Aistė Marija Grajauskaitė. Fotografinis nutolimas nuo savęs, arba Išpažinties forma pagal menotyrininką

Besilankant Pažaislio vienuolyne viena iš seserų davė atviruką ir jau dvejus metus jis kabo ant sienos priešais mano rašomąjį stalą. Tame atviruke matomi senieji vienuolyno komplekso vartai, XVII a. atlikdavę savo paskirtį, t. y. įleisdavę kamaldulių vienuolius į eremą. Ant jo užrašyta: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, rodo tikrovę, kurios nematome.“ Kaskart garsiai perskaičiusi šią Biblijos ištrauką iš laiškų hebrajams vis sustingstu ir, atrodo, oras, esantis šalia manęs, taip pat šiek tiek apsunksta. Galbūt išties tikėjimas (bet koks, ne tik religinis) žmogui rodo dalinį kelią, kurio nebūname pajėgūs matyti kasdienybėje? O kaip tuomet išpažintis? Juk dažniausiai kunigui, motinai, sesei ar broliui, draugui ar draugei išpažįstame ne tas nuodėmes, kurias padarėme, bet tas, kurios, viliamės, nebepasikartos dėl mūsų poelgių.

Prisimenu, jog menotyrininko Alfonso Andriuškevičiaus 1995 m. tekstas apie Mindaugo Navako skulptūrą „Be pavadinimo“ (1977) buvo padengtas Henriko Radausko eilėraščiu „Vakaro stebuklas“. Rezultatas – straipsnis „Be pavadinimo“ išspausdintas A. And­riuškevičiaus knygoje „Lietuvių dailė: 1975–1995“, p. 244–247. Galbūt tokia menotyrininkų išpažintis skaitytojams? Tyli, rami, sofistikuota ir klaidinanti, bet drauge sukaustytai audringa.

Šis tekstas bus išpažintis ir žaidimas. Išpažintis žaidimo forma.

Karolio Sabeckio nuotrauka
Karolio Sabeckio nuotrauka

Paulius Širvys sukūrė eilėraštį, kurio pavadinimas man patinka labiau nei pats eilėraštis. „Nutolę toliai“ – skamba poetiškai, kone kaip eilėraštis. Keistai nutolęs yra eilėraščio, fotografijos, apie kurią rašysiu, žmogaus, kuris padarė fotografiją, ir mano santykis. Visų dėmenų santykis ir jų aidėjimas manyje. Tačiau tikiu, kad visur ir visada egzistuoja erdvėlaikis, o jame pačiais netikėčiausiais momentais susijungia veiksniai, emocijos, laikai, prisiminimai ir sukuria... kažką, ką sunkiai galime įvardinti.

– Atsisuk, neverk.
– Prašau, ne dabar.
– Atsisuk, tik kadrą.
– ...

Kartais apima keista praeities nostalgija ir nejučia pradedu vartyti fotografijų albumus. Žinau, to geriau nedaryti, bet pasiduodu kūno inercijai. Ir prie kai kurių fotografijų sustoju. Užsimerkiu, atsimerkiu, prisimenu. Kaleidoskopiškai prieš akis išnyra vaizdų detalės – emocinė atmintis galingesnė, negu maniau. Kvapus, vaizdus, emocijas, garsus – visa tai atkurti man padeda statiškas vaizdas, užfiksuotas fotografiniame popieriuje. Šio port­reto autorius yra menotyrininkas Karolis Sabeckis. Mudu skiria kone metai tylos ir neretai darosi sunku mintyse atkurti jo balso tembrą (čia atmintis, kaip praeities atkūrimo inst­rumentas, ima ir atskleidžia savo nepatvarumą kovoje su laiku), tačiau žvelgdama į fotografiją puikiai atkuriu vaizdą, kurį mačiau tą akimirką, kai išgirdau fotoaparato užrakto garsą. Ar nekeista, klausiu savęs, kad matydama savo portretą matau kitą?..

Prašymas kitų mus nufotografuoti neretai būna susijęs su noru įsiamžinti kur nors prie ko nors, o mano prašymas nufotografuoti dažniausiai siejasi su noru išvysti, kaip mane mato kitas. Kuo tampu fotografijoje – išcentruotu personažu ar peizažo detale? Būtų galima daryti prielaidą, kad tai, kuo staiga, per šimtąją sekundės dalį, portretuojamasis tampa fotokadre, padiktuoja fotografijos žanras, individualiai pasirinktas fotografo arba tiesiog fotografijos autoriaus, tačiau, man atrodo, tai labiau susiję su to asmens individualiu požiūriu į akimirkos tikrovę.

Šiame kadre tapau mylimąja. Šiandien nuo fotografijos autoriaus sukurto personažo esu nutolusi per tolius, kurie apima laiką, emociją ir mudviejų, kaip fotografo ir modelio, santykį. Bet, matyt, keisčiausia yra ne tai. Daug keisčiau, kad, žvelgdama į darbą ir atkurdama momentą, aš suvokiu, jog kartu jį griaunu. Tarkime, tą jungtį, kuri yra tarp manęs, rašančios čia ir dabar, ir manęs, sėdinčios ten ir tada.

Staiga užplūsta suvokimas, kad metų tylos atstumu esu arčiau jo nei savęs pačios, žvelgiančios į mane.

Staiga regiu save, dabarties akimis žvelgiančią į mylėtą praeitį, kuri šiandien tėra istorija, dabartinės manęs naratyvas, ir pripažįstu – esu jau praėjusios akimirkos kūrinys, kuris šiandien teturi nuo savęs pačios nutolusį atminties konst­ruktą fotoaparato užrakto garse.

Staiga apsisuka tolių ratas ir girdžiu minčių bangų aidus, kurie atsimuša į atminties netvarumo krantą.

...ir argi tai nėra labiau poetiška nei nutolę
toliai, paklausiu savęs ir tiesiog užverčiu albumą.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai