Ieva Grigonytė. Pirmadienis

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pirmadienis, nieko nauja, tik viršininkas pernelyg ankstyvas. Mosikuoja liesomis rankomis, krenkščia į lauko peleninę. Kaip pernelyg greit senstantis vaikas, toks mažytis, o veidas susiraukšlėjęs. Nuo paauglystės nesupratau, kodėl gamta nusprendė, kad vyro kojos turi būti siauresnės už moters. Aptakių klubų akivaizdoje, tose beprasmėse teritorijose vyrą atperka platūs pečiai, ir tas menkas supratimas atėjo iš tualeto ženklų.

Ant kabineto durų pakabintas A4 formato lapas su užrašu: „Užeik drąsiai, kalbėk aiškiai, išeik greitai.“ Ir aš ten buvau. Žvali ir pasiruošusi dirbti.

Pakylu nuo suolelio. Papilvėje maudžia, akyse kaip mat aptemsta. Įsitvėrusi turėklų laukiu, kol praeis. Užsimerkiu. Jaučiu, kaip apsunksta žandai, suima it koks mėšlungis. Šypsausi. Nudelbęs žvilgsnį, pro akinius į mane spokso viršininkas. Mobilusis prie ausies, žandikaulis atvipęs. Įdomu, ir ką apie mane galvoja? Galvoja, kad esu gerokai peraugusi.

Atsistoju vidury gatvės, nusiimu kepuraitę ir įkvėpiu ryto oro. Esu nematoma, ir tik dabar manęs tiek daug. Susižeriu į saujas akmenukų ir paleidžiu pavėjui. Purvinus delnus nusivalau į džinsus. Plaukuose įsisupa smėlis, nuo saulės prisimerkiu. Dulkių fėja.

Iš tolo nužvelgiu apleistas erdves. Dirbtuvė jau atrakinta, ceche lygiai nuo pusės aštuonių ima lakstyti žiežirbos, ir taip iki keturių popiet. Priešais – perregimas rūkomasis, nedūžtančio stiklo. Akvariumas dūmais žiopčiojančioms žuvelėms.

Laikrodis rodo po septynių penkiolika. Paprastai tampyti kibirą pradedu pusę aštuonių. Šiandien aš ankstyva, pernelyg greit susiruošiau, o ir rūkomajame kol kas nė vienos žuvelės.

Tuoj savos dozės sugrįš viršininkas. Jis žmogus paprastas ir geras, nesididžiuoja. Traukia giliai į plaučius. Užsikosėja. Kalba pro nosį. Manau, kreiva jo nosies pertvara. Balti marškiniai su nauju kaklaraiščiu, ankstų pirmadienio rytą šis atrodo kiek ryškesnis nei kitomis dienomis. Per savaitę akys pripranta. Stoviniuoja prieangyje ir lakuotu batu spardo ištrupėjusią betono sieną. Į jo marškinius vėjas pripusto nuolaužų iš cecho. Norėčiau įsisupti jam po švarku, į užantį, šalia krūtinės, kur kišenėje guli mobilusis telefonas.

Trypčioju ir aš, mankštinuosi, rodau visą savo potencialą. Jis gerai žino, dėl ko mane pasisamdė. Neapsiriko. Vos tik pradedam šnekučiuotis, sučirškia jo mobilusis. Skambučio tonas „Tango“. Užgesina cigaretę, akimirkai dėbteli mano pusėn. Žiūri į mane, tik nieko nemato.

Pasitaisau kepuraitę su snapeliu. Ji papuošta mūsų įmonės logotipu. Dažnai į personalo skyrių užsuka svarbūs partneriai, tada jaučiuosi kaip tikra puošmena. Viršininkas plačiai šypsosi, aš plačiai šypsausi.

Iš vyriausiosios sužinau, kad valysiu akvariumą. Dar prieš kelias savaites sklandė kalbos, kad graži diena išauš ir mūsų akvariumui. Ne, ne rūkomajam, tikram akvariumui. Marmurinis, stovi prie pagrindinio įėjimo, žybsi neonine šviesa. Didžiulis, į jį galima įsilipti ir pabraidžioti. Paprastai niekas į jį nelipa, jokiomis progomis, net viršininko vaikai. Ant dugno nė vienos monetos.

Atsiraitojusi kelnių klešnes brendu. Blauzdos baltos, išmėtytos taškeliais po depiliacijos, tarsi adatomis subadytos. Beregint kojas apspinta auksaspalvės žuvelės. Pasislepia po blauzdos linkiu, tuomet apsukusios ratą išneria prie pat nubrozdinto kulniuko. Brangios, kiek­viena po penkiasdešimt. Anoji ten –­ visi aštuoniasdešimt. Dvi plaukiojančios mano darbo dienos arba lygiai šešiolika valandų.

Vyriausioji ištiesia storą ranką, įbruka barškantį kibirą. Auksinė apyrankė spaudžia saulėje nuskrudusius riešo taukus. Plastmasiniame kibire randu kelis peiliukus, baltais dažais išpliurzintą įrankį sienoms glaistyti, švitrinio popieriaus lakštą ir kelias servetėles.

Toji mėgsta viską sujaukti, toks jos darbas. Jau turiu nusistovėjusią darbotvarkę, atrodo ji maždaug taip: pa­skubomis persirengiu tualete, išgeriu kavos iš termoso, veik nekramtydama susigrūdu kelis batonėlius. Atsirakinu sandėliuką, pasiimu gumines pirštines ir susikraunu pagrindines valymo priemones, „Cif“ ar „Ajax“. Prigriebiu kelias kempines, ant kibiro rankenėlės permestą, pernakt džiūvusį skudurą. Susiruošiu iki pusės aštuonių, vėliau einu į cecho prieangį besirenkančių darbuotojų stebėti. Dar vėliau kibirą pasistatau prie centrinio įėjimo. Kartais dar tik penkiolika po, o aš jau šluojuosi.

Šluoju aš ilgai, iki pusės dešimtos, dar pusvalandis lieka lauko peleninėms ištuštinti. Smėlį ir akmenukus velku iki pirmo ženklo automobiliams parkuoti, tuomet iki tos vietos, kur prasideda automobilių stovėjimo aikštelė, vėliau iki pirmosios pakylos. Dar vėliau visą smėlio krūvą kibire nešu konteinerių link. Gerai matau cechą ir kas jame vyksta. Aštuoniasdešimt procentų dėvi oranžinius kombinezonus ir šalmus, kiti dvidešimt – kažką juoda. Nežinau, ką pastarieji veikia ištisą dieną. Štai oranžiniai lydo, pjausto metalą, krauna ilgus strypus į fūrą, it kokią karietą. Su jais greit susitvarkau: išplaunu rūbinę, uoliai prakrečiu neužrakintas spinteles. Nuo spintelių pasipila purvinų sportbačių lietus, ir manyje akimirkai atgimsta ilgai gniaužta gyvybė.

manipuliacija.lt nuotrauka

Einu į bendrabučius, dainuodama valau grindis, sienas ir virtuves. Įsilipusi į dušo kabiną stebiu, kaip gražiai nuo vandens ir darbo prie kaktos prilimpa šlapios plaukų sruogos. Įsivaizduoju, kad esu Beyoncé, badau savo odą ilgais žėrinčiais nagais, o mano klubais kaip nuo krioklių krenta vanduo.

Taip ir praslenka dienos. Štai penktadieniais įsivyrauja visiškas chaosas, ypač jei tenka valyti sienas. Nežinau, kam kartą per dvi savaites reikia valyti sienas. Nusivalo pastelinis atspalvis. Atrodo, spalva niekam nerūpi.

Penktadieniais žargstausi ant laiptų, žmonės lipa, lipa aukštyn, vėliau, šimtas procentų, lips ir žemyn. Nušveitusi trijų aukštų sienas valau grindis, iki pat viršininko kabineto.

Pro manąsias balas su plūduriuojančiomis kempinėmis it popieriniais laiveliais šokčioja nelaimėliai.

Atsimenu pirmąjį pirmadienį. Viršininkas tądien negalėjo manęs įdarbinti, o ir šiaip tokiam reikalui buvo pernelyg nepriklausomas. Nežinau, kam dar be manęs jis patiko.

Norėjau, kad patiktų tik man vienai. Tik taip jaučiausi kažką turinti.

Dirbau. Marškinėliai gražūs, kepuraitė graži. Popietėmis stebėdavau savo veidą suskilusiame rūbinės veidrodyje, kažkuo aptaškytame. Paakiai primindavo vėjo supustytus smėlio kauburėlius ant asfalto. Prieblandoje neįmatydavau nė vienos strazdanos, tik kelis išsidraikiusius plaukelius ties smilkiniais. Kepuraitė man tiko. Vazelinu apsivesdavau lūpas. Skambant radijui eidavau krėsti visko, kas neužrakinta spintelėse. Visada tik „M1“, šventa, dainos tos pačios, apie ežerą ir penktadienio vakarus, upeliais tekantį šviesų alų. Kartais laidų vedėjai skambindavo niekuo dėtiems žmonėms ir iš jų tyčiodavosi. Valydavau pailgą stalą, žemus suolus. Su skuduru, it per kokią estafetę, liesdavau nugertus kavos puodelius su tirščiais, lipnią mikrobangų krosnelę, palanges. Ant stalo pabertas kortas, ir tas, su visais tūzais ir iškritusiomis akimis – viską paliesdavau tuo pačiu skuduru.

Šiandien gremžiu dumblius, pačioje matomiausioje vietoje. Sraiges reikėtų gerokai praretinti, viršininkų vaikams nematant nuleisti į kanalizaciją. Norėčiau išeiti prasiblaškyti, apsukti ratą aplink cechą ir rūkomąjį, bet negaliu palikti šitokios netvarkos. O jei kokie svečiai? Vandens sklidini kibirai, ir manosios maudynės, putos, putos su „Fairy“. „Fairy“ tinka ne tik indams plauti. Niekas kitas taip gerai nenuvalo marmurinių apvadų kaip „Fairy“. Mano rankose tirpsta „Fairy“.

Sėdžiu akvariume, su peiliuku rankose. Nuo lygaus stiklo atšoka dumb­liai, atskirais gabalais. Ir iš kur visas smagumas? Niekad nežinai, ar po vieno įspaudimo nukris ištisas gabalas, ar tik mažytis trupinėlis. Kartais atšoka didelis plotas sudžiūvusių dumblių.

Nė nepastebiu, kaip greitai prabėga laikas. Tenka grįžti į rūbinę – jau greit pietų pertrauka, nėra laiko. Akvariumui dar turėsiu kelias valandas, iki ket­virtos. Susirenku turtą atgal į kibirą. Praeinu pro cechą. Nė gyvos dvasios.

Rūbinėje virš mikrobangų krosnelės pakabintas kalendorius. Rugpjūtis. Mėnesio mergina baltų, lygut lygutėlių plaukų. Iš jų kyšo dvi ausys. Akys primerktos, kiek nutolusios viena nuo kitos. Plati nosis, platus tarpas tarp krūtų. Stovi malonės pilnu veidu, tik su kelnaitėmis, mėsinga, apsižergusi kažkokios firmos grąžtą. Tikra rugiapjūtė. Nuvalau ir ją. Mintyse lieku akvariume.

Saulės atokaitoje lieka stovėti mano kibirėlis. Slenka pietūs. Vėjas pusto smėlį ant asfalto.

Atsiraitojusi kelnių klešnes brendu atgal, pas žuveles. Prisėdu ant marmurinio krašto ir peiliuku imu laupyti dumb­lių gabalus. Sudrumstame vandenyje įsižiebia neoninės šviesos, suputojusius raibulius skrodžia strėlės. Pliuškenu. Delnuose suspaudžiu šalia kojos vingiuojančią žuvelę. Cha, penkiasdešimt. Šeki. Plast plast plast, šlapiais pelekais į delnus. Kišu žuvelę prie lūpų, šnabždu pačius gražiausius žodžius. Netrukus pasibeldžiu į tas pačias viršininko duris. Nežinau, ar užeisiu drąsiai, kalbėsiu aiškiai ir ar greit išeisiu. Mano pilve plasnoja žuvelė.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai