René Avilés Fabila. Miriama (II)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Pradžia 25–26 numeryje

 

Iš namų jie išeidavo retai. Nebent į kiną ar knygyną. Be to, jie ir patys nenorėjo, jų žodžiais tariant, gilintis į aplinkinę tikrovę.

– Gyvenimas tarp keturių sienų gelbsti nuo šiuolaikinės visuomenės, o ji siaubinga, – kartais sakydavo Chuanas Pablas ir tuojau pat pridurdavo: – Žinai, Miriama, aš nesijaučiu esąs šių laikų žmogus. Šiandiena man kelia siaubą. Klaikūs laikai. Aš ilgiuosi anų senų laikų, pažįstamų iš knygų, liūdžiu negalėdamas gyventi gražioje ateityje, kuri laukia žmonijos, aišku, jeigu neprasidės branduolinis karas.

– Ir aš beveik taip pat. Sakau „beveik“ tik todėl, kad spėjau priprasti prie šių laikų, prie šios šalies ir visuomeninės sistemos.

– O aš niekada negalėčiau priprasti. Man svetima visa šita triada ir man gaila, kad nieko negalėjau padaryti nei pakeisti. Ir į literatūrą einu trokšdamas sukurti kitokį, stebuklingą pasaulį, kad žmogus sugebėtų pažinti save, tapti tik­ru žmogumi neprarasdamas galimybės svajoti, puoselėti vaizduotę; sukurti pasaulį, kur įmanoma visa, kas neįmanoma: žaisti su laiku, su gyvybe ir mirtimi. Noriu kaip Viešpats Dievas kurti gyvas būtybes pagal savo paveikslą ir panašumą ar veikiau visiškai kitokias nei aš.

– Tai bėgimas nuo tikrovės.

– Žinau, – liūdnai pritarė Chuanas Pablas.

Miriama turėjo abejonių dėl jo praeities, bet jo meile nė kiek neabejojo. Ta meilė jai atrodė lyg koks stebuklas, ir kartais jai dingtelėdavo mintis, kad tik meilė padėjo Chuanui Pablui įsikūnyti, tapti tikru žmogumi, kad iš pradžių kažkokia mįslinga galia atsiuntė jai jo paveikslą, o susitikimas vakarėlyje buvo logiškai neišvengiamas, nulemtas.

Bėgo dienos, tačiau jų jausmai neblėso. Miriama tiesiog prisiversdavo eiti į darbą, darbe nekantriai laukdavo šeštos valandos, kada galės bėgti pas Chuaną Pablą. O jis daug rašė, ir kūrinys sparčiai stūmėsi į priekį. „Už tai turiu dėkoti tau“, – kartą pasakė jis, perskaitęs užbaigtus skyrius.

Tačiau augo ne tik meilė, augo ir noras daugiau sužinoti apie Chuaną Pablą, ir ji ėmė klausinėti, kaip jis tapo rašytoju, kiek buvo jam metų, kai jis pradėjo rašyti, ar tėvai turėjo įtakos jo pašaukimui, ar jis studijavo literatūrą, ar jau ką nors išleidęs.

Šiek tiek pašaipiai žiūrėdamas į Miriamą Chuanas Pablas santūriai atsakinėjo į klausimus, vengė bent truputį praskleisti savo kilmės paslaptį, bet plačiai pasakojo, kaip tapo rašytoju. Prisipažino, kad tais laikais, kai televizija dar tik žengė pirmuosius žingsnius, augo tarp knygų ir kad skaitydamas suprato, jog literatūra – jo pašaukimas. Rašęs daugiausia apsakymus, kai kuriuos spausdinęs seniai pamirštuose žurnaluose ir štai dabar ėmęsis romano. Įtaka? Sąrašas būtų ilgokas: pasaulyje tiek daug mano mėgstamų puikių kūrinių, paveikusių mano rašymą ir padėjusių susiklostyti mano pasaulėžiūrai.

– Ar turėjai mokytojų?

– Ne. Jaunystėje artimai draugavau su kai kuriais rašytojais, bet veikiai nuo jų nusišalinau. Skaityti juos įdomiau, nei kalbėtis. Mano galva, literatūra – asmeninis dalykas: esi vienas su tuščiu popieriaus lakštu, aplink tave – knygos, jų negirdimi balsai. Ko daugiau reikia?

– Kalbi taip, lyg nekęstum žmonių. O juk visuomenė tau davė kalbą, kultūrinį bagažą, darbininkai surinks ir išspausdins tavo romaną, kai tik jį užbaigsi. Ką į tai pasakysi?

– Nors ir kaip būtų graudu, nieko. Turiu nedaug laiko ir skirti jį galiu tik tau ir romanui.

– Negerai, – pirmą kartą pakėlė toną supykusi Miriama. – Toks talentingas, išprusęs, įžvalgus, išmanantis sudėtingiausius klausimus, sugebantis analizuoti menininkas, kitaip sakant, jaut­rios sielos žmogus, negali gyventi tik kurdamas romanus ir mylėdamas vieną vienintelę moterį.

– Ką gi imsiu rašyti eilėraščius ir mylėti daug moterų, – pajuokavo Chua­nas Pablas, bandydamas nutraukti pokalbį ar veikiau kvotą.

Kitą kartą, kai juodu įsilinksminę gėrė raudonąjį vyną, Miriama paprašė jį papasakoti apie savo tėvus. Chuanas Pablas apsiniaukė, susiraukė, buvo jau griežtai atsisakąs, bet susitvardęs įsipylė vyno.

– Ne kažin ką galėčiau apie juos papasakoti. Jie žuvo autokatastrofoje, mane priglaudė senelė iš motinos pusės. Pasistengiau kuo greičiau išvaduoti ją nuo rūpesčių ir pradėjau dirbti norėdamas būti nepriklausomas. Ilgai ruošiausi imtis romano. Tai svarbiausia.

Jis itin pabrėžė paskutinius žodžius, ir Miriama iškart jam pritarė:

– Gryna teisybė.

Tačiau suprato sulaužiusi širdyje duotą priesaiką, bežodį susitarimą, pažadą niekada nenaršyti po praeitį, kurio jis nuosekliai laikėsi niekuo nesidomėdamas, klausinėdamas nebent: kaip sekasi darbas, ar seniai ten dirbi, ar jis įdomus, ar turi draugų? Ir nė žodžio apie asmeninį gyvenimą. Vis dėlto ji jautė, kad Chuanas Pablas atsitvėręs aklina siena, ir ėmė blėsti jos tikėjimas, kad meilė nepripažįsta paslapčių. Jai nedavė ramybės mintis, ką galėtų slėpti Chuanas Pablas. Jai atrodė, kad jis dangsto kažką siaubinga, kad jis sėdėjo kalėjime arba pataisos darbų kolonijoje, o gal patyrė tragediją, gal nusižudė tėvas, iš pavydo nužudęs žmoną. Tada mažasis Chuanas Pablas pakliuvo pas senelius.

Kažkas pasikeitė. Grįžusi iš darbo ir vos spėjusi persirengti Miriama imdavo klausinėti: ar daug šiandien parašei? Ar buvai išėjęs? Kur?

Chuanas Pablas sunkiai ir nenoriai atitrūkdavo nuo romano ir stengdavosi kuo trumpiau atsakyti į jos klausimus. Jis gyveno pasinėręs į romaną. Kalbėjo mažai, greitosiomis pavalgydavo ir beregint vėl sėsdavo prie mašinėlės. Rašydavo kažkokias pastabas, naršydavo po žodynus arba atidžiai, neskubėdamas skaitydavo. Miriama nedrįsdavo jam trukdyti, tik eidama gulti atnešdavo arbatos, jei Chuanas Pablas dirbdavo iki išnakčių. Ji susitaikė su padėtimi tikėdamasi, kad, užbaigus romaną, jie ims gyventi kitaip. Dabar jie rečiau mylėdavosi, ir naktį Miriama dažnai girdėdavo, kaip Chuanas Pablas keliasi ir sėda prie mašinėlės. Jai rodės, kad ji vėl regi nepažįstamo vyriškio šmėklą, kuri neramiai vartosi per miegus, paskui pašoka ir skuba užrašyti dingtelėjusią mintį. Kartais irgi atsikeldavo pažiūrėti, kaip jis dirba, o jis, regis, jos nė nepastebėdavo ir ramiai dirbdavo toliau. Sutrikusi, apsiašarojusi, ji grįždavo į lovą ir tyliai verkdavo stengdamasi, kad jis neišgirstų. Kas atsitiko? Visa bėda, kad tokios moterys kaip Miriama nesugeba suvokti kai kurių dalykų.

Tvirto, nepriklausomo būdo, ji buvo pripratusi gyventi viena. Gal, Chuanui Pablui įnikus į darbą, ji pasidarė jaut­resnė, gal jo neįprastas elgesys išmušė pagrindą iš po kojų? Dabar jis menkai skyrėsi nuo tos šmėklos, atklydusios į jos būstą ir čia pasilikusios: jis nematė jos, negirdėjo, tik dirbo – be perstojo rašė. Ją kamavo mintis, kad Chuanas Pablas niekada nebus jos, neužsibus jos būste. Ir tik todėl, sakė ji sau, kad nieko apie jį nežino. Jai nedavė ramybės abejonės: o jeigu vieną gražią dieną jis nebegrįš? Kur jo ieškos, kur gyvena jo artimieji? Kas yra jo draugai? Kaip jis užsidirba pragyvenimui? Nusižengdama savo principams, ji rausėsi jo asmeniniuose daiktuose, sklaidė jo knygas, naršė po kišenes. Nieko! Tik pastabos paraštėse, pabrauktos pastraipos. Jokių dokumentų, nieko, kas galėtų patvirtinti jo tapatybę. Degdama iš gėdos, bet žavia šypsena dangstydama savo gėdą Miriama tęsė paieškas. Ir, lyg numanydamas visa tai, Chuanas Pablas žiūrėjo į ją kupinas susidomėjimo ir... liūdesio.

Vieną šeštadienį paskambino laiškininkas. Miriama nusileido į apačią ir grįžo su laišku.

– Iš Havanos. Iš tavo draugės Napoleono bendražygio pavarde.

Chuanas Pablas paėmė laišką, palaikė ir pagaliau ryžosi perskaityti. Lėtai, kruopščiai atplėšė voką, lyg nepastebėdamas, kad į jį nukreiptas klausiamas Miriamos žvilgsnis.

– Prisimeni, kad pirmąsyk atėjai pas mane jos laiško atsiimti?

– Puikiai atsimenu, – atsakė Chuanas Pablas ir ėmė skaityti.

Skaitė minutę ar dvi, be galo prailgusias Miriamai.

– Ko gero, norėtum sužinoti, ką ji rašo?

Miriama įsižeidusi neatsiliepė.

– Taigi ji rašo tą patį, ką rašė ankstesniame laiške, kurį tu atplėšei. Klausia apie mano sveikatą, ar nesergu, ji nesupranta, kodėl aš neatsakau, prašo nedelsiant atsakyti, ji vis dar laukia manęs, o pabaigoje prideda, kad tai paskutinis laiškas, daugiau ji neberašysianti.

– Kodėl gi tu jai neatsakai? Man regis, tai kvaila.

Jie nutilo. Nežinodama, ką daryti, Miriama priėjo prie grotuvo ir paleido pirmą pasitaikiusią plokštelę – Gustavo Holsto „Planetas“. Kai suskambėjo muzika, susilpnino garsą. Chuanas Pablas atsisėdo į krėslą, Miriama liko bestovinti.

– Eikš, sėskis šalia, man rodos, norėtum sužinoti apie tą Liliją. Kadaise buvau nuvažiavęs į Havaną, į rašytojų susitikimą. Vieną vakarą klaidžiodamas po aukštutinį miestą, sutikau ją, veikiau – ji sutiko mane. Paklausė, ar aš užsienietis. Atsakiau, kad taip. O kodėl kalbu kaip jie? Iš drabužių supratusi, kad aš užsienietis. Paaiškinau, kad aš –­ meksikietis. Ji pakvietė mane į svečius. Susipažinau su jos tėvais, broliais. Po dviejų dienų nuėjome į kažkokią šventę, ir tikriausiai todėl, kad buvo labai jauna, prisipažino mane mylinti. Bandžiau įkalbėti, kad ji rimtai apgalvotų savo jausmus, bet nesugebėjau. Ir tuomet pasiūliau susirašinėti, o kai ji baigsianti mokslus, atvažiuosiu į Kubą. Kurį laiką mudu iš tikrųjų susirašinėjome, bet vėliau nebeliko laiko – įguliau į romaną.

– Juk galėjai ištaikyti progą ir parašyti keletą žodžių merginai, ar ne? Juokinga, verčiau pasakyk, kad nustojai ja domėtis, ir liaukis vaikiškai teisinęsis.
Miriamos balse pasigirdo apmaudas. Nors tai buvo menkniekis, bet ji pirmą kartą sužinojo šį tą apie Chuano Pablo praeitį ir apsiniaukė.

– Garbės žodis, negalėjau jai rašyti, o ir dabar negaliu, man reikia baigti romaną...

Chuanas Pablas irgi suirzo. Tas pokalbis jam pasirodė nepakenčiamai lėkštas. Ir jis nė nebandė to slėpti. Tą vakarą jis neberašė, o Miriama daugiau jo nekamantinėjo. Jie tylėdami žiūrėjo ištisą seriją kvailų televizijos laidų dėdamiesi, kad jiems labai įdomu. Rytą Miriama bandė atsiprašyti.

– Nėra už ką, – šaltai atsakė Chuanas Pablas, pakštelėjo jai į skruostą ir grįžo prie mašinėlės, nuo kurios buvo pakilęs tik valgyti pusryčių.

Miriama pagaliau suprato: jeigu ji nori išsaugoti Chuaną Pablą, turi duoti jam ramybę, tegu sau rašo, kiek širdis geidžia; ji ryžosi išvažiuoti kelioms dienoms. Taip jie pailsėsią vienas nuo kito, apsigalvosią likę vieni. Darbe paprašė atostogų, o Chuanui Pablui pasakė išvažiuojanti firmos reikalais. Išvykdama pastebėjo, kad prirašytų lapų šūsnis gerokai padidėjo, ir pagalvojo, jog likęs vienas Chuanas Pablas pagaliau užbaigs romaną ir galės jai skirti daugiau dėmesio.

Naktį prieš kelionę jie praleido apsikabinę, ir Miriamos akys pritvino ašarų.

– Verkiu, nes su tavimi nuostabu, tik su tavimi patyriau meilę, – klausinėjama atsakė Miriama.

Chuanui Pablui suveržė gerklę, ir jis ėmė bučiuoti jai plaukus, skruostus, kaklą, lūpas, pečius...

– Tu nepaliksi manęs, tiesa? – nevilties kupinu balsu paklausė Miriama.

– Liaukis, niekada, – atsakė Chuanas Pablas, bet nei ji, nei jis pats tuo netikėjo.

Kur tai matyta! Chuanas Pablas gyveno savo ankstesniame būste, o Miriama dvejojo svarstydama, ar jai geriau aplankyti tėvus, ar vykti į turizmo cent­rą, ir galiausiai pasirinko pastarąjį.

Po penkių dienų Miriama grįžo trokšdama apkabinti Chuaną Pablą, sužinoti, ar jis baigė romaną. Ji tvirtino sau, kad tas kūrinys sulauks pasisekimo, kad dabar ji žino viską apie jo gyvenimą ir daugiau jo neklausinėsianti, pasitenkinsianti tuo, kad gali jį matyti, žiūrėti, kaip jis rašo, skaityti jo knygas, kalbėtis, drauge klausytis muzikos. Kai devintą vakaro ji įėjo į butą, jai pasirodė, kad baldai ir visa apystata ne jos, o Chuano Pablo.

– Chuanai Pablai!

Tuščiuose kambariuose atsiliepė jos balso aidas. Ją nukrėtė šiurpas. Eidama per kambarius, ji jungė visas šviesas. Dirstelėjo į vonios kambarį, virtuvę. Nė gyvos dvasios. Valgomajame viskas kaip paprastai. Nuojautos stumiama, ji priėjo prie sekretero. Rašomoji mašinėlė stovėjo įprastoje vietoje, šalia gulėjo rankraštis. Pasklaidžiusi Miriama suprato, kad romanas baigtas. Chuanas Pablas sukūrė savo pirmąjį romaną. Įgyvendino seną svajonę. O dabar tik­riausiai išėjo išgerti arba ko nors nusipirkti, o gal pasismaginti: ko gero, visas tas penkias dienas dirbo nesitraukdamas nuo mašinėlės.

Ji persirengė, įjungė grotuvą ir ėmė laukti Chuano Pablo. Iš dyko buvimo paėmė romaną. Pirmame puslapyje paskyrimas: „Mylimai Miriamai, įkvėpusiai mane parašyti šią knygą.“ Miriama susigraudino. Kad greičiau grįžtų Chua­nas Pablas, apkabintų jį, ir juodu drauge pasidžiaugtų. Bet laikas bėgo, trečią valandą Miriama nutarė eiti gulti. Išgirsiu, kai jis įeis, ir pabusiu.

Ji atsimerkė dešimtą ryto. Buvo viena, bet vis dar tikėjosi sulauksianti Chua­no Pablo. Juk čia jo daiktai: romanas, mašinėlė, knygos. Vis dėlto Chua­nas Pablas nepasirodė nei vakare, nei kitomis dienomis. Ją vėl prislėgė liūdesys, pabudo ankstesni būgštavimai: kur ieškoti Chuano Pablo? Ko teirautis? Ji net nežinojo, kur reikėtų jo ieškoti. Smerkė save, kad įkyrėjo jam lėkštais klausinėjimais, kad elgėsi kaip paskutinė kvailė. Be reikalo kreipėsi į budėtoją, tik tai ir laimėjo, kad ši ėmė dėbčioti į ją kaip į pamišėlę. Stengdamasi išmesti Chuaną Pablą iš galvos, ji karštligiškai kibo į darbą.

manipuliacija.lt nuotrauka

Bėgo vienodos dienos. Kartą, eidama iš darbo, ji atsidūrė lifte su kolega, kuris buvo ją pakvietęs į vakarėlį, kur ji susitiko su Chuanu Pablu. Širdyje vėl krustelėjo viltis, ketino paklausti apie Chuaną Pablą, bet sutrukdė pašaliniai. Vakare jam paskambino į namus. Ir apsimetusi, kad nori perduoti Chuanui Pablui gautą korespondenciją, paklausė, kaip galėtų jį rasti. Kolega pasakė pirmą kartą girdįs tą pavardę, gal jį atsivedęs koks nors draugas. Jis taip pat neprisiminė, kaip Miriama išėjo su tuo žmogumi. Vos smilktelėjusi viltis užgeso. Miriama pakabino ragelį ir sumišusi ėmė vaikščioti po kambarius, tolydžio žvilgčiodama į Chuano Pablo romaną, knygas, rašomąją mašinėlę – jo būties daiktinius įrodymus.

Kartą Miriama užėjo į skaityklą ieškoti kai kurių duomenų savo darbui. Paprašė kelerių metų laikraščių ir ėmė skaityti. Pastarųjų metų aukštuomenės kronikoje ji pastebėjo nekrologą: Chua­no Pablo Kasalio vardas buvo stambiu šriftu, o toliau – įprastas tokiais atvejais tekstas, užuojauta mirus tokiam jaunam ir talentingam literatui. Mirties priežastis nenurodyta. Miriama pasijuto alpstanti, pritrūko kvapo, žmonės kažkur dingo, salė ištuštėjo, pražuvo stalai ir lentynos, liko tik plikos sienos, tokios nešvarios, kad supykino. Miriamai susijaukė mintys; delnu užsiėmusi burną, kad neišsiveržtų rauda, ji skaitė ir skaitė tas pačias eilutes niekaip nesuvokdama jų siaubingos prasmės. Verkė, kol budėtojas ją įspėjo, kad skaitykla uždaroma. Tuomet, negrąžinusi laikraščių, ji išėjo į gatvę ir kliūdama už praeivių nukėblino kur akys veda.

Taip nesuvokdama, kas atsitiko, ji klaidžiojo kelias valandas, kol kojos pačios parvedė namo. Galva ūžė. Miriama suprato, kad turi susikaupti ir išnarp­lioti visą tą mįslių kamuolį. Stengėsi prisiminti, kaip klostėsi įvykiai nuo pradžios, tai yra jai pirmą kartą sužinojus apie Chuaną Pablą. Nebuvo ko nė svarstyti: ji įsimylėjo šmėklą. Ir jo baldai, ir paveikslai, ir paties Chuano Pablo apsireiškimas – tai jo įsikūnijęs troškimas, nepalaužiama valia sugrįžti ir užbaigti mirties nutrauktą darbą. Ir grįžti jam padėjo Miriama. Ir ją pribloškė siaubinga abejonė: ar Chuanas Pablas ją mylėjo, ar tik ja naudojosi? Kodėl jis grįžo? Paklusdamas savo literatūriniam pašaukimui, kad užbaigtų romaną? O gal Miriama prisiviliojo jį savo intuicija? O gal Chuanas Pablas grįžo baigti kūrinio ir rašydamas įsimylėjo Miriamą? Užbaigtas rankraštis ir švelnus paskyrimas tituliniame puslapyje paskatino Miriamą susitaikyti su šia mintimi.

Ji nutarė nesikelti į kitą būstą. Tikėjosi, kad stebuklas pasikartos. Tačiau slinko mėnesiai, ir ji tik bergždžiai kartojo geidžiamą vardą, bergždžiai šimtąjį kartą skaitė romaną, stengdamasi suvokti jo prasmę, perprasti jo herojus, visokiais būdais aiškindamasi kiekvieną knygos žodį. Chuanas Pablas buvo nežinia kur – nesirodė, ir tiek. Vieną vakarą, klaidžiodama po kambarius ir tikėdamasi sulaukti Chuano Pablo ar bent išgirsti tarškant rašomąją mašinėlę, ji paėmė vieną iš knygų, jo paliktų ant sekretero, pasklaidė: Edgaro Allano Poe rinktiniai apsakymai. „Ligėjos“ epigrafe, prieš Džozefo Glenvilio pasakojimą, pabraukta dalis pastraipos: „Valiai nebaisi mirtis. Kas sugebėtų įminti visagalės valios mįsles?“

Miriama nuliūdusi tarė sau, kad tie žodžiai labai dera tam, kas nutiko, juk ne veltui Chuanas Pablas juos pabraukė –­ gal tai atsakymas į mano nerimastingas mintis, raktas, padėsiantis atskleisti paslaptį?

Kitą kartą Miriamai pakliuvo Lilijos laiškas. Ji dar sykį perskaitė jį. Jos akis kaip paprastai vėl aptemdė ašaros. Pagaliau ji suprato, kodėl Chuanas Pablas neatsakė kubietei: žinojo, kiek jam lemta gyventi, tad užmegzti arba atgaivinti draugiškus santykius būtų buvęs tik tuščias laiko gaištas. Ji pirmąsyk suvokė merginos neviltį, jos nerimą dėl mylimo ir laukiamo žmogaus dingimo be žinios. Paėmusi rašiklį ir popieriaus lapą Miriamą kreipėsi į tolimą moterį, savo nedalios draugę.

Apsimetusi vyresnio amžiaus moterimi ir velionio giminaite, ji parašė, kad Chuanas Pablas mirė, paprašė susitaikyti su likimu. Paskui užklijavo voką ir atsigulė pagalvojusi, kad reikėtų nunešti romaną kokiam nors leidėjui. Ji puikiai prisiminė savo pokalbį su Chuanu Pablu: „Niekas nerašo sau. Literatūros kūrinys tik tada įgauna prasmę, kai išleidžiamas ir patenka į rankas kritikams ir skaitytojams.“

Rytojaus dieną ji nuėjo į paštą, paskui į leidyklą, iš anksto susiskambinusi ir susitarusi susitikti. Pakeliui prisiminė Gotje žodžius: „...mano meilė stipresnė už mirtį ir galiausiai ją nugalės.“ Dingus Chuanui Pablui, tą patį ji galėjo pasakyti apie save, perskaičiusi „Ligėjos“ epigrafą.

Ir vėl atsidūrusi savo tylos ir šešėlių karalystėje Miriama suprato, kad ji jau sena, pavargusi moteris, nors jai tik dvidešimt šešeri, kad jai niekas neįdomu, kad jos kelias baigtas, kad jos gyvenimas buvo ilgas ir vargingas, nors ir netrūko potyrių bei jausmų, kad jai beliko laukti mirties ir susitikimo su Chua­nu Pablu. Ir ji pagalvojo: kiek metų teks laukti to susitikimo? O gal dienų? Bet verčiau nelaukti, tarė sau Miriama, nes kitaip Chuanas Pablas pamatys nukaršusią senę. Mirtis turi ištikti dabar, kai ji – pačiame žydėjime.

Šiek tiek numaldžiusi sielvartą tomis mintimis, vis dėlto nutarė palaukti dar kelias savaites, kol gaus palankų leidėjo atsakymą. Ji trokšta, susijaudinusi sušuko ji, pirmąsyk per tą laiką džiugiai juokdamasi, Chuanui Pablui nunešti gerą naujieną.

 

Iš ispanų kalbos vertė Valdas V. Petrauskas

René Avilés Fabila. „Casa de silencio“. – Univ. Nacional Autónoma de México, 2001.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai