Valiancina Aksak

Valiancina Aksak (Валянціна Аксак) gimė 1953 m. Smaličiuose, Nesvyžiaus krašte. Minsko universitete baigė visuotinės istorijos studijas. Jos teigimu, gyvendama Polocke pamažu pažino Tėvynę. Su dviem sūnumis ir knygomis „Kapinės“ (1992) bei „Koplyčia“ (1994) grįžo į Minską; ten išleido tris knygas: „Antikinis lietus“ (1999), „Vynas iš Kalifornijos“ (2003), „Rožininkė“ (2008). Eilėraščiai versti į lenkų, švedų, rusų ir anglų kalbas. Lietuviškai jos eilėraščiai buvo spausdinami baltarusių poezijos antologijoje „Šviesa languose“ ir 2015 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ almanache. Šie V. Aksak eilėraščiai išversti Lietuvos rašytojų sąjungos Lvove surengtose vertimų dirbtuvėse.

 

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Peizažas su kapinėmis

Vaikštau netekusi nuovokos
po prarastą rojų.
Dirbu nedirbu,
iš tuščio į kiaurą
pilstau,
glaudžiu leisgyvę mintį
prie nuvytusios sielos.
Trečiadienį baigia degti
vos rusenantis laužas,
saulė palengva
veda akis į vakarus,
atveria properšas
tarp laukinių brūzgynų
ir tapo peizažą,
kažkada plytėjusį
Getsemanės alyvmedžių sode.

 

Ir to gana

Voveraitė žaidžia
drumzlino parko
žvarbioje
ryto migloje
tarp rausvų lapų,
tokia pat ruda.
Ir to gana.
kad šypsotumeis
visą šią dieną
čia nesibaigiančio
spalio
dvidešimt ketvirtąją.

 

Pirmoji

Penktadienis.
Pasninkas.
Tėvas išėjo visiems laikams.
Užleido man eilę
prie amžinybės.
Dabar aš –
pirmoji.

 

Neviltis

Verkiu,
springdama iš nevilties –
šventikas apgieda tėvelį
ne ta kalba,
kuria gyveno,
ir aš negaliu pakeisti
svetimų žodžių
prie artimojo kapo.

 

Užnugaris

Prisiglaudžiau nugara
prie gimtosios trobos –
pajutau šilumą,
pagaliau supratau
žodžio „užnugaris“ prasmę
tą dieną,
kai jį visiems laikams
praradau.

 

Galynėjuos su vėju

Lygiai
po keturiasdešimt dienų,
kai mano tikrasis tėvas
paliko mane visiems laikams,
dangaus galios
atėmė mano
dvasios tėvą.
Stoviu plikame lauke –
galynėjuos su vėju.

 

Vėluojanti

Per anksti
gimsta anūkė,
per anksti
miršta tėvas,
per anksti
sensta vyras.
Tik aš
vėluojanti
čia,
nepažįstamam skvere,
su jaunatviškomis svajomis
ir seno vyno buteliu.

 

Rojus

Prieš keturiasdešimt metų
tu pašaukei mane į šalį
kur dangaus mana
pieno upės
ir kisieliaus krantai.
Tuo kisieliumi tapo
ištižusių figų marmalienė.
Pienu varvėjo
neprinokusių alyvuogių sultys
na o saldžiąją maną
tai ką jau sakyti
rytui gamino amaras
iš vakaro prisirijęs nektaro
nuo eglūno krūmų.
Štai toks mudviejų rojus
kaip Mozės laikais.

 

Atsisveikinimas su sodu

Nepražydusią rožę
pakąs šalčiai
ir sniegas užklos
sustingusį kraują,
balandžio rytmetį
kažkas nupjaus
apmirusią šakelę –
to jau nepamatysiu.

 

Kito rojaus nebus

40 savaičių
lepinasi kūdikis
rojaus tamsoje
ir kartą
išneria džiugiai
į šviesų pragarą,
40 dienų
klaidžioja siela
virš gimtojo krašto
nusimesdama naštą
pragaro būties
prieš būsimą rojaus
besvorę nebūtį,
40 metų
kankinasi sutuoktiniai,
puoselėdami viltį
rojaus prieš rojų,
kad pagaliau suvoktų,
jog kito rojaus
nei tas,
kuris praėjo,
jiems nelemta išvysti.

 

Nederami

Nubundu
vidurnaktį –
maudžia
nederami
vakarykščiai
žodžiai

 

manipuliacija.lt nuotrauka
manipuliacija.lt nuotrauka

 

Iš baltarusių kalbos vertė Birutė Jonuškaitė

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai