Gintarė Adomaitytė. Apie darganą, žvaigždes ir nuovargį

Tris pasirinktas knygas dėliojau ilgokai. Apžvalgą pradėti nuo vaikų literatūros – lyg nerimta, taip galima atbaidyti rimtuolius skaitytojus, tebelaikančius knygas vaikams rankdarbiais. Kriminalinis romanas? Taip pat nesolidu. Reino Raudo „Rekonstrukcija“ nusipelno pirmosios pozicijos, bet... Pirmenybę teikiu Danieliui Pennacui, jo knygai vaikams. Ne todėl, kad esu viena iš nedaugelio suaugusiųjų, mielai skaitančių vaikų literatūrą. D. Pennacas sukūrė plačiai pasklidusį skaitymo dekalogą – dešimt skaitytojo teisių. Pirmoji – teisė neskaityti. Antroji – teisė praleisti puslapius. Trečioji – nebaigti skaityti. Ketvirtoji – teisė dar kartą perskaityti knygą. Penktoji – teisė skaityti bet ką. Kitas penkias galite rasti D. Pennaco knygoje „Kaip romanas“, kuri Lietuvoje pasirodė Skaitymo metais – 2008-aisiais. Apžvalgoje minėtas nuostatas retsykiais prisiminsiu bandydama įvertinti ir patį D. Pennacą, ir du kitus įdomius autorius.

Daniel Pennac. „Šuva šunėkas“. Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – V.: „Gelmės“, 2017.

b_200_299_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-07_nr._3623_suva.jpg

D. Pennacas (g. 1944) ‒ bene trisdešimties knygų vaikams ir suaugusiesiems autorius. Neabejoju: šis skaitymo ir skaitybos tyrinėtojas žino, kad išleisti knygą apie šunį ar katę – tai pelnyti sėkmę. Ją mielai pirks tėvai ar seneliai vaikams, svajojantiems apie gyvūną. Pati buvau toks vaikas – miesto mūruose įkalinta godi knygų apie gamtą skaitytoja.

Nežinau, ar vaikai naudosis teise praleisti šios knygos puslapius, ar ne. O suaugusieji? Spėju, jog knygą skaitys maloniai, mėgaudamiesi Jonės Ramunytės vertimu: trumpi, sklandūs sakiniai, įtraukiantis teksto ritmas, subtili esamojo ir būtojo laikų kaita. Pati nudžiugau kaip vaikas radusi knygoje primirštą žodį vinklus. Taip, tikrai taip: tie šunys šunėkai būna ne tik vikrūs ir guvūs, jie yra ir vinklūs – štai koks smagus, koks itin šuniškas žodis.

Vis dėlto buvo ir menkas liūdesio lašas. „Viskas apmąstyta. Maniškio šuns vardas Šuo iš didžiosios Š, nes toks kaip jis yra tik vienas, ir tai jis!“ (p. 65) Didžiąja raide, bet ne iš didžiosios – taip mane mokė reiklūs mokytojai. Nejau klydo?

Savaime aišku, visos geros knygos apie šunis pasakoja ne tik apie juos, bet ir apie žmones. Kas jie? Daugelį glumins D. Pennaco atvira panieka Paryžiui ir paryžėnams. Paryžėnas! Lyg ir nieko įžeidžiamo, tačiau skamba menkinamai. Niekada nesumanyčiau taip pasakyti – komplimentas vertėjai! Daug kam iš mūsų čia, Lietuvoje, tas Paryžius tebėra svajonių miestas, bet benamiui šuniui ‒ tikrai ne. Ypač gimusiam ir pirmuosius išbandymus patyrusiam Nicoje, kur dėl paryžėnų gaudomi benamiai šunys: juk kurortas, juk būtina įtikti atvykėliams. Ar reikia nuosekliai atpasakoti siužetą? Gal ne. Juk suprantame, kad ilgainiui šuvą šunėką pamils (ar bus priversti kantriai toleruoti) net jį lauk išmetę žmonės.

Svarbu paminėti, kad knygos autorius gimė Maroke, Kasablankoje, o į Prancūziją atvyko studijuoti. Dabar jis gyvena puikiojoje Nicoje ir... tebepamokslauja (atsiprašau, tebedėstytojauja) koledže – moko literatūros. Pasakojimą apie Šunį lydi smagi esė „Nei dresuojamas – nei dresuojamasis“, kurioje aptariamos ne tik šunų ir jų augintojų teisės. „O dėl draugų štai: jei turite draugų, kurie bijo šunų, nebrukite jiems savo šuns draugijos, net jei tai mieliausias pasaulyje šuo. Šunų baimė nepavaldi proto balsui. Dažnai jinai žeminanti. Ir jūs neturite teisės primesti to pažeminimo niekam“(p. 164).

 

Jørn Lier Horst. „Medžiokliniai šunys“. Iš norvegų kalbos vertė Viktorija Gerc­manienė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

b_200_290_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-07_nr._3623_sunys.jpg

„Geriausias oras – dargana.“ Taip kadaise skelbė kino teatro „Neris“ afiša. Filmo neatsimenu, žinau tik tiek, kad pasakojo apie nusikaltimus, nusikaltėlius bei seklius. Pavadinimas įstrigo visiems laikams, nors „Neries“ nebėra – o gaila, gaila. Trūksta jo, to Antakalnio kino teatro. Laimė, Neris tebeteka.

Net neįsivaizduočiau, kiek vandens nutekėjo nuo tos dienos, kai kino teat­rą tykiai, be antakalniečių protestų, nugriovė, jei ne kita man įsimintina data. Laikas, apie kurį pasakoju – amžių sandūra. Vieta – senamiestis, „Baltų lankų“ leidykla. Sukasi mano diktofono juosta, o leidyklos vadovas aptaria naują, svarbią kryptį: „Baltos lankos“ imsis kriminalinių romanų. Tą interviu skelbiau viename žurnale, seniausiai nuplaukusiame ne Nerimi, o Leta. O vis dėlto prisimenu. Prisimenu tik todėl, kad žinia mane džiugino. Vadovas žadėjo leisti gerai išverstas, stropiai redaguotas knygas.

„Baltos lankos“ kriminalinius romanus tebeleidžia. „Medžioklinius šunis“ pasirinkau atsitiktinai. Tiesą sakant, parinko bibliotekininkė. Ji žino, kad mėgstu skaityti skandinaviškus romanus (ne tik kriminalinius), todėl vieną kitą atideda.

„Galingi lietaus šuorai čaižė stiklą. Vanduo tekėjo langu žemyn ir lašėjo nuo kraigo ant lauko staliukų. Sienas, sugriebę tuopų šakas, braižė stiprūs vėjo gūsiai. Viljamas Vistingas sėdėjo šalia lango ir žvelgė laukan. Vėjas taršė lipnius, nuo šlapio asfalto atplėštus lapus“ (p. 5). Štai kokia tradicinė, klasikinė, beveik įkyrėjusi romano pradžia. Skaitydama knygą, laimei ar nelaimei, suvokiu: būtent tokios man šiandien reikia. Galingi birželio lietaus šuorai tikrai čaižo mano lango stiklą, drybsau pervargusi nuo kelionių klajonių ir naudojuosi minėta teise skaityti bet ką.

Jei kam rūpi ne tik D. Pennaco, bet ir mano patarimai, tai pirmasis būtų toks: nepirkite šios knygos, neverta. Antrasis: dairykitės jos bibliotekoje tą dieną, kai vargins dargana. Knygos autorius Jørnas Lieras Horstas (g. 1970) iš tiesų buvo pareigūnas. Jo pirmoji knyga pagrįsta tikrais įvykiais, vėlesnės – gal ir išgalvotais. „Medžiokliniuose šunyse“ vyriausiasis inspektorius Vistingas ieško dingusių merginų, jam padeda jo dukra žurnalistė Lina. Yra meilės, šeimos, giminystės istorijų. Man itin rūpėjo Linos gyvenimas ir veikla: kaip norvegai žurnalistai kuria tekstus laikraščiui, kas jiems leidžiama, kas ne. Ima siaubas: beveik išaiškinusi žiaurų nusikaltimą, beveik tapusi auka, beveik svarbiausia įvykių dalyvė Lina savo laikraštyje straipsniui gauna itin menką plotą, kiek trumpesnį nei pusė mano apžvalgos.

Vienintelis rimtai ir ilgam įtraukęs epizodas – apie žvaigždyną Canes Venatici. „Vistingas ištarė tai garsiai pats sau. Pavadinimas paimtas iš astrologijos. Žvaigždynas, kurio pavadinimas norvegų kalba reiškia „medžiokliniai šunys“. Johanesas Lindė parodė jį vieną vėlų vakarą kaime. Tai beveik nepastebimas žvaigždynas, tiesiai po Didžiaisiais Grįžulo Ratais“ (p. 101).

Žvaigždės mane sudomino kiek labiau nei faktų klastojimu apkaltinto inspektoriaus Vistingo dalia. Kokia jau ten astrologija... Kuo tikriausia astronomija. Į žvaigždėlapius ir žvaigždes žvelgiu vis rečiau, tačiau Didžiųjų Grįžulo Ratų „parapijas“ kadaise lyg ir išmaniau. Medžiokliniai šunys? Skalikais mes, lietuviai, vadiname šį žvaigždyną. Neabejoju, kad vertėja arba leidyk­los darbuotojai privalėjo sukurti bent trumputę, o gal net ir ilgesnę išnašą. Tartum reveransą skaitytojui, tartum paskatą Visata domėtis labiau, tartum užuominą, kad ir kriminaliniame romane alsuoja pasaulių visovė. Labai knieti pasakoti, jog Skalikų žvaigždyne yra karališka žvaigždė, kuri, kad žinotumėte... Stabdau save. Privalau keliauti toliau, į knygų pasaulį. Ir keliausiu. Dar kartą gnybtelėjusi leidėjams. Korektūros smulkių klaidų „žvaigždynėlį“ dera susemti, išgraibyti iš visų romanų, net ir kriminalinių.

 

Rein Raud. „Rekonstrukcija“. Iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos Giraitė. – V.: „Apostrofa“, 2017.

b_200_303_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-07_nr._3623_raudas.jpg

„Visada mėgau skaityti kriminalinius romanus. Ypač klasikinius anglų autorių, ir manęs nė kiek netrikdė, kad visos sumaniausios žmogžudystės ten įvykdomos švariai ir tvarkingai, šiaip ar taip, labai nutolstant nuo tikrojo pasaulio ir tikrovės labirintų. Ir užuot apgaubusios galvažudystės niaurumu ir rūstybe, jos veda į prieangį įmantrių mįslių, kurias it riešutus gliaudo kairėn ir dešinėn sąmojaus žiežirbas žarstantis detektyvas“ (p. 61). Taip kalba, taip mąsto įdomaus romano naratorius. Jis, biologas, savo noru tampa sekliu. Kamuojamas ligos, beveik merdėdamas, artėjančios mirties akivaizdoje bando suvokti žuvusios dukters lemtį.

Skaitome anaiptol ne kriminalinį romaną. Skaitome laisvą, į šalikeles nukeliaujantį pasakojimą apie sovietinę Estiją ir anų laikų estus, svajojusius – apie ką? Ogi apie Paryžių, apie laisvą šalį –­ savą ar svetimą, apie tai, kaip keb­lią sovietinę buitį galbūt pakeis kilni būtis. Panyrame į tuos laikus. Į menininkų naivų norą kurti bendruomenę, gyventi nuošalėje, dalytis viskuo – ir kasdieniu maistu, ir kilniomis idėjomis, ir oficialiais projektais, ir kuo tikriausiais nuodais.

„Žuvies takas vandenyje“ ir „Užuberžė“ – dvi knygos dalys, nubloškiančios skaitytoją į skirtingus pasaulius. Paryžiuje pasakotojo dukra tyrinėja prostitučių gyvenimą lyg ir moksliniais metodais, lyg ir ne. Užuberžėje imasi keisto vaidmens: Ani palengva tampa bendruomenės lydere, viliojančia bičiulius į amžiną tylą.

Knygos skaitytojai, patys to nežinodami, galbūt pasinaudos D. Pennaco ant­rąja teise: praleisti puslapius. Kai kurių „Rekonstrukcijos“ personažų, trumpam ar ilgam atvykusių į Užuberžės bend­ruomenę, samprotavimai naivūs, pigūs, banalūs, neįdomūs. Skaitytojui ir taip aišku: tie pranašai netikri. Kodėl privalau jų banalybėje skęsti?

Jei tekstą autoriui palanki, geranoriška ranka būtų šiek tiek patrumpinusi, garsiai šūktelčiau: štai romanas, jungiantis skirtingus laikus, kartas, kalbantis apie lietuviams suvokiamas patirtis. Dabar privalau konstatuoti: skaitydama pajutau ne tik personažo, bet ir paties autoriaus nuovargį.

Knygą redagavo dvi redaktorės. Due­tas – redaktorių, vertėjų – visada liudija bėdą. Kad ir tokią: „Haraldo tankiai nebūdavo namie“ (p. 96). Tokios „tankios“ klaidos lakų tekstą gali pervažiuoti tanku.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai