Sherwin Bitsui. „Mūsų pasaulis yra užbaigtas“

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

Dėl dabartinio kultūrinio klimato nyksta daugelis vietinių Amerikos gyventojų kalbų. Kiekvienoje jų slypi minties ir veiksmo archyvai. Jomis buvo sužymėti ir įvardyti augalai, gyvūnai, kosmosas. Per savo gyvenimą mačiau, kaip mano kalba tampa svetima navahų genties vaikams, tyla atskiria juos nuo vyresniųjų tarsi siena, suręsta tarp laiko ir atminties. Poezija yra vienas būdų šias kalbas prikelti, atgaivinti ryšius su jų istorija ir pasaulėžiūra.

Kaip ir dauguma mano bendruomenėje, buvau mokomas, kad anglų kalba yra vienintelis standartas. Jei noriu sėkmingo gyvenimo, privalau įvaldyti šią iš anapus Atlanto atėjusią kalbą. Mano senelė prisimena, kaip mokytoja už kalbėjimą gimtąja kalba jai trenkė liniuote. Mama vis dar sako šnekanti „prasta anglų kalba“, nes mūsų kalba visiškai kitokia nei toji, kurią primetė kolonizatoriai.

Kaip Diné, Karčiųjų vandenų genties nario, mano giminės linija siekia tolimos šventos gimtinės Dinetah erdvę ir laiką. Mano kalboje ir kultūriniame pasaulėvaizdyje nėra jokios užuominos apie XXI amžių – vien tai, kas visada buvo ir amžinai išliks, kaip per pirmąją aušrą.

Priklausau Karčiųjų vandenų žmonėms, mano motinos tėvai yra Aukštųjų namų žmonės, o tėvo tėvai – Kojotų perėjos žmonės. Mano protėvių linija siekia laikus, kai apie Ameriką niekas nežinojo, kai šis vardas dar nebuvo primestas mūsų žemei ir pasitelktas mus aptverti. Kadangi tebemoku savo kalbą, dalis jos išminties man prieinama, todėl galiu greta šios esamosios tikrovės pajusti tą tolimą laisvę, kito pasaulio sudėtingumą ir poetiškumą, menkai teišverstus, o gal ir išvis neišverčiamus.

Poeziją dažniausiai rašau angliškai, nes taip galiu savo poetinį pasaulėvaizdį perteikti platesnei auditorijai, galiu išreikšti pasaulį, kurį matau ir juntu šią konkrečią akimirką. Galėčiau rašyti ir navahų ar dinébizaad kalba, bet joms savaime būdinga poetinė mąstysena, jų esmė yra poetinė. Navahų pasaulis kupinas simboliškumo ir dvasingumo. Mūsų pasaulis užbaigtas. Turime stiprią sakytinės ir ritualinės poezijos tradiciją, ji jungia mus su mumis pačiais, mūsų tikėjimu, filosofija, gyvenimo būdu. Tai žinau, nes išmokė genties vyresnieji, išsaugoję šią informaciją pasakojimuose ir dainose nuo mūsų laikų pradžios.

Atėjus amerikiečiams, lyg ir turėjome netekti šio ryšio, pamiršti praeitį ir autentišką būtį. Mūsų kalba nukentėjo, bet dainos išliko ir tebepadeda palaikyti ryšį su savo ištakomis ir visomis kitomis gyvybės formomis.

Kaip Diné, esu čia dėl visų tų dainininkų, deklamuotojų ir pasakotojų. Esame ir liksime čia, nes dainos ir žodžiai yra mūsų kodas – jie išreiškia mūsų tiesą ir leidžia neatitrūkti nuo tikrovės. Viliuosi, kad poezija, tokia, kokia yra dabar, XXI amžiui įgaunant grėsmingos nežinomybės pavidalą, vis dar gali palaikyti mūsų ryšį su vaizduote, perkoduoti minties procesus ir padėti atrasti kūrybiškesnių galimybių.

Gal ši viltis ir naivi, bet išsakau ją, nes esu kilęs iš užmiršto istorijos užkampio, kuriame tikrovę dengia tokia daugybė melagysčių. Tačiau mes visada išlaikėme viltį ir dėkingumą už žemiškąsias dovanas, ir tas dėkingumas kūne ir atmintyje atgyja jį išdainuojant.

 

*

Mano gimtosios šalies poetai prisiima neįtikėtiną pareigą ieškoti naujovių ir laužyti primestus barjerus. Barjerai privalo būti įveikti, o eilėraščiai privalo įkalbinti mūsų pasaulėžiūrą. Joan Naviyuk Kane iš Karaliaus salos Beringo jūroje, šalia Aliaskos, rašo ir gimtąja kalba, ir angliškai pasakoja skaitytojams apie savo šeimos iškeldinimą iš mylimos gimtosios salos.

Orlando White’as (Diné) iš navahų rezervato Svitvoteryje (Arizona) vienoje esė rašo: „Kuriant poetinį lauką, tuščia erd­vė formuoja garsą ir žodį. Ji išreiškia tylą. Rašydami susitelkiame į labai mažą lapo dalį, kurią užpildo tekstas. Bet aplink jį tvyro pauzė, akimirksnio žiemos miegas.“

Skaitydamas poeziją O. White’as tyla ir lėtu tempu išaugina tą baltą puslapio tuštumą ir atspindi gimtąsias plynaukščių platumas, iš kurių semiasi įkvėpimo. Layli Long Soldier (lakotų gentis), šiemet išleidusi knygą „Whereas“ („Tuo tarpu“), eilėraštyje panaudojo JAV vyriausybės „atsiprašymą“, kurį girdėti galėjo vos saujelė vietinių Amerikos gyventojų.

Iš dabartinių poetų galima paminėti dg okpik (Iñupiat), Santee Frazier (čerokė), Mandy Smoker (asinibuinė), Michaelas Wassonas (Nez Percé), Natalie Diaz (Hilos Upė / mohavė), Jennifer Foerster (muskogė). Tai trumpas sąrašas – rašančių yra gerokai daugiau, taip pat nepamirštame ir savo protėvių: Luci Tapahonso (Diné) ir kitų vardai turėtų būti žinomi pasaulyje, nes jie parašė ribas sugriovusių ir kelius mūsų kartai nutiesusių eilėraščių.

Baigdamas noriu pacituoti Allison Adelle Hedge Coke (čerokė) eilėraščio „America, I Sing You Back“ („Amerika, atsakau tau daina“) fragmentą:


Kai mano daina vėl suskambės garsiai. Kai vėl pašauksiu ją į lopšį.
Kai šauksiu ją į vandenis pažvelgti, save stebėti tamsoje ir šviesoje,
dienoje ir naktyje, šauksiu dainuoti ją drauge, šaukiu subręsti,
įsivaizduoti –
tuomet, tiktai tuomet jinai įsisiūbuos. Mano dainos dėka.
(When my song sings aloud again. When I call her back to cradle.
Call her to peer into waters, to behold herself in dark and light,
day and night, call her to sing along, call her to mature,
to envision –
then, she will quake herself over. My song will make
it so.)

 

Pranešimas skaitytas gegužės 25 d. „Poezijos pavasario“ tarptautinėje konferencijoje „Poezijos ribos – eilėraščio nesuvaldomumas XXI amžiuje“

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai