pašėlusius garsus.
Florian Illies. „1913. Šimtmečio vasara“

Tyla taip pat turi savo istoriją.
Joy Parr. „Notes for a More Sensuous History of Twentieth-Century Canada: The Timely, the Tacit, and the Material Body“

J. Benthamo panoptikonas, nupieštas Willey Reveley (1791)
J. Benthamo panoptikonas, nupieštas Willey Reveley (1791)

Praeities fragmentus galima paliesti, užuosti, išgirsti, o istorija gali būti ne tik emociškai išgyvenama, bet ir patirta juslėmis. Žmonių gebėjimas matyti, užuosti, girdėti, liesti, ragauti istoriškai kito. Taigi jutiminis patyrimas yra ne tik fizinis, bet ir kultūrinis veiksmas, o mūsų juslinės patirtys nėra universalios, bet daugeliu atvejų tiesiogiai priklauso nuo laiko ir erdvės sampynos, kurioje esame atsidūrę. Šie teiginiai tapo svarbiais atskaitos taškais paskutiniame „Istoriko teritorijos“ tekste („Literatūra ir menas“, 2017, Nr. 20) pradėjus pažintį su jutimine istorija. Dabar susitelksime į regos ir klausos juslių tyrimus, žvelgdami į jas iš idėjų, kultūros bei socialinės istorijos perspektyvos tęsime kelionę. Šįkart svarbiausio pagalbininko vaidmenį atliko puiki Marko M. Smitho knyga „Sensing the Past: Seeing, Hearing, Smelling, Tasting and Touching in History“ (University of California Press, 2007).

I. Išvysti

Rega ilgai buvo daugiausia istorikų tyrinėjama žmogaus juslė. Nepaisant dabar išryškėjusių pastangų uoslę, klausą, lytėjimą ir skonį interpretuoti kaip ir sociokultūrinius reiškinius, kintančius laike, arba intensyviau šias jusles panaudoti (pa)tiriant ir (re)konst­ruojant praeitį, būtent su rega susiję klausimai ir toliau išlieka praeities tyrinėtojų dėmesio centre. Galima teigti, kad Vakarų istoriografijoje jau pavyko sudėlioti svarbiausius požiūrio į šią juslę kaitos akcentus, padedančius suprasti, kaip vizualumas tapo toks reikšmingas Vakarų civilizacijos žmogui. Tiesa, ikimoderniose visuomenėse galima rasti labai įvairių požiūrių į regą, tačiau tai vis dėlto buvo „šalutinis kelias“. O „pagrindiniame kelyje“ vyravusį konsensusą gerai atskleidžia Platonas ir Aristotelis, kurie vertino regėjimą kaip vieną svarbiausių pasaulio pažinimo būdų. Akivaizdu, šią juslę išskirtine laikė ir viduramžių žmonės. Čia galima paminėti Konstantinopolio vyskupą šv. Joną Auksaburnį ir šv. Tomą Akvinietį. Jų nuomone, būtent akys teikia žmogui įstabiausias patirtis (nors kartu atveria ir galimybes sunkiai nusidėti).

Mąstant apie besikeičiantį Vakarų žmogaus požiūrį į regą viduramžių ir Naujųjų amžių sandūroje, derėtų atidžiai įsižiūrėti į XIV a. vidurį, kai nutiko įstabių dalykų. Tarkim, 1455 m. vasario 23 d. Johannas Gutenbergas, pasinaudojęs sukurtu spaudos presu, išspausdino Bibliją. O dviem dešimtmečiais anksčiau Leonas Battista Alberti parašė traktatą „Della Pittura“ („Apie tapybą“, 1435). Jeigu vokiečių išradėjas ir metalo dirbinių gamintojas sukūrė efektyvų ir gana pigų informacijos tiražavimo būdą, radikaliai pakeitusį visuomenės santykį su tekstu ir knyga, tai italų architektas suformulavo linijinės perspektyvos taikymo teoriją vaizduojant trimačius objektus plokštumoje ir suteikė žiūrinčiajam galimybę suvokti save kaip „šaltą ir objektyvų“ stebėtoją. L. B. Alberti idėjos ir darbai buvo labai svarbūs Vakarų žmogui „disciplinuojant“ regėjimą, o J. Gutenbergo išradimas sudarė sąlygas šiai juslei tapti išskirtinei perimant ir fiksuojant informaciją. Jo įvykdyta revoliucija yra ne kartą konceptualiai apmąstyta įvairių humanitarinių bei socialinių disciplinų atstovų, o sakytinės tradicijos tyrinėtojas, kultūros istorikas Walteris Ongas ir komunikacijos technologijų teoretikas Marshallas McLuhanas spaudos išradimą aktualizavo kalbėdami apie dviejų –­ žodžio ir vaizdo pasaulių – (ko)egzistavimą, jų sąveikas, prieštaras ir vaizdų pasaulio įsigalėjimą oralinės kultūros atžvilgiu.

Keletas pavyzdžių, kaip šis procesas modernybės epochoje pasireiškė meno bei individų kontrolės sferose. Jeigu XVIII a. pabaigoje įvairiuose Didžiosios Britanijos muziejuose lankytojams buvo leidžiama liesti eksponuojamus artefaktus, tai XIX a. viduryje toks elgesys ne tik netoleruotas, bet ir prisimintas kaip barbariškas, todėl nusipelnantis kritikos („Tik plebėjui gali šauti į galvą pirštais liesti paveikslo drobę arba kiloti skulptūrą, siekiant suvokti, kiek šioji sveria!“). Taigi meno kūrinių ir juos saugančių muziejų pasaulyje žvilgsnis imtas suvokti kaip saugus, sukuriantis ir išlaikantis būtiną distanciją tarp subjekto ir objekto, atveriantis tiesą ryšys su realybe.

Moderni valstybė santykį su piliečiais kūrė ir juos kontroliavo remdamasi stebėjimu ir, reikalui esant, žmonių elgsenos užkardymo arba normalizavimo praktikomis. Simptomišku tokio valstybės santykio (stebėjimas ir kontrolė) su piliečiais pavyzdžiu galima laikyti XVIII a. britų filosofo ir teisininko Jeremy Benthamo suprojektuotą tobulą kalėjimą – panoptikoną. Tai žiedo formos pastatas su stebėjimo bokštu cent­re, jame budi kalėjimo prižiūrėtojas, stebintis vienutėse uždarytus nusikaltėlius. J. Benthamas panoptikoną įsivaizdavo kaip pastatą, kuriame nė vienas kalinys negalėjo likti nepastebėtas kalėjimo prižiūrėtojo.

XIX ir XX amžiai dar labiau išplėtė Vakarų civilizacijos žmogaus galimybes pasinaudoti rega: spauda, dagerotipai, fotografijos, kinas, televizija, teleskopai ir mikroskopai – įvairiausių technologinių inovacijų sąrašą būtų galima tęsti ilgai. Inovacijos ne tik leido iki tol nematomiems dalykams pavirsti matomais, bet ir dramatiškai pakeitė mūsų gyvenimus: XXI a. visuomenės bei kultūros kritikams jie neretai atrodo įvairių valstybės bei komercinių institucijų žvilgsnio daug labiau perregimi, nei drįso svajoti panoptikono projektą kūręs J. Benthamas.

II. Išgirsti

Vakarų civilizacijoje klausa dažnai buvo ir yra suvokiama kaip „tiltas“ tarp „aukštesnės“ regėjimo ir „žemesnių“ lytėjimo, skonio bei uoslės juslių. Klausos ir girdėjimo, kaip sociokultūrinio reiškinio, tyrimų sferoje jau yra žengti svarbūs žingsniai, kita vertus, kaip konstatuoja M. M. Smithas, „mes vis dar esame ganėtinai toli nuo adekvataus garso ir orališkumo istorinės vertės supratimo“ („Sensing the Past“, p. 41).

Remiantis jau egzistuojančiu istoriografijos įdirbiu, galima teigti, jog ikimodernios epochos Vakarų visuomenėse garsas (bei gebėjimas jį išgirsti) buvo ypač svarbus ne tik komunikacijos sferoje, bet ir rengiant, tvirtinant ir skleidžiant įvairias visuomenės organizacijos bei hierarchijos formas. Garsas padėdavo ir iki šiol padeda apibrėžti ir identifikuoti vietą, klasę ir netgi nacionalinį identitetą.

Ankstyvosios modernybės laikais būtent garsu buvo koordinuojamas civilinis, politinis, ekonominis ir socialinis gyvenimas. Garsas funkcionavo kaip semiotinė sistema, padedanti žmonėms save lokalizuoti ir identifikuoti laike bei erdvėje, pasinaudojant pažįstamais garsais, taip pat tie garsai padėjo steigti bendruomenės jausmą: varpų skambėjimas, miestų šauklių balsai, vežimų ratų dardėjimas grindiniu, arklių kanopų kaukšėjimas, traukinių, pajudančių iš perono, garsas, rotušės bokšto laikrodžio valandų žymos leido atpažinti vietas, su jomis tapatintis arba konstatuoti savo atsiribojimą nuo jų.

Skirtingi istorijos etapai turėjo „akustinį peizažą“. Tarkim, ekonominę pažangą XVI a. Londone buvo galima ne tik išvysti, bet ir išgirsti, mat jis buvo garsus ir kakofoniškas. Todėl atvykėliai iš kontinentinės Europos XVI–XVII a. londoniečius apibūdindavo kaip „garso mylėtojus“, besimėgaujančius patrankų šūvių triukšmu, varpų skambesiu ir būgnų tratėjimu. Kita vertus, tuo pat metu santykis su garsu pradėjo išreikšti ir priklausomybę socialinei klasei. Mat, nepaisant simpatizavimo technologinei pažangai ir jos teikiamoms galimybėms esmingai pagerinti savo būvį, to laikotarpio elitas rinkosi ne triukšmą, o ramybę ir tylą. Žmonės, galėję sau leisti namų ir dvarų sienas iškabinėti kilimais, o langus – užuolaidomis, taip elgėsi ne tik dėl estetinių paskatų, bet ir saugodamiesi nuo pasaulį užtvindžiusio triukšmo. Analogiški procesai vyko JAV, tik gerokai vėliau. Pavyzdžiui, istorikai fiksuoja esmines permainas 1893–1932 m. Šiaurės Amerikos miestuose. Jeigu XVIII–XIX a. JAV miestų elitas mašinų keliamą triukšmą laikė neatsiejama ir neišvengiama modernybės bei pažangos dalimi, tai XX a. pradžioje mašinų ūžesys ir tarškesys imtas laikyti įkyriu, atavistiniu, ikimoderniu bruožu, todėl įvairiausiais būdais imtasi triukšmo šaltinius eliminuoti. Dėl šios priežasties Šiaurės Amerikos miestų dalyse, kuriose gyveno socialinis elitas, triukšmą stengtasi pašalinti XIX a. pab.–XX a. pr. statant pastatus, turinčius specifinių akustinių savybių.

Šiaurės Amerikoje garsas arba tyla padėdavo nužymėti įvairias ribas bei jų fiksuojamas sociopolitines realybes ne tik socialinių „viršūnių“ ir „apačių“ takoskyros prasme. JAV istorikai, besigilinantys į jutiminę istoriją, kalba apie „demokratiškas ir triukšmingas Šiaurės valstijas“ ir „tylos apgaubtus Pietus“ XIX amžiuje. Tyla pietinėse valstijose – ne istorikų sugalvota metafora. Šią kasdienio gyvenimo normą steigė ir palaikė socialinis elitas, t. y. vergvaldžiai, reikalavę palaikyti rimtį ir tylą plantacijose. Tyla šiems žmonėms buvo tvarkos ženklas ir jų kontrolei paklūstančios realybės simptomas. Tiesa, medvilnės laukuose dirbantiems vergams buvo leidžiama dainuoti, o besiilsintys po darbo žmonės, jų šeimininko požiūriu, turėjo būti ramūs ir tylūs. Beje, kruvinas pilietinis karas turėjo savo specifinį garsinį foną, o po jo JAV skambesį kūrė pergalę šiame kare šventę šiauriečiai.

XIX ir XX a. tyrinėtojai, analizuodami nacionalizmo bei autoritarinių ir totalitarinių režimų kilimą, taip pat kalba apie garsų svarbą konsoliduojant bendruomenę, konstruojant ir indokt­rinuojant tapatybę.

XXI a. žmogus yra panardintas į vaizdų bei garsų jūrą ir dažnai jaučiasi taip, lyg būtų skandinamas. Įdomu, ką apie šį mūsų laiką ir būsenas po 50 ar 100 metų rašys jutiminės istorijos lauke dirbantys praeities tyrinėtojai?

III. Post scriptum

Kaip mes, būdami savosios kultūros „tinkle“, galime atkurti tai, ką ir kaip prieš daugelį metų ar šimtmečių gyvenę žmonės matė ir girdėjo? Šiandien vėl tenka grįžti prie šio klausimo, užduoto daugiau nei prieš mėnesį „Istoriko teritorijos“ tekste, tuo pat metu konstatuojant, jog vienareikšmių ir lengvų atsakymų nėra. Juo labiau kad istorikai, bandydami imtis tokių rekonstrukcijų, yra priklausomi nuo technologijų ir daugelio kitų faktorių. Kita vertus, jutimine istorija besidomintiems praeities tyrinėtojams ir visuomenei solidi pagalba kartais suteikiama jos net nesitikint. XX a. antroje pusėje tokiu nuolatiniu pagalbininku, atveriančiu duris į naujas istorijos patyrimo erdves, susijusias su rega, tapo kinas. Šiuo atveju prisiminsiu tik vieną, tačiau visapusiškai išskirtinį filmą – Stanley Kubricko epinę juostą „Baris Lindonas“ (1975), kritikų dažnai tituluojamą „vienu labiausiai išbaigtų istorinių filmų“, „iki šiol nesuprastu, nepripažintu, užmirštu šedevru“, mums suteikiančiu unikalią galimybę pamatyti, kaip XVIII a. žmogus matė jį supantį pasaulį.

S. Kubricko filmas pasakoja apie XVIII a. Europą drauge parodydamas jauno airių vaikino Redmondo Bario (po vestuvių pasikeitusio pavardę į Lindonas) beatodairišką bandymą lipti vis aukštyn socialinės hierarchijos laiptais. Baris Lindonas išgyvena Septynerių metų karą (1756–1763), kuriame dalyvavo visos galingiausios to meto Europos valstybės, veda britų aristokratę, apsukęs jai galvą, ir, atrodytų, pasiekęs viską, apie ką svajojo, per kelias akimirkas praranda vaiką, šeimą, turtą, socialinį statusą ir sveikatą.

Kuriant filmą vienas svarbiausių režisieriaus tikslų buvo kuo tiksliau atkurti fizinę aplinką, rūbus, vežimus bei karietas, baldus, pagaliau – spalvinę gamą, supusią tos epochos žmones. S. Kubricko siekis panaudoti tokią vizualinę kalbą, kuri suteiktų žiūrovams kuo autentiškesnę patirtį, paskatino naudoti NASA objektyvus –­ „Carl Zeiss Planar“ 50 mm f/0.7. Šie objektyvai buvo sukonstruoti specialiai NASA vykdytai 1969 m. „Apollo 11“ misijai – pirmam pilotuojamam kosminiam skrydžiui į Mėnulį. Jie leido S. Kubrickui filmuoti scenas patalpose, apšviestose vien žvakių arba natūralia šviesa (patenkančia pro langus).

Bandydamas suvokti, kaip XVIII a. žmogus matė supantį pasaulį, S. Kub­rickas su kino operatoriumi Johnu Alcottu, dar filmavusiu „Prisukamą apelsiną“ (1971) ir „Švytėjimą“ (1980), studijavo Jeano-Antoine’o Watteau, Thomaso Gains­borough, Williamo Hogartho piešinius. Beje, kai kurios „Bario Lindono“ scenos istorinėse lokacijose yra sukomponuotos ir nufilmuotos kaip aliuzijos į šių dailininkų piešinius.

Taigi, jeigu norite kelioms valandoms nukeliauti į XVIII a. Europą ir pamatyti ją to meto žmogaus akimis (arba bent maksimaliai priartėti prie tokios galimybės), susiraskite kino juostą „Baris Lindonas“, užtemdykite buto langus ir įsijunkite plačiaekranį televizorių. Tik, ginkdie, nebandykite šio filmo žiūrėti planšetės arba išmanio­jo telefono ekrane, nes tai būtų mirtinas kino genijaus įžeidimas. Mat S. Kubrickas ne tik stengėsi maksimaliai tiksliai atkurti XVIII a. spalvas ir formas kino ekrane, bet ir itin kontroliuoti filmo žiūrėjimo aplinkybes. Todėl režisierius 1975 m. parašė laišką kino teatrų darbuotojams, išdėstydamas savo reikalavimus, kaip (kokia technika) filmas turi būti rodomas ir netgi kokie klasikinės muzikos kūriniai turi būti grojami per filmo demonstravimo pertrauką arba po filmo peržiūros, kol žiūrovai palieka salę.

Komentarai  

 
+2 #1 Jutiminė ateitis 2017-07-13 13:20
"Senovės žmonės, ieškodami komforto, šalinosi jiems nepatinkančių vaizdų ar garsų, pasirinkdami gyvenimui atokias vietas, nes virtuali aplinka dar neleido sukurti norimų sąlygų"

Istorijos vadovėlis 5 klasei.- Marso Lietuva, 2120.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai