Sylvia Plath: „Nusivylusi? Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu“

Viena ryškiausių išpažintinės poezijos atstovių Sylvia Plath (1932–1963) dienoraštį pradėjo rašyti būdama 11 metų. 7–89 fragmentai rašyti 1950–1953 m. mokantis Smitho koledže. Po nepavykusio bandymo nusižudyti 1953 m. vasarą S. Plath į mokslus negrįžta ir šešis mėnesius praleidžia psichiatrijos ligoninėje, kur gydoma elektros šoku ir insulino injekcijomis. Ši patirtis tampa medžiaga romanui „Stiklo gaubtas“ (1963). Studijas baigė 1955 m., puikiai įvertinto rašinio tema – „Magiškasis veidrodis: antrininko tyrimas dviejuose Dostojevskio romanuose“.

Sylvia Plath. Nuotrauka iš Indianos universiteto Lilly bibliotekos archyvo

7.

Myliu žmones. Myliu juos taip, kaip, įsivaizduoju, pašto ženklų kolekcionierius myli savo kolekciją. Kiekviena istorija, kiekvienas įvykis, pokalbio nuotraupa man – neapdorota medžiaga. Mano meilė nėra beasmenė, tačiau ir ne subjektyvi. Norėčiau būti visais ir viskuo – luošiu, merdėjančiu žmogumi, kekše, o paskui atvirsti savimi ir rašyti apie savo mintis, emocijas taip, tarsi būčiau kiti žmonės. Bet nesu visažinė. Privalau gyventi savo gyvenimą, nes jis vienintelis, kurį turiu. Negali visą laiką į jį žvelgti bešališkai smalsiai...

31.

Šįvakar aš bjauri. Nebetikiu, kad galiu sudominti patinus. O patelei tai apgailėtina negalia. Mano socialiniame gyvenime – didžiausias atoslūgis. Bilas, vienintelis ryšys su naktiniu šeštadienio gyvenimu, dingo, o daugiau nieko nebeturiu. Visiškai nieko. Niekas man nerūpi, o greičiausiai ir aš niekam nerūpiu. Kas lemia patrauklumą? Pernai buvo keli vaikinai, kurie manęs norėjo dėl įvairių priežasčių. Pasitikėjau savo išvaizda, savo traukos galia, ir mano ego buvo pasotintas. O dabar buvau trijuose akluose pasimatymuose, iš kurių du – absoliučios nesėkmės, o trečiasis galutinai atėmė pasitikėjimą. Stebiuosi, kad kažkada galvojau, jog esu geidžiama. Bet giliai viduje suprantu: anksčiau švytėjau, jaučiausi užtikrinta. Neišblyškau liguistai ir nesurimtėjau, ir mano akys neapsiblausė staiga. Dabar žinau, ką turėjo galvoje mergina iš „Celia Amberley“, kai pasakė: „Viskas bus gerai, jei tik jis mane pabučiuos. Aš ir vėl būsiu gražuolė.“ Iš pradžių man reikia tiesiog vaikino, bet kokio vaikino, kuris susižavės mano išore –­ pavyzdžiui, tokio kaip Emilis. Tada reikės tikro žmogaus, išpildysiančio mano lūkesčius dabar, čia ir kuo greičiau. O iki tol aš žuvusi. Kartais galvoju, kad esu beprotė.

39.

Pavydžiu mąstantiems giliau, rašantiems geriau, piešiantiems geriau, slidinėjantiems geriau, atrodantiems geriau, gyvenantiems geriau, mylintiems labiau nei aš. Sėdžiu prie stalo, žiūriu į giedrą sterilią sausio dieną, ledinis vėjas suplaka dangų iki melsvų putų. Matau Hopkinsų namą ir baugius juodus medžius, matau pilku keliu dviračiu važiuojančią mergaitę. Matau saulės spindulius, krentančius įstrižai stalo, įsipainiojančius į žvilgantį kojinių, kurias padžioviau ant užuolaidų karnizo, nailoną. Manausi esanti vertinga vien todėl, kad turiu regos nervą ir galiu pabandyti užrašyti tai, ką jis perduoda. Kvailė!

46.

Koks mano gyvenimo tikslas, ką man daryti? Nežinau, todėl bijau. Niekada neperskaitysiu visų trokštamų knygų; niekuomet netapsiu visais žmonėmis, kuriais būti norėčiau, nenugyvensiu visų gyvenimų. Niekuomet neišmoksiu visko, ko noriu. Kodėl to noriu? Noriu išgyventi ir išjausti visus įmanomos protinės ir fizinės patirties atspalvius, atgarsius ir variacijas. Bet aš tokia ribota. Nors ir ne idiotė – nesu lėkšta, akla ir kvaiša. Aš ne veteranė, bekojes ir berankes dienas stumianti vežimėlyje. Nesu tas mongoliškos išvaizdos senis, iššliurenantis pro psichiatrinės ligoninės vartus. Man dar viskas prieš akis, bet kažkodėl aš ligota ir liūdna. Gal taip jaučiuosi, nes nemėgstu rinktis. Gal todėl ir noriu būti visais – tada niekas neapkaltins, kad esu savimi. Tada nereikės būti atsakingai už savo būdo ir pažiūrų puoselėjimą. Žmonės laimingi, jei pasitenkina savo dalia: jaučiasi patogiai kaip savimi patenkintas apvalus kaištis, spraudžiamas į apvalią skylę, jokių netinkamų ir skausmingų kampų, jokių dvejonių ir svarstymų. Negaliu būti patenkinta, nes mano likimas ribotas, kaip ir visų. Žmonės prisitaiko, pasišvenčia kokiai nors idėjai, „atranda save“. Bet savęs atradimo pasitenkinimą nustelbia žinojimas, kad tokiu pasirinkimu prisipažįsti esantis šaržu, ir dar ne bet kokiu, o tam tikros rūšies šaržu.

50.

Nusivylusi? Taip. Kodėl? Nes negaliu būti Dievu – arba visapusiška moterimi-ir-vyru – ar tiesiog ypatinga. Esu tai, ką jaučiu, galvoju ir darau. Noriu išreikšti savo buvimą taip gerai, kaip tik galiu, nes iš kažkur nusitvėriau mintį, kad taip pateisinsiu savo gyvenimą. Bet jei planuoju išreikšti tai, kas esu, privalau turėti gyvenimo matą, išeities tašką, techniką – tam, kad iš asmeninio apgailėtino chaosėlio sukurčiau sąlygišką laikiną tvarką. Tik dabar pradedu suprasti, koks tikriausiai melagingas ir provincialus tas matas ar išeities taškas yra. Ir taip sunku pačiai sau šitai pripažinti.

89.

Gulėdama ant pilvo, prisispaudusi prie plokščios šiltos uolos leidau rankai nusvirti, ir ji glamonėjo aptakų saulės įkaitintą akmenį, jo kontūrus, banguotą glotnų paviršių. Akmuo buvo toks įkaitęs, taip nelygiai ir jaukiai įšilęs, kad priminė žmogaus kūną. Karštis, prasiskverbęs per maudymuką, pasklido kūne, maudė prie kieto akmens prispaustas krūtis. Sūrus drėgnas vėjas draikė plaukus, pro jo tirštą spindinčią masę įžiūrėjau mėlyną vandenyno ribėjimą. Saulė smelkėsi į kiekvieną porą, į kiekvieną mano irzlią skaidulą, prisotindama šios puikios švytinčios auksinės ramybės. Ant uolos lyg ant altoriaus įsitempęs kūnas atsipalaiduoja, saulė, kurią karščio pripildė bejausmis ir didingas gamtos dievas, prievartavo mane saldžiai. Šiltas ir užsispyręs buvo po manimi gulintis meilužis, niekam neprilygo jo lyg nukaltas kūnas – ne minkštas, ne nuolankus, ne drėg­nas nuo prakaito, bet sausas, tvirtas, glotnus, švarus ir tyras. Apsvaigusią, kaulo baltumo mane nuplovė, apvalė, pakrikštijo jūra, švarią ir šiugždančią išgrynino ir išdžiovino saulė. Tarsi jūržolė – šiurkšti, dygi, sodriai kvepianti; tarsi akmuo – aptakus, glotnus, ovalus, švarus; tarsi vėjas – čaižantis, sūrus; mano meilės kūnas buvo visa tai. Padėjusi nežaboto geismo auką ant uolos ir saulės altoriaus pakilau švytėdama nuo amžius trukusios meilės, švari ir pasisotinusi jo kasdiene begaline aistros ugnimi.

Baigusi Smitho koledžą S. Plath gauna Fulbrighto stipendiją ir nuo 1955 iki 1957 m. studijuoja Newnham koledže (Kembridžas, Anglija). Ten sutinka būsimą vyrą poetą Tedą Hughesą, su kuriuo susituokia 1956 m. Londone.

 

1955 m. vasario 26 d., sekmadienis

Tuomet jau buvau išmetusi vieną – šiek tiek burnon, šiek tiek ant rankų ir grindų, ir džiazas ėmė iš tiesų nervinti, pradėjau šokti su Luku ir supratau, kad nesugebu, atsidūriau anapus upės medžių ūksmėje, trankiausi į medžius šūkčiodama apie eilėraščius, o jis tik šypsojosi į niekur nukreiptu žvilgsniu tarsi idiotas šėtonas. Jis visa tai parašė ir dabar tiesiog šlaistėsi. Na, ir aš šlaisčiausi, šūkčiojau, vapėjau, tačiau negalėjau pasiteisinti, kad parašiau tokius dalykus; tikriausiai jei gali parašyti sekstinas, kurios sutriuškina eilutes ir taisykles po to, kai jas tikslingai išprievartauja, tada gali būti šėtoniškas ir šypsotis kaip idiotas belzebubas.

O tada atsitiko blogiausia – didelis, tamsus, patrauklus vaikinas, vienintelis, tinkantis man pagal ūgį, palinkstantis prie moterų, kurio vardo paklausiau vos įžengusi į kambarį, tačiau niekas man jo taip ir nepasakė, priėjo ir įsistebeilijo į akis, ir tai buvo Tedas Hughesas. Vėl pradėjau rėkti apie jo eilėraščius ir cituoti „visų brangiausias nesubraižomas deimantas“, ir jis sugriaudėjo balsu, kuris galėjo būti lenko, „patinka?“, tada paklausė, ar noriu brendžio, surikau „taip“ ir nusekiau į kitą kambarį pro pasipūtusį išpurtusį brangiojo Berto veidą, atrodantį taip, tarsi pagimdė mažiausiai devynis ar dešimt kūdikių, ir – bum! – durys užsidarė, jis pylė brendį į taurę ir aš pyliau jį ten, kur turėtų būti mano burna.

Mes rėkėme lyg per stiprų vėją apie recenziją, jis sakė, kad Denas žinojo, jog aš graži, nes nebūtų taip rašęs apie luošę, ir aš rėkiau protestuodama, ir frazė „permiegoti su redaktoriumi“ pasigirsdavo stebėtinai dažnai. O viskas baigėsi tuo, kad juk esu čia, ar ne, ir aš trypiau ir rėkiau, jog taip, o jis turėjo įsipareigojimų kitame kambaryje, dirbo Londone už dešimt svarų per savaitę, kad vėliau galėtų uždirbti dvylika, trypiau ir jis trypė, o tada jis pyst ir pabučiavo mane ir nuplėšė kaspiną, raudoną saulės ir meilės nugairintą skarelę, kuria rišausi plaukus, tokios daugiau niekur nerasiu, ir mėgstamiausius sidabrinius auskarus: pasilaikysiu, sušuko. Ir kai bučiavo mano kaklą, įsikandau jam į skruostą giliai ir stipriai, kai išėjome iš kambario, jo veidu sruvo kraujas. Tai jo eilėraštis „Aš padariau tai, aš“. Tokia jėga, suprantu, kodėl moterys atsiduoda menininkams. Tai buvo vienintelis tokio dydžio žmogus kambaryje – didelis kaip ir jo eilėraščiai, tiesiog milžiniški, su gremėzdiškais ir dinamiškais žodžių gabalais; jo eilėraščiai stiprūs ir pražūtingi kaip smarkus vėjas tarp plieninių sijų. Klykiau viduje galvodama: atsiduoti tau su trenksmu, kovojant. Vienintelis vyras mano gyvenime, galintis ištaškyti Richardą.

 

1956 m. balandžio 1 d.

Planas: kaip susirasti draugų & paveikti žmones
→ Negerk per daug (prisimink nesėkmes su Iko po šv. Jono vakarėlio, su Hamishu – 2 pasimatymai, šv. Botolfo vakarėlis & naktis Londone); išlik blaivi.
→ Būk kukli ir nesikark žmonėms ant kaklo (plg. Davidas Buckas, Mallory, Iko, Hamishas, tedas, Tonis Gray’us) –­ nepaisant gandų & M. Boddy, šį semestrą neleisk niekam patvirtinti praėjusiojo paklydimų!
→ Būk draugiškesnė & subtilesnė – jei būtina, apsimesk „paslaptinga moterimi“ – tylia, malonia, šiek tiek suglumusia dėl spalvingų skandalų. Būk nepakanti Sally Bowles elgsenai.
→ Tobulink vidinį gyvenimą – turtink jį – susitelk prie rašinio Krookui – kurk (apsakymus, eilėraščius, straipsnius „Monitor“ žurnalui – vaizdelius) – prancūzų kasdien.
→ Nepliurpk per daug – daugiau klausykis; užjausk & „suprask“ žmones –
→ Savo bėdas pasilaikyk sau.
→ Iškęsk piktus gandus & panieką & nenusileisk iki to – būk miela & geranoriška visiems –
→ Nekritikuok nieko už akių – pasakojimai iš antrų lūpų kaip sugedęs telefonas.
→ Nesusitikinėk nei su Gary’u, nei su Hamishu – Keithui ir kitiems būk maloni, bet ne per daug.

Išlik stoiška tuomet, kai privalai & rašyk – daug patyrei, giliai jautei & tavo problemos ganėtinai universalios, kad iš jų būtų galima padaryti kažką prasmingo – RAŠYK

1957 m. jaunavedžiai S. Plath ir T. Hughesas grįžta į Masačusetsą (JAV). S. Plath pradeda dėstyti literatūrą Smitho koledže.

1957 m. lapkričio 7 d.

(...) Labiausiai baugina mintis, kad esu niekam tikusi: puikiai išsilavinusi, daug žadanti ir pamažu pranykstanti vidutinio amžiaus vidutinybėje. Užuot atsidėjusi rašymui, tarpstu svajonėse, nes nepakeliu atstūmimo nevilties. Absurdas. Esu linkusi į pasyvumą, leidžiu Tedui būti mano socialiuoju „aš“. Taip yra todėl, kad mes visada kartu. Pavyzdžiui, daug dalykų galiu daryti, kai jo nėra šalia – mokytis vokiečių, rašyti, skaityti, eiti pasivaikščioti į mišką ar važiuoti į miestą. Kiek porų ištvertų tokį artumą? Vos tik atvykstame į Londoną, tą pačią akimirką turėčiau pasukti savo keliais. Geriau jau mokyčiau vietoje tų kelių vidutiniškų eilėraščių per metus, kelių pami­šėliškų, egocentriškų apsakymų. Bet skaitymas, mokymasis, sprendimų priėmimas vienumoje – ne visai mano kelias. Nejaučiu pilnatvės be kitų žmonių, be darbo. Privalau netapti eiline motina ir namų šeimininke. Kūdikio iššūkis, kai esu tokia nesusiformavusi ir neproduktyvi rašytoja. Baimė dėl gyvenimo prasmės ir tikslo. Nekęsčiau kūdikio, kuris atstotų mano pačios tikslą: pirma privalau jį rasti. Tedui nusibodo mano kalbos apie astrologiją, taro kortas ir norą mokytis, ir tai, kad paskui net nebandau rašyti savarankiškai. Ir pati nuo to pavargau. Ir dar pavargau nuo mūsų gyvenimus nešančios nežinomybės. Kuri, mano galva, jam – jokia nežinomybė, nes jo pašaukimas rašyti daug stipresnis nei manasis.
Mano eilėraščiai įkyri. Kėkštas sulesa mano trupinius nuo šlapio suolelio. Mano galva – klastočių batalionas. Nebedrįstu atsiversti Yeatso, Elioto – – – seni džiaugsmai kelia skausmą prisiminus puikias pirmąsias pažintis. Nebegaliu pasinerti. O man labiausiai tinka staigia panirti.

Lapkričio 15 d., sekmadienis

Jau kelias naktis iš eilės niekaip neišsimiegu. Nerimas artėja? Dėl to esu pavargusi, išsekusi, sklidina apkartusios apatijos. Vakar vėlai vakare padariau klaidą – išgėriau kavos, nes maniau, kad padės neužmigti iki filmo. Bet mes nėjome, ir ligi dukslios ryto tamsos skendėjau liguistuose priekaištuose kamuojama košmarų, kad mirštu gimdydama keistoje ligoninėje ir negaliu pasimatyti su Tedu, arba pagimdau pamėlynavusį kūdikį, arba deformuotą kūdikį, kurio man nerodo.

Mano vienintelis išsigelbėjimas – persikūnyti į kitus istorijų personažus: tie trys apsakymai, kuriuos galėčiau pub­likuoti – pirmojo asmens pasakojimai. Reikia kurti kitus pirmuosius asmenis. Mano „Elgetų apsakymas“ – parodija: sentimentali, nenatūrali, abejinga. Baisiausia, kad ten buvo pavojaus, intrigos. Žargonas – geras būdas įveikti savo saloninius suvaržymus. Ar išmokau kažko naujo palyginus su koledžo rašiniais? Tik poezijoje. Taigi.

Tedo puikus apsakymas apie plakimą rykšte. Subtilus, labai sudėtingas. Jis tobulėja išsilaisvindamas nuo dirbtinių įvaizdžių, kurių pasaulis iš jo laukia. Praėjusią naktį guodė apkabinęs. Meilė apramino ir užmigdė mano nervus. Nubudau išsekusi, tarsi po baisios emocinės krizės. Šiandien nelabai ką galiu. Mirkstu recenzijų recenzijose. Gera skaityti kitus? Apie kitus? Skaityti ne recenzijas, o apsakymus, eilėraščius. Labai nutolau nuo kritikų ir dėstytojų pasaulio. Reikia įsišaknyti pačiame gyvenime. Nors, pavyzdžiui, Iris Murdoch prozą valdo jos nuostabus dėstytojiškas intelektas. Užsihipnotizuoti taip, kad visiškai pamirščiau laukiantį pasaulį. IDĖJOS žudo žalius kūrinio ūgliukus. Patyriau meilę, sielvartą, beprotybę ir jei nesugebu šių patirčių įprasminti, jokios naujos patirtys nepadės.

Bloga diena. Blogas metas. Kūrybai svarbiausia – nuotaika. Nerūpestingo nekantraus troškulio būsena, kai eilėraštis ar apsakymas – patys svarbiausi.

 

Iš anglų kalbos vertė ir komentarus parašė Virginija Cibarauskė

„The Unabridged Journals of Sylvia Plath“. Edited by Karen V. Kukil. – Anchor; Unabridged edition, 2000.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai