Rašytojų išpažintys: Neringa Abrutytė, Gintaras Bleizgys, Danutė Kalinauskaitė, Giedrė Kazlauskaitė, Rimantas Kmita, Mindaugas Nastaravičius, Sigitas Parulskis, Giedra Radvilavičiūtė, Povilas Šklėrius, Aivaras Veiknys

Išpažintinės poezijos / literatūros terminas kitakalbėse, poetikai skirtose enciklopedijose vartojamas dviem prasmėmis. Plačiąja – tai literatūra, kurioje išpažįstamos kokios nors tamsios, intymios paslaptys (nuodėmės, nusikaltimai, psichinės ligos). Du pagrindinius modelius jai teikia šv. Augustino „Išpažintis“ („Confessiones“) ir Jeano Jacques’o Rousseau „Išpažintis“. Šv. Augustinui išpažintis – būdas nugalėti nuodėmę, apsivalyti ir sugrįžti į bendruomenę. J. J. Rousseau – savosios individualybės steigimo ir visuomenės kritikos priemonė. Siaurąja prasme – tai XX a. 6–7 dešimtmečiais JAV išpopuliarėjusi nemetrinė, šnekamosios kalbos intonacijas imituojanti, poetines priemones (tropus, ypač metaforas) minimaliai naudojanti poezija, kurioje pirmuoju asmeniu pasakojama apie tokias traumines patirtis kaip psichinės ligos, vaikystės skriaudos, seksualumas (kūnas, geismas, homoseksualumas, abortai ir pan.), taip pat moralinės, politinės, socialinės dilemos. Atpažįstama tiesioginė sąsaja tarp eilėraščių (temų, aprašomų patirčių) ir rašytojo biografijos. Pagrindiniai atstovai: Robertas Lowellis, Williamas De Wittas Snodgrassas, Johnas Berrymannas, Sylvia Plath, Anne Sexton. Amerikiečių išpažintinėje poezijoje vyrauja būtent nuodėmių, niekšybių išpažinimo ir visuomenės kritikos, t. y. J. J. Rousseau modelis, ryškinamas neišsprendžiamas subjekto ir visuomenės, jos primetamo normatyvumo konfliktas.

Lietuvių literatūrologai išpažintinės literatūros ar poezijos sampratą vartoja retai. Pavyzdžiui, vienintelėje išsamioje „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ (2001) išpažintinės poezijos / literatūros samprata išvis neaptariama. Tais atvejais, kai ji vartojama, pvz., Vandos Zaborskaitės studijoje „Literatūros mokslo įvadas“ (1982), išpažintine vadinama poezija, kurioje „lyrinis „aš“ atsiskleidžia „tiesiogiai“: eilėraštis prilyginamas monologui, kurio tema – jausmai, mintys, nuotaikos, vidinės būsenos. Taigi eliminuojamas visas „negatyvus“ kontekstas, tiesioginis autobiografiškumas. Dažniausiai išpažintine vadinama neoromantikų (Salomėjos Nėries, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio) kūryba. Išpažintis kaip trivialių, trauminių patirčių eksplikavimas pabrėžiant autobiografiškumą poezijoje tampa įmanoma tik po Nepriklausomybės atgavimo: Sigito Parulskio rink. „Iš ilgesio visa tai“, 1990; „Pagyvenusio vyro pagundos“, 2009; Neringos Abrutytės rink. „Iš pažintis“, 1994; Gied­rės Kazlauskaitės rink. „Meninos“, 2014*. Prozoje šios tendencijos ryškiausios eseistikoje.

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Tačiau kiekvienas rašytojas teorines sąvokas interpretuoja savaip. Todėl ir klausiame skirtingų kartų ir žanrų autorių:

1. Kaip suprantate sąvoką „išpažintinė literatūra“? Ar skaitote kitų rašomą išpažintinę literatūrą (jei taip – ką)?

2. Kritikoje dažnai minima, jog jūsų kūryboje yra išpažintinių, autobiografinių elementų. Ar apibūdinimas „išpažintinis autorius“ jums priimtinas? Ar rašydamas taikote sau kokias nors asmeniškumo ribas, kurių negalima peržengti?

 

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Neringa Abrutytė (poetė)

Išpažintinei poezijai – tradiciškai amerikiečiams poetams – nesu skyrus pakankamai dėmesio, bet gal verta pasidomėti, ir ne todėl, kad ji išpažintinė. Apskritai nemėgstu šio termino (išpažintinė), nes neigiamą pustonį ar atspalvį jam suteikė, ko gero, (tiesa, nežinau, tik nujaučiu) tie rašeivos, o gal poetai, kurie patys ne itin autentiški, tik autentiškai vagia ir grynina svetimus tekstus neturėdami ką pasakyti, t. y. visokie persiskaitėliai, mokantys save pateikti. Ir dažniausiai jiems pavyksta apgauti publiką.

Kiekviena gera poezija išduoda jos autorių. Todėl man visi geri poetai ir prozininkai – vienokia ar kitokia forma išpažintiniai. Jie išpažįsta savo patirtis, skaitytą literatūrą, sapnus, sutiktus žmones, įvykius, kelio kontūrus ar kalbos ženklus taip suplaka, kad, dingojasi, per visa tai išpažįsta savo sielą. Tiesa, vienuose tekstuose labiau viskas (at)pažįstama, kitiems reikia daugiau (intelektualinių) pastangų ir papildomos informacijos iššifruoti potekstes. Nors nebūtina.

Seniai žinoma, kad gerai poezijai vien liūdesio ir asmeninių išgyvenimų neužtenka. Bet juos išduoti talentingai atrasta forma – tik privalumas. Viską galima ir net reikia išduoti. Jokių ribų. Nors mirk... vandeny.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Gintaras Bleizgys (poetas, eseistas)

1. Šitos sąvokos nesuprantu. Žodis „išpažintinė“ man siejasi su krikščioniškuoju nuodėmių išpažinimu... Literatūriniame tekste atlikti tokią išpažintį labai sudėtinga, nes krikščioniškoji išpažintis (per atgailą) labiau susijusi su veiksmu, o ne su žodžiais: nuodėmę padaręs žmogus apsisuka 180 laipsnių –­ nusigręžia nuo nuodėmės, žengia į priešingą pusę, keičia savo gyvenimo kryptį ir liaujasi nuodėmę daręs.

Literatūros tekste tai galėčiau įsivaizduoti, pavyzdžiui, taip: romane aprašomas personažo gyvenimas, tas personažas suvokia, kad tam tikri dalykai, kuriuos jis daro, yra negeri ir apsisprendžia tų dalykų nedaryti; įvyksta pokytis: herojus romano pabaigoje tampa kitoks, negu buvo pradžioje – daug vietos emocijoms, analizėms, kančioms, džiaugsmams, meninei vaizduotei...

2. Apibūdinimas „išpažintinis autorius“ manęs nežeidžia, bet dėl ankščiau išsakytų priežasčių atrodo netikslus ir svetimas.

Mano kūryboje išpažinimo užuomazgų galbūt galima įžvelgti knygoje „Taisyklingumas“. Ji – lyg koks poe­tinis romanas, kurio veikėjas, eidamas per tam tikrus gyvenimo įvykius, apmąsto savo ir aplinkinių veiksmus, poelgius, potyrius, keičiasi... Daugiau savo kūryboje „išpažintinės literatūros“ nerandu net užuomazgų.

Autobiografiniai kūrybos dalykai ir asmeniškas kalbėjimas nebūtinai reiškia išpažintiškumą, panašiai, kaip seksualinis potraukis nebūtinai reiškia meilę. Į kritikų apibūdinimus, kaip ir į pačius kritikus, žiūriu labai atsargiai. Manau, jie visada yra šiek tiek atsilikę nuo kuriamos naujos literatūros. Išvesčiau paralelę tarp ekonomikos analizės (iš kurios duoną pelnausi jau beveik 20 metų) ir literatūros kritikos (kurios baruose taip pat tenka veikti): prognozuodamas būsimus ekonomikos reiškinius (potencialias ūkio sub­jektų pajamas, pasiūlos, paklausos svyravimus ir t. t.) ekonomistas vadovaujasi statistika, kuri parodo, kas buvo iki tam tikro momento, ekonominis prognozavimas pačių ekonomistų yra lyginamas su keistoku automobilio vairavimu – važiuoji į priekį, o žiūri į galinio vaizdo veidrodėlį; su literatūros kritika labai panašu: ji sukurtą literatūrą vertina pagal seniau sukurtos literatūros matą ir principus, todėl nuo kuriamos naujos literatūros visada yra šiek tiek atsilikusi. Kūrėjas pasako tai (taip), ko (kaip) iki jo nebuvo pasakyta. Taigi sakyti pirmiausia išmoksta kūrėjas. Paskui apie tai kalbėti pradeda mokytis ir kritika. Vieniems kritikams sekasi geriau, kitiems prasčiau, bet visiems reikia laiko. Kritikai linkę stereotipizuoti, kūrėjai – laužyti stereotipus. Visada lengviau kalbėti apie stereotipizacijai pasiduodančius dalykus, todėl literatūros kritika, kalbėdama apie amžininkus, dažniausiai aptaria esminių naujovių į literatūrą nenešančių autorių (antrarūšių?) kūrybą, pripažindama ją ir liaupsindama, talentingiausieji autoriai atrandami vėliau: kai tai, ką jie pasakė, tapo išjausta, perkramtyta, apvirškinta, įprasta profesinėje aplinkoje.

Norėčiau būti kūrėjas, kuris nesižvalgo į kritikos jam primetamus ste­reotipus, bet veikiausiai tokiam būti ne­įmanoma. Argi ne taip, Orfėjau, kuriam tereikėjo nesigręžioti atgal iš Hado išvedant Euridikę, kuris beveik padarei tai, ko niekada nebuvo. Koks nepakankamas tu (aš?) esi.

 

Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka
Džojos Gundos Barysaitės nuotrauka

Danutė Kalinauskaitė (prozininkė)

1. Išpažintine laikau autobiografinę, tikrų asmeniškų faktų prisodrintą ir tuo požiūriu labai atvirą, menko fikcinio laipsnio literatūrą, kuriai pirmiausia priskirčiau visus egodokumentus: memuaristiką, dienoraščius, laiškus. Kaip tikro, neišgalvoto pasaulio liudijimas, jie šiandien dažnai pranoksta fikcijos klastotę ir kelia didesnį susidomėjimą. Ir pasitikėjimą –­ pati mieliau renkuosi, pavyzdžiui, Aldonos Liobytės laiškus, autentiškai, su visomis unikaliomis detalėmis atskleidžiančius sovietmečio atmosferą ir aromatą, o ne kokią nors susuktą fantaziją apie aną laikotarpį. Nebent ta istorija būtų parašyta taip talentingai, kad užsimirščiau, jog skaitau fikciją, bet taip nutinka retai.

2. Elementų esama, bet išpažintinio autoriaus apibūdinimo kratausi, kaip kratyčiausi ir poetinės prozos etiketės, nes ji išreiškia tik dalį tiesos. Man įdomiau kurti ne autobiografinę prozą, o autobiografiškumo iliuziją prozoje. Suvedžioti skaitytoją. Pagauti ant išpažintinio pasakojimo, kuris, be jokios abejonės, skaitytojui gerokai paveikesnis, kabliuko. Taip esu apgavusi net Bitę Vilimaitę – sakalo akį. Beveik visus siužetus, istorijas ir situacijas išgalvoju. Bet patyriminis pamušalas – taip, jis tik­ras, „iš gyvenimo“, to visada atkakliai siekiau. Savo akimis turiu būti mačiusi, kaip iš šalčio verda upės vanduo arba kaip vandeniu virsta mirštančiojo kraujas, to neišgalvosi. Patiko vieno žmogaus atvirumas tiesiai į kaktą (neturiu nė menkiausio pagrindo įsižeisti): „Nemėgstu jūsų prozos, nes visos detalės joje tokios autentiškos, greičiausiai iš jūsų pačios gyvenimo, o tai mane trikdo ir erzina.“ Kitam priešingai, tai didžiausia vertybė. O asmeniškumo ribos? Na, nebuvo ir, matyt, jau nebebus mano rašto darbuose vaginos monologų ir kitų išskyrų – neduota. Auklėjimas turbūt kaltas – griežtas katalikiškas, sūryme išmirkytos rykštės.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Giedrė Kazlauskaitė (poetė)

1. Neskaitau, nesidomiu. Turbūt tai Sylvia Plath, Virginia Woolf, Anne Sexton ir panašios. Tenka skaityti viską, kas atsiunčiama į laikraštį (G. Kazlauskaitė – „Šiaurės Atėnų“ vyriausioji redaktorė, – red. past.), tad paskui dar domėtis kažkokia specialia literatūra... Papildomai skaitau tai, kuo labai susidomiu, o išpažintinės poezijos, kaip jau nesyk esu minėjusi, vengiu. Erzina biografiniai panašumai – to dar betrūko, kad mėgdžiočiau jų rašymo manierą.

2. Nesu itin jautri tam, ką apie mane sako kritika. Jiems iš šalies gal geriau atrodo. Tomas Vaiseta „Poezijos pavasario“ almanache neigia tą „išpažintizmą“ mano knygoje, ir tai man netikėtai malonu. Bet kaip yra iš tikrųjų ir kokias sąvokas reikėtų taikyti – net neįdomu. Manau, tai ne mano reikalas.

Ribas, taip, tikriausiai turiu. Bet apie tai rašydama negalvoju, tiesiog nerašau „anapus ribos“ – samdausi specialistą ir einu pas jį, jei taip jau reikia. Svetimuose tekstuose erzina ribų pažeidimai – pvz., intymus visiems atpažįstamo partnerio aprašinėjimas. Arba išskyros vardan išskyrų: kartais autorius aprašinėja sueitį vien tam, kad praneštų skaitytojams ją turėjęs, bet ne norėdamas dar ką nors prasminga tuo pasakyti. Dar baisiau – moralinės išskyros, imituojami psichologizmai (ypač erzina, kai rašantysis įsivaizduoja gerai išmanąs terapines teorijas). Kai kurie autoriai tiesiog nejaučia skirtumo tarp literatūros ir saviterapijos – nesupranta, kad tai, ką jie rašo, tėra tvarkymasis su savimi. Nepaisant sekėjų minios, kuri visada primityvi.

Tikros išpažinties jau senokai buvau – nuolat abejoju tuo žanru. Neretai žmonės suvokia jį kaip verbalinį viduriavimą, bet čia esu šiek tiek estetė. Sunkiai randu nuodėmklausį, kuris būtų ganėtinai inteligentiškas, manęs nepažinotų ir prieš kurį nebūtų gėda. Nelengva formuluoti nuodėmes kalba, kurios dar nėra, – atsiribojant nuo religinės kalbos klišių, perkuriant sąvokas, bet kartu išliekant sąžiningai. Be to, tame dialoge nuolat tenka galvoti apie nuodėmklausį – ar jis veiksnus hermeneutas, ar de profundis apskritai turi prasmės, ar tai nebus papiktinimas? Literatūra ir liturgija yra skirtingi dalykai. Sakramento reikia metafizinių nuojautų aplinkybėmis, jis yra rašymas ant smėlio. Rašymo parkeriu sąlygos žemiškesnės, man tiesiog reikia patvirtinti save ir išlikti. Tai vieša, o ne intymu.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Rimantas Kmita (prozininkas, poetas, literatūros kritikas)

1. Vokietijoje sykį skaičiau pranešimą ir bandžiau išsiaiškinti, kaip versti žodžių derinį „išpažintinė lyrika“. Vokiečiai kraipė galvas. Žodis „Beichte“ jiems, matyt, asocijavosi tik su religija ir jie nesuprato, ko iš jų noriu. Dabar nesuprantu ir aš.

2. Kad kas kalbėtų apie išpažintinius mano kūrybos elementus, nesu girdėjęs. O apie autobiografiškumą klausinėja kiekvieną kartą, kai tik vyksta koks „Pietinia kronikų“ pristatymas.

Kai rašiau eilėraščius, niekas neklausinėjo apie autobiografiškumą ar išpažintinę poeziją. Nors ten gerokai daugiau išpažinties, kad ir be didelių nuodėmių. Anuo metu (maždaug prieš 15 metų) dar verčiau Kirilą Medvedevą. Nieko apie jį nežinojau, bet jis kūrė, tarsi rašytų dienoraštį, ir toks būdas kalbėti ir kurti poeziją mane buvo visiškai apsėdęs. Knygoje „Švelniai tariant“ tai irgi eksploatavau visai nuoširdžiai. Tie ilgi pasakojimai tarsi visai be poezijos, kol kažkada pajunti, kad kažin kas tekste vyksta. Bet vėl – ne dėl turinio, bet dėl to, kad tas dienoraštiškumas ir panašios sentimentalizmo formos kaip stilius man tuomet atrodė šviežias, provokuojantis, kuriantis naują arba seniai pamirštą daiktų matymo ir reflektavimo kampą. Nuogi drabužiai, ar ne? Išpažintinis rašymas –­ kaip savotiškas kalbėjimo būdas ir santykis su pasauliu. Šalia visų kitų. Antai Jonas Aistis – išpažintinis poetas? O irgi žinojęs, kad visą gėlą, deja, reikia „rašalu išspausti“.

Išpažintis yra ritualas, per kurį tikrų atsivėrimų nutinka turbūt ne dažniau negu geroje literatūroje. Gal netgi rečiau. Nes nesimaivyti net ir prieš save patį nėra taip jau paprasta. O autobio­grafiniai elementai, kuriuos minite, mano supratimu, visai kas kita negu išpažintis. Išpažintis atliekama, kai yra nuodėmė, kai skausmas drasko į gabalus. Bet rašytojas paprastai neklūpo nei klausykloje, nei teisme. Nors turi, žinoma, ir tokią teisę.

Autobiografiniai elementai gal net ir neišvengiami, bet tai visai kas kita negu pasakojimas apie save, tikra autobiografija. Tai gili savojo gyvenimo analizė po ranka pasidėjus dienoraščius, bičiulių prisiminimus ir liudijimus, bandymas suvokti, kas vyko su tavim per gyvenimą ir kaip tapai toks, koks esi ir koks buvai tapęs anksčiau. Negailestinga ir nekoketuojanti kova su atmintimi. O koketavimas su „autobiografiniais elementais“ yra tokia pati fikcija kaip ir visos kitos, pasakojimas ne apie tai, kas buvo, bet kas galėjo būti.

Autobiografijos objektas – realiai egzistavusi asmenybė ir jos gyvenimas. Philippe’as Lejeune’as klasikiniame tekste „Autobiografinis paktas“ sako, kad tokiuose tekstuose turi egzistuoti (kad ir problemiškas) tapatumas tarp autoriaus, pasakotojo ir protagonisto. Tiesą sakant, to identiteto reikėtų labai atkakliai siekti, daug dirbti su atmintimi ir visokiais šaltiniais. Su šaltiniais galima dirbti ir rašant romaną, bet tuomet į juos žiūri kitaip. O dabar, pavyzdžiui, kai skaitai Marcelijaus Martinaičio autobiografinius užrašus, matai, kad ir „Kukučio baladės“ labai autobiografiškos. Ir ką su tuo daryt? O kai rašydavau apie kitus, prikabindavau tų autobiografiškumo etikečių daug negalvodamas. Ką, „Tūla“ – ne autobio­grafiškas romanas? Taip. Nors kas iš to.

Kas iš to, kad aš iš Šiaulių, kad žaidžiau regbį, varinėjau į Rygą (turbūt net kokius keturis kartus), tik ne taip seniai dingo iš akiračio juodi treningai su rūžavom paloskėm ir odinė striukė, kuri, kaip nutarėm, galėjo būti kokio lakūno. Ai, ir paskui dar įstojau į Klaipėdos universitetą. Ir dar „Kronikose“ pasakojama pirmu asmeniu, ir pasakoja Rimants Kmita. „Daug istorijų girdėjom“, – sako knygą perskaitę bičiuliai. Kaip ir viskas aišku. Taip aišku, kad buvo įsitikinusių, jog dirbau „Arklidės“ apsauginiu. Ir kaip nustebo vienas skaitytojas, kai išgirdo, kad tuo metu Bacho „Džonatano Livingstono Žuvėd­ros“ neskaičiau. Panašiai nuvyliau ir kitą skaitytoją nepatvirtinęs nuostabos, kad mūsų anuometės lektūros sutapo. Tarkim, knygą „Meilės vardu“ skaičiau būtent dėl rašymo, reikėjo to meto seksualinio švietimo konteksto. Bet kaip neįdėsi tos knygos Kmitai į rankas, kai visa epocha neįsivaizduojama be jos. Bet... Ta policijos nuovada, kurioje personažas atsiduria... Kai kas sako, kad jos net nebuvo. Nors man atrodo, kad buvo. Klasiokas, suolo draugas, sako, kad į Rygą važiavau su juo, nors maniau, kad su kitu. Ir kad dešras iškeitėm į turkiškus megztinius, nors neprisimenu, kad būčiau turėjęs reikalų su megztiniais. Viskas nesvarbu, nes daugybė žmonių teigė, kad viskas yra apie juos. Atėmė iš manęs išpažintinę-autobiografinę knygą ir net neatsiprašė!

Autobiografiniai elementai romane naudojami dėl daugelio priežasčių, bet iš esmės jų funkcija visiškai kitokia negu autobiografijoje. Joje tikslas yra papasakoti apie save, o romane jie turi paklusti viso teksto meninei logikai.

„Pietinia kronikose“ yra tokie vėliavų stiebai. Pietinio bulvare. Yra jie ir tikrajame bulvare. Kai vedžiau ekskursiją po Pietinį, stabtelėjau prie jų ir sakau – čia tie, kur ir knygoje. Bet tekste jie atsirado dėl kelių priežasčių. Reikėjo rasti nors kokį Pietinio objektą, kad būtų dar kas nors be blokinių daugiabučių, gatvių ir šaligatvių. Reikėjo bet kokių objektų, kuriančių bent minimalų skirtumą nuo daugybės kitų sovietinių miegamųjų mikrorajonų. Ir dar man reikėjo fleitų, nes ir Monikai įpiršau fleitą, kadangi norėjosi naivoko dvasingumo, šiek tiek sentimentalumo ir to, kas liudytų jos norą būti arčiau gamtos, o šis instrumentas sukurtas būtent gamtos garsams pamėgdžioti. Žinoma, tos stiebų fleitos šiek tiek personifikuoja ir patį Pietinį. Jis tampa sub­jektu, grojančiu savo nykumą.

Vėliau, kai vaikštinėjom po Pietinį su laidos „Kelias į namus“ komanda, atkreipiau dėmesį, kad tie stiebai tik­rai negalėjo gausti, jų viršus uždengtas. Galėjo tik nuo vėjo plaktis troselis. Taip ir buvo, bet atmosfera panaši. Šitas prasilenkimas nesutrukdė vienam skaitytojui pasidalyti įspūdžiu, kad romane stiebų gaudimas puikiai atkuria Pietinio atmosferą, nes jis prie tų stiebų ir gyvena, o aš pro juos naktį gal tik porą kartų praėjęs. Tokie keisti dalykai – netyčia iškraipai tikrovę, o vis tiek sukuri tai, ką reikia. Panaši, tik gerokai grubesnė klaida nutiko ir su Leninu, kuris buvo pastatytas vietoj Raudonosios armijos kareivio priešais politechnikumą. Na, juk turi miesto centre stovėti Leninas, ir kai tu bandai Vokietijoje pardavinėti rublius su Lenino galvomis, tavo galvoje jis ten tikrai stovi. Jau prisiminęs, kaip ten buvo iš tikrųjų, teksto netaisiau, nes atrodė, kad pagal teksto logiką viskas taip ir turi būti.

Autobiografiniai elementai romane patenka į visai kitą kontekstą, sumontuojami į naują pasaulį ir nebetenka savo referentiškumo. Treneris, perskaitęs knygą, pasakė, kad nežinojo tokių nuotykių Lenkijoje. Taigi regbio turnyras Lenkijoje buvo. Kažkas gal ir cigaretes vogė. Bet iš turgaus, ne iš parduotuvės. Gal ir bėgo(m). Bet geležinkelis tai tikrai iš Lvovo. O bačiukai sugalvoti, kad būtų ką veikti personažui. Todėl nepasakyčiau, kad buvo tokie nuotykiai ir kad ten apskritai esu „aš“. Gal tik vos vos. Tiek, kiek atpažįsti savęs kokiais 1993-iaisiais. Ne, ten gyveno kitas personažas, tik tokiu pačius vardu ir pavarde.

Iš tiesų sumanymas buvo pasakoti ne apie save, bet apie Šiaulius ir –­ svarbiausia – apie aną laiką. Prisiminti ne save, o „mus“. Todėl nedaug ką galiu pasakyti apie autobiografiją, nesu jos parašęs ir vargu ar kada rašysiu.

Šie samprotavimai gali atrodyti kaip negudrūs išsisukinėjimai. Bet tik todėl, kad mažai žmonių užsiima ta savo vidine archeologija, ir per mažai galvojam, ką ir kaip prisimenam, kaip dirba mūsų atmintis. Kadangi visi pasakojame pagal savo temperamentą, pasaulio supratimą. Juk ne veltui sakoma, kad įvairūs biografiniai pasakojimai daugiau pasako apie pasakotoją negu apie jo objektą. Nes nėra jokio „taip, kaip buvo“. Ir nereikia čia Balio Sruogos ir kitų, rašiusių apie Štuthofą, palyginimo, užtenka pagalvoti apie save ir savo artimuosius, palyginti tų pačių situacijų atpasakojimus. Ir gana.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Mindaugas Nastaravičius (poetas, dramaturgas)

1. Sąvoką suprantu, tačiau skaitydamas ir rašydamas negalvoju apie ją kaip pamatinę, apibendrinančią. Taip pat suprantu, kodėl užduodate šį klausimą – ir poezijoje, ir dramaturgijoje nevengiu asmeninės patirties. Ir „patirtis“ man yra esmingesnis žodis už „išpažintį“. Ir būtent patirtį – išgyventą, apmąstytą, nugirstą, susapnuotą – vertinu kaip literatūros branduolį, aplink kurį juda visos kitos struktūros: talentas, įgūdžiai, išmonė, fantazija.

Literatūroje ieškau ne išpažinties, o patirties – vieno žmogaus, dviejų žmonių, bendruomenės. Ir visiškai nesvarbu, ar ta patirtis yra autentiška rašytojo patirtis. Pavyzdžiui, Gied­rės Kazlauskaitės „Meninos“, And­riaus Jakučiūno „Tėvynė“, Donato Petrošiaus „Aoristas“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“, Giedros Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“, Rimvydo Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ – ar tai yra išpažintinė literatūra? Mano supratimu, tai tiesiog gera literatūra, sukurta iš patirties, tačiau ją peržengianti, atverianti ne tik asmeninę, bet ir laikotarpio patirtį, nes yra parašyta talentingai. Tokią literatūrą ir stengiuosi skaityti. Kaip ir kitą gerą literatūrą, pavyzdžiui, Undinės Radzevičiūtės ir Tomo Vaisetos – abu stiprūs, dabar turbūt stip­riausi prozininkai. Jų knygų nepavadinsi išpažintinėmis, tačiau ir vienas, ir kitas prie stalo dirba su patirtimis – kitų žmonių patirtimis, kurių branduoliuose kunkuliuoja ir savos.

2. Man priimtini visi apibūdinimai –­­ į diskusijas su kritika nebesiveliu. Po debiutinės knygos „Dėmėtų akių“ jaučiausi visaip: ir nesuprastas, ir įskaudintas (!), ir pakenčiamai. „Asmeninės patirtys, kurios niekuo nevirsta“, – kažkaip panašiai rašė kritikai, o aš su jais pasiginčydavau, nes norėjosi, kad prastoka knyga nebūtų tokia prasta, kokia yra iš tiesų. Bet paleng­va nurimau ir tiesiog rašiau eilėraščius, mąstydamas ne apie apibūdinimus ar asmeniškumo ribas, o klausdamas savęs, ar turiu ką pasakyti, ką papasakoti? Ir viskas. Iš patirties praeityje, iš atminties atsivertė „Mo“. Iš patirties atmintyje, iš dabarties dėliojasi nauja knyga. Ir viskas.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Sigitas Parulskis (poetas, prozininkas, dramaturgas)

1. Išpažintis man pirmiausia susijusi su bažnyčia, todėl ši sąvoka niekam tikusi. Netikiu rašytojo nuoširdumu, jeigu jis rašytų išpažintis, po poros puslapių nebeturėtų apie ką rašyti.
Neskaitau išpažintinės literatūros, nes nelabai žinau, kas tai yra.

2. Apibudinimas nepriimtinas, nes nesuprantu. Ši sąvoka nieko nepasako apie tekstą. Geras jis, blogas, įdomus, nuobodus ir t. t. Galbūt tai stiliaus ypatybė? Ką reškia išpažintinis – nuoširdus? Atgailaujantis? Religingas? Keistenybė, jeigu ne blogiau. Rašau, kas man patinka ir kaip patinka... Bent jau kol neįsiremiu į struktūros rėmus, kuriuos šiais laikais taip pat galima bent iš dalies ignoruoti ir koreguoti.

Išpažintis ir autobiografija – manau, nieko bendra neturintys dalykai. Jokių ribų sau netaikau, einu ten, kur traukia kalba, vaizduotė.

 

Sauliaus Vasiliausko nuotrauka
Sauliaus Vasiliausko nuotrauka

Giedra Radvilavičiūtė (eseistė)

1. Išpažintinė literatūra, mano manymu, yra tokia, kurioje nesistengiama (nenorima, nesugebama) toli pabėgti nuo savo gyvenimo faktų, laikotarpio, asmenybės, charakterio, temperamento ir pasaulėjautos. Užtektų pasakyti, nesistengiama pabėgti nuo savęs. Tie, kas vadina mano esė išpažintine literatūra, atpažįsta aplinkos realijas: „Rimi“, Aušros vartus, spaudos aktualijas. Žino kai ką iš biografijos: kad turiu dukrą, turėjau katiną... Dar keletą dalykų. Bet man daug įdomiau būtų sužinoti, kaip esė išpažintiškumą apibrėžtų žmonės, kurie manęs (ir Vilniaus) nepažįsta, nežino, kur ir kaip aš praleidžiu kiekvieną dieną daugelį metų. Tarkim, vokiečiai, amerikiečiai. Išpažintiškumas literatūroje paprastai ir suvokiamas kaip autoriaus gyvenimo faktų atspindėjimas ar net konkretus minėjimas, vaizdavimas kūrinyje.

Bet išpažintiškumas mene yra sudėtingesnis dalykas. Pavyzdžiui, Evgenijaus Vodolazkino romano „Aviatorius‟ siužetas yra tipiška fantastinio romano, kurių nemėgstu, istorija: veikėjas Inokentijus Platonovas po daugelio metų skendėjimo komoje atsibunda ligoninėje Peterburge ir dairosi po tikrovę. Netrukus paaiškėja, kad jis buvo užšaldytas lageryje praėjusio amžiaus 3 dešimt­metyje vykdant sovietų nomenklatūros gyvenimo pratęsimo eksperimentą. Inokentijus pasirinko būti užšaldomas vietoj jo laukiančios neišvengiamos mirties ir buvo atšildytas po keliasdešimt metų Rusijos Federacijoje moderniame amžiuje, maždaug 1999-aisias. Pasakojimo būdas, prasminiai akcentai tiesiog priešinasi fantastinio romano siužetui, kur rašančiam autoriui būtų svarbu plokščias efektas (tokių siužetų literatūroje, ypač kine, gana daug) – komiškos ir tragiškos situacijos, nesutampančios su kito laiko nepažįstamomis buitinėmis realijomis, nemokėjimas elgtis erdvėje ir dėl to patiriami nuotykiai. Tačiau E. Vodolazkinui įdomu kitas dalykas – kaip kinta pasaulis ir kaip kinta mūsų santykis su juo bei gebėjimas prisitaikyti prie laiko. Kaip mes gebame iš naujo apmąstyti svarbiausius dalykus, vertybes, prisitaikyti ir neatpažįstamame pasaulyje išlikti. Kiekvienas protingas žmogus patiria nesutapimą su laiko pokyčiais tam tikrame amžiuje. Jei neapsimetinėja. Nes yra įvairių priemonių apsigauti, kad keliauji kartu su laiku... Štai mano kelios menopauzinės pažįstamos nutraukė inkarus laiko vandenyse pasidarydamos matomose kūno vietose pirmąsias gyvenime tatuiruotes... Inokentijus sužino, kad jo jauna mylimoji, tuomet, kai siautėjo NKVD, gyvenusi šalia „komunalkėje“, yra senutė, dabar merdi ligoninėj. O jis juk „atšilo“ vis dar jaunas. Mylimosios ranką anais laikais jis virpėdamas keletą kartų net išdrįso palaikyti gulėdamas šalia jos lovoje. Inokentijus nuvažiuoja į ligoninę ir dvokiančiai savo išskyrose aštuoniasdešimtmetei mylimajai, su kuria jis keistu būdu prasilenkė šiame pasaulyje, keičia pampersus matydamas intymiausias jos kūno vietas, apie kurias jaunas nedrįsdavo ir galvoti. Tai, kaip pasakotojas suvokia save kitame laike, yra išpažintinė literatūra. Nesutapimas su laiku vaizduojamas daugeliu detalių. Pavyzdžiui, Inokentijus, norėdamas užsidirbti pinigų, filmuojasi TV reklamoje, skirtoje šaldytoms daržovėms. Tema apie „gyvą“, išsaugojusią savybes „daržovę“ iš lagerio reklamai tinka idealiai. Moralė negalioja, nes ji visose veiklos srityse visada trukdo uždirbti pinigus.

Atšildyto Inokentijaus siužetas nėra toks fantastinis kaip pasirodytų iš pirmo žvilgsnio. Aš gana dažnai jaučiu, kad esu komoje, kai skaitau reklamą, nekrologus ir antraštes: „V salone krov’ otpolesosim, čej trup v bagažnike ne sprosim“ (automobilių valymo įmonės reklama Donecke); „Niuchovšij benzin malčik vspychnul kak spička“ (antraštė Estijos rusiškoje spaudoje); „jo patirčių nuotykis – labai plačios skalės, bet labai nuoseklios prigimties“ (komunikacijų specialisto prisiminimas apie mus palikusį vieną Seimo narį).

Kitas pavyzdys apie išpažintinę kūrybą – Jimo Jarmuscho filmas „Išgyvena tik mylintys“ (2013). Siužetas apie įsimylėjėlių vampyrų porą. Jie naktį skraido lėktuvais tarp Tanžero ir Det­roito, taupydami siurbčioja iš grakščių taurelių kraują, laikomą termosuose, jei pasiseka – geria jį ir šviežią, iš ką tik prakąsto kaklo. Nors ir graužiami sąžinės. Manau, tas filmas yra apie paties J. Jarmuscho pasaulėjautą, vienatvę šiame pasaulyje, nepritampant prie daugelio dalykų, baiminantis netikrų jausmų, atsitiktinių ryšių, beprasmybės. Režisieriaus asmeninio gyvenimo faktų nėra „Vikipedijoje“. Ir būtent tas filme (kuris kažkodėl vadinamas komedija) įžiūrimas sluoksnis, mano supratimu, sutampa su nuoširdžia J. Jarmuscho išpažintimi. Galima paprieštarauti, kad nebūtinai tą filmą reikia suprasti taip, tačiau, manau, žmogus, nejaučiantis egzistencinės vienatvės triukšmingame šiuolaikinio pasaulio vyksme, tokios atmosferos nebūtų sukūręs. Tas filmas nėra labai populiarus. (Beje, ten yra gera frazė, tiksliai apibūdinanti populiarumą: „Ji tokia puiki, kad neturėtų išgarsėti.“ Kalbama apie dainininkę.)

Paskutinės išpažintinės literatūros kny­gos, kurias skaičiau laukdama, kad jos nesibaigtų, yra Rimanto Kmitos „Pietinia kronikas“ ir Orhano Pamuko „Stambulas“.

2. Manęs vadinimas išpažintine rašytoja visiškai priimtinas. Išpažintiniams autoriams apibūdinti turiu ir kitą terminą – patirtinis rašytojas. Manau, tai šiek tiek tiksliau: patirtų dalykų (ne tik savo) aprašymas nebūtinai yra išpažintis, bet glaudžiai siejasi su autoriumi. Rašytojas, iš kurio pavogė piniginę, tuo metu gali parašyti gerą tekstą apie jį palikusią mylimąją ar pasivaikščiojimą rudenėjančiame pajūrio kurorte. „Išpažintis“ šiuo atveju plevens kaip tikras, išgyventas liūdesys, praradimas, pyktis ir nusivylimas, kaip teksto melancholija, galbūt įniršis . Siužetas gali būti ir atvirkščias... Paliko mylimoji, o aprašai dingusią piniginę. Tačiau „tik­ram“ liūdesiui rastis tekste taip, kad jis būtų paveikus, patirtinio rašytojo sąmonėje turėjo įsisėtryti nemarsietiškas įvykis. Turėjo būti realios aplinkybės, kaip pretekstas ir kartu galia paveikiai išsipažinti. Yra rašytojų, kurie nenori, nemoka kurti išpažintinės literatūros ir gali pasakotojo pavidalu atsirasti Mėnulyje, XVII amžiuje, kalbėti šuns, kitos lyties, vaiko, daikto vardu. Bet išpažintinis rašytojas ir persikūnydamas bus išpažintinis. Tai kaip bėgimas sapne: bėgi, bet stovi vietoje.

Kartą Romualdas Granauskas skambino man ir juokėsi, kad žmonės laužo galvas dėl to, kas kine, fotografijoje yra (nėra) pornografija. Jis sakė, jei rodomi lytiniai organai, tai yra pornografija, jei ne, nėra. Na, viskas gal šiek tiek sudėtingiau, bet iš esmės jis teisus. Nesu aprašiusi keleto dalykų, kurie tekste būtų, manau, įtaigūs: artimųjų slaugos, skyrybų, įsimylėjimo, man brangių žmonių mirties „iš arti“, intymių mano pažįstamų potyrių, depresyvių nuotaikų nuobodulio ir prabangos. Kai ko net neminėsiu. Tai būtų pornografija, nors, be manęs (ir kelių artimų žmonių), tų realijų niekas nežinotų.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Povilas Šklėrius (prozininkas)

1. Sąvoka man asocijuojasi su autobiografine literatūra, ir nežinau, kodėl reikėtų dar išskirti „išpažintinę literatūrą“. Kita vertus, literatūros moksle nieko nesuprantu, todėl paliksiu terminologijos dalykus tos srities specialistams. Kalbant apie autobiografinę literatūrą, tai mėgstu tiek Rolando Rastausko autobiografines esė, tiek Charleso Bukows­ki’o kūrybą, o autobiografinės kūrybos etalonas dabar – Maxo Frischo apysaka „Montaukas“. Tačiau autobiografiškumas man neatlieka svarbiausio vaidmens ir labiau domina pusiau autobiografiniai pasakojimai, atskiesti prasimanymais (būdinga Jurgio Kunčino kūrybai).

2. Kaip minėjau, neturiu kompetencijos vertinti literatūrinių terminų, todėl nėra skirtumo, jei kas nors mane pavadintų „išpažintiniu autoriumi“. Neslepiu, kad rašau remdamasis savo patirtimi. Rašydamas pirmąjį romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“, į jį įtraukiau visus realius žmones, tačiau kiekvieno jų atsiklausiau, ar jie neprieštarauja būti įtraukti į romaną. Keli atsisakė būti minimi, keli paprašė pakeisti vardus – atsižvelgiau į jų norus. Tačiau, kai rašiau antrą romaną „Mano tėvas, mano sūnus“ ir paliečiau gerokai rimtesnę temą – savo disfunkcinę šeimą, – atsisakiau minties pasakoti aprašomiems žmonėms, apie ką rašau, nes nenorėjau, kad rašant romaną jie darytų man įtaką. Suprantu, jog viešinti savo šeimos istoriją gali atrodyti negarbinga ir amoralu, o kai aprašai žmogų ir iš jo padarai veikėją, jis pats negali apsiginti, tačiau kartais vienintelis būdas parašyti tai, ką nori, – su niekuo nesiskaityti.

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Aivaras Veiknys (poetas)

1. Niekados nebuvau pas kunigą išpažinties, kaip atrodo klausykla iš vidaus, žinau tik iš siaubo ir detektyvinių filmų. Vis dėlto jeigu vieną dieną imčiau ir nueičiau, tai, įsivaizduoju, vargiai beišdrįsčiau atskleisti didžiausias nuodėmes žmogui, kurio visiškai nepažįstu, vietoje jų prisigalvočiau šimtus smulkesnių, ne tokių gėdingų ir kompromituojančių. Arba atvirkščiai: iš degtuko priskaldyčiau tokio didumo malkų, kad vargiai bepakeltų ir 10 kunigų.

Lygiai taip ir su literatūra: rašydamas autorius atlieka savotišką išpažintį. Kuo labiau stengiasi pasakyti tiesą, tuo daugiau meluoja; kuo labiau meluoja, tuo daugiau tiesos pasako... Žodžiu, jeigu manęs paklaustumėte, ar visa literatūra yra išpažintinė, nedvejodamas linktelčiau. Ir nelabai svarbu, apie ką ji, per literatūrą rašytojas išpažįsta savus dievus ir demonus, meilę, ilgesį, vienatvę, lūkesčius, galų gale, remiasi asmenine patirtimi, veikėjus kuria pagal artimųjų ar gatvėje matytų žmonių bruožus ir charakterius, dažnai pasiskolina netyčia išgirstus dialogus.

Taigi skaitau literatūrą, kuri pirmiausia mane užkabina, įtraukia: nuo Franzo Kafkos dienoraščių iki dabar skaitomo Günterio Grasso „Skardinio būgnelio“.

Su poezija kiek kebliau, mat pastebėjau, kad ilgainiui mane vis sunkiau nustebinti. Vis dėlto eilėraščių, kuriuos kažkada perskaičiau ir kurių skaityti daugiau nebūtina, nes jie savaime many aidi, užtenka: tai ir Adamo Zagajewskio „Elektrinė elegija“, kurioje jis aprauda vokišką radijėlę, ir galingas, visą žmogaus gyvenimą aprėpiantis Aido Marčėno „Beždžionių tiltas“, ir Sigito Parulskio „Batų deginimas“ ar Mindaugo Nastravičiaus „Degė“, kuriame savo narsumą reikia įrodyti išduriant katytei akį, o iš tiesų ją paleidžiant. O dar Vytautas P. Bložė su tėvo darytu vynu ir Sigitas Geda su lauko krosnele. O dar Arnas Ališauskas su savo nelaiminga Komjaunimo gatve vaikštančia vaikyste ir Rimvydas Stankevičius, skambinantis ir skambinantis anapilin iškeliavusiam bičiuliui...

Geriau pagalvojus, visai neblogi tos poezijos reikalai.

2. Pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, apie kokius kritikus kalbame. Geri kritikai rašo gerą, motyvuotą, autoriaus neįžeidžiančią kritiką. Gaila, bet šitie kritikai apie mane neužsimena, dalis jų (dėl labai subjektyvių priežasčių) niekados neužsimins.

Blogi kritikai, savaime suprantama, rašo blogą kritiką. Šitie pripliurpia visko. Antai visai neseniai viena jauna doktorantė „Literatūroje ir mene“ mane pavadino būsimuoju klasiku, kurio ateityje galės nemėgti, kaip šiuo metu nemėgsta Justino Marcinkevičiaus ar Marcelijaus Martinaičio. Ką gi, irgi gaila, nors ne taip, kaip pirmuoju atveju.

O dar yra rašytojų, nelaikančių savęs kritikais, tačiau vos gauna proga pasisakyti, tuoj atkiša sąrašiuką su žodžiais, kuriuos poetams uždraustų. Tai šiek tiek juokina, o kartu verčia lengviau atsipūsti –­ ačiū Dievui, gyvename ne sovietmečiu.

Visais trimis atvejais sąvoka „išpažintinis autorius“ man priimtina, nes, kaip minėjau atsakydamas į pirmą klausimą, visą literatūrą laikau savotiška išpažintimi. Svarbūs ne patys biografiniai elementai, o tai, kaip juos pritaikai.

Apie asmeniškumo ribas. Taip, taikau. Tarkime, niekados neišdrįsčiau rašyti vidury baltos dienos sėdėdamas prie centrinio miesto fontano ir dar nuogas. Nebent būčiau gerokai padauginęs. Bet tai neįmanoma dėl labai paprastos priežasties: girtas aš niekad nerašau.

 

* www.avantekstas.flf.vu.lt/lt/i%C5%A1pa%C5%BEintin%C4%97+poezija

Parengė Virginija Cibarauskė ir Jurga Tumasonytė

Loading

 

 

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai