Igiaba Scego. „Brexitas“ ir imperijos ilgesys

Televizijos serialai yra puiki priemonė tyrinėti pasaulį. Jie dažnai iš anksto užčiuopia savotiškas visuomenėje besimezgančias tendencijas.

Prieš kelerius metus pasirodžius TV serialui „Seksas ir miestas“, visi prakalbo apie naujesnį feminizmo variantą, seksualinę laisvę ir nepriklausomas moteris. Žiniasklaida paleido į apyvartą temas, lig tol laikytas tabu, tokias kaip sekso žaisliukai ar erotinės pozos. Daugeliui šis TV serialas pasirodė kaip vakarietiškos laisvės sampratos non plus ultra. Samanta (taip, būtent Samanta), Kerė, Miranda ir Šarlotė neva įkūnijo naują šiuolaikinę moterį. Žiūrėjau šį serialą ne kartą, atmintinai žinau ištisas serijas. Na, beveik.

Eglė Norkutė. REX, 2017
Eglė Norkutė. REX, 2017

Vis dar kvatoju žiūrėdama tą, kurioje Šarlotė užsidaro namie su kiškučio formos vibratoriumi. Tačiau net ir mėgaudamasi serialo istorijomis įžvelgiu jame klasinę diskriminaciją, dvigubais saitais susietą su Niujorko finansų pasauliu, nuvariusiu į bankrotą pusę žmonijos. Ne veltui prieš permiegodamos su kuriuo vyriškiu Kerė, Miranda, Šarlotė ir netgi Samanta pirmiausia išsiaiškina, kiek šis uždirba ir kuriame miesto kvartale gyvena. Manhatanas yra ok, bet už Manhatano ribų – jau nekas. O jei banko sąskaitoje nesipuikuoja atitinkamas nulių skaičius, neverta nė prasidėti.

Šiandien, daugybę metų pražiūrėjusi amerikietiškus serialus, įnikau į britiškus. Tokią permainą lėmė „Dauntono abatija“, bendras britų ir amerikiečių serialas, sulaukęs milžiniškos sėkmės Jungtinėje Karalystėje. Kraulių šeimos ir jų tarnų intrigos mane įtraukė kaip niekad stip­riai. Toji dabitiška ir besaikė elegancija, apsukrios ir kandžios manieros, be to, tiesiog dievinu Violetą Krauli, Granthamo grafienę motiną (fantastiškoji Maggie Smith) su pribloškiančiu sąmoju.

Šio TV serialo istoriniam fonui pasirinkta epocha, kai Didžioji Britanija buvo prestižo, prabangos ir imperijos sinonimas – būtent, tos imperijos, kurioje „niekada nesileidžianti saulė“. Tai iš esmės nostalgiškas serialas. Čia Britannia rules, net jei atvirai tas ir nepasakoma. Situacija, primenanti pokolonia­lizmo tyrinėtojo Edwardo Saido knygoje „Kultūra ir imperializmas“ išsakytas mintis apie Jane Austen ir romaną „Mansfildo parkas“, pasirodžiusį 1814 metais. Fanės Prais ir Bertramų šeimos peripetijos vyksta Mansfieldo Parko dvare. Prašmatnus ir visapusiškai aprūpintas gyvenimas. Gyvenimas, kuriuo Fanė nuoširdžiai žavisi. J. Austen romane, nors privengiama tiesioginių užuominų, kolonija vis dėlto egzistuoja: tai Antigva, paminėta probėgšmais vos 12 kartų. Toji Antigva, iš kurios suplaukia visa Bertramų giminės (ir likusios Anglijos) prabanga.

Dabar viskas gerokai pasikeitė. Didžioji Britanija yra nedidelė šalis, nors ir turinti sostinę Londoną – pasaulio finansų centrą (ir, kaip neseniai priminė Roberto Saviano, pasaulinių srautų centrą), kone atskirą gana turtingą miestą-valstybę ne tokioje jau turtingoje valstybėje.

Karūnos brangakmenis

Tačiau kaip tik dėl šiandienos „menkumo“ britams anoji praeitis rodosi dar nuostabesnė. Štai toji praeitis, apie kurią „Dauntono abatijoje“ tebuvo užsiminta, ryškiai sutviska seriale „Indian summers“, kurio pirmasis sezonas parodytas 2015 m. per „Channel 4“. Čia leidžiamasi tiesiai į 35 mln. km² imperijos, nusidriekusios per penkis kontinentus, širdį, karūnos brangakmenį –­ neaprėpiamų gėrybių kraštą – Indiją. Didžiosios Britanijos seifas, leidęs britų salai peržengti savo ribas ir ne kartą išgelbėjęs nuo visiško kracho. Jei jau reikėtų pavyzdžio, tai be Indijos Didžioji Britanija vargiai būtų išsigelbėjusi nuo Adolfo Hitlerio siautulio.

Būtent saulėlydžio link artėjanti imperija atsiduria „Indian summers“ siužeto centre. Personažai žengia į sceną, kurioje imperijai, regis, lemta gyvuoti per amžius, bet drauge jau ima ryškėti pirmieji išsilaisvinimo judėjimo, atvesiančio prie Indijos nepriklausomybės paskelbimo, ženklai. Veiksmas vyksta 1932-ųjų Šimloje, indų mieste Himalajų papėdėje; pasakojama dviejų šeimų, Vylanų ir Dalalų, istorija. Veiksmo centre – Sintija Kofin (Julie Walters), ekskliuzyvinio Šim­los klubo, kuriame imperija it povas išskleidžia prieš akis visą tviskesį, savininkė. Tai laikai, kai į klubus neįleidžiami šunys ir indai. Greta Sintijos regime Ralfą Vylaną (Henry Lloydas-Hughesas), draskomą abejonių, ką pasirinkti: ar britų imperiją, prie kurios įsitvirtinimo jis, kaip kolonijos tarnautojas, prisideda, ar Indiją, faktiškai tikrąją savo gimtinę, kadangi čia pragyventa gerokai ilgiau nei pačioje Anglijoje.

Greta britų veikia indų personažai, minėtieji Dalalai, besirengiantys kovai už nepriklausomybę, bet niekaip nesiryžtantys nutraukti dviprasmiškų saitų su kolonijine galia. Serialas pasitelkia istorinį foną vaizduodamas įvairius personažų santykius – galią, meilę ir priklausomybę, bet iš tiesų vengia nerti gilyn. Elegantiški kostiumai, polo rungtynės, kolonijinės dekoracijos ir laukinė gamta šiame seriale kursto imperijos nostalgiją. Nostalgiją, regis, apėmusią Didžiąją Britaniją balsavimo už „Brexitą“ išvakarėse.

Nostalgiškos nuotaikos juntamos ne vien televizijoje, bet ir daug kur kitur. Užtenka prisiminti įvykį, pernai gegužę sukėlusį didžiulį Oksfordo studentų pasipiktinimą. „Oxford Union“, pasaulinio garso asociacija, į kurios debatus dažnai kviečiamos iškilios asmenybės, buvo apkaltinta rasizmu. Asociacija kuravo itin svarbų renginį, skirtą reparacijų temai, t. y. renginyje turėjo būti diskutuojama, ar Jungtinė Karalystė privalanti atlyginti buvusioms kolonijoms už praeityje patirtus išnaudojimus.

Perskaityti pranešimus prie apskritojo stalo buvo pakviesti buvęs konservatorių deputatas seras Richardas Ottaway’us, indų politikas Shashi Tharooras ir istorikas Johnas Mackenzie. Skandalas kilo dėl kokteilio. Prieš pat debatus buvo išplatintos skrajutės, vaizdavusios grandinėmis sukaustytas juodaodžio rankas ir reklamavusios kokteilį iškalbiu pavadinimu „The Colonial Comeback“ („Kolonijos sugrįžimas“) iš persikų likerio, limonado ir brendžio už itin patrauklią kainą – 2,50 £ vietoj įprastų 3,33 £.

Savaime suprantama, pasipylė protestai. Studentai, ypač priklausantys mažumoms, pasipiktinę užtvindė internetą audringais „tvitais“, kuriuose pasmerkė tai, jog keli šimtmečiai šlykštaus kolonijinio išnaudojimo buvo begėdiškai likviduoti kokteiliu. O pati „Oxford Union“ neatsitiktinai apkaltinta vis dar esanti privilegijų vieta.

Pradedant filmo „Mano Afrika“ stiliaus drabužiais ir užbaigiant „Dishoom“ restoranų, primenančių kolonialistinį 4 dešimtmečio Mumbajų, tinklu (dėl virtuvės kokybės ir kainų šie restoranai laikomi vienais geriausių Didžiojoje Britanijoje), viskas dvelkia imperija.

Neseniai atliktoje „YouGov Uk“ apklausoje 59 % respondentų pareiškė manantys, jog imperija esanti verta britų pasididžiavimo, tik 19 % jaučia gėdą dėl anos išnaudojimų epochos, o 34 % apklaustųjų palankiai žiūrėtų į tai, kad Didžioji Britanija vėl taptų imperija.

„Brexito“ kampanija

Šioji nostalgija ypač juntama politikoje. Ryškiausias pavyzdys – nacionalistinis ir itin imperialistiškas Boriso Johnsono, buvusio Londono mero ir vieno aršiausių „Brexito“ šalininkų, išpuolis prieš Ba­racką Obamą. Lašas, perpildęs kantrybės taurę, buvo Baltųjų rūmų sprendimas pašalinti Winstono Churchillio biustą iš ovaliojo kabineto. Rudolpho Murdocho dienraštyje „Sun“ B. Johnsonas apibūdino B. Obamą kaip pavydų pašlemėką kenijietį, rezgantį intrigas prieš britų imperiją ir W. Churchillio atminimą.

Šie buvusio Londono mero žodžiai buvo iškart pasmerkti kaip netinkami ir rasistiniai. Tačiau jie atspindi šalyje tvyrančią atmosferą. Ir šiandien čia kvėpuojama nekokiu oru.

Per „Brexito“ kampaniją, vieną ksenofobiškiausių kada nors regėtų Didžiojoje Britanijoje, gausiai skolintasi būtent iš kolonijinio repertuaro. Štai, pavyzdžiui, pasirodė Beno Garrisono karikatūra, šiurkščiai apibendrinusi visus palaikančiųjų Jungtinės Karalystės išstojimą iš ES argumentus. Karikatūra vadinasi „Abandon Ship“, o laivą apleidžia, savaime suprantama, britai, sėdintys gelbėjimosi valtyje, plukdančioje juos į šviesų rytojų.

Britai bėga nuo Europos, kurią B. Garrisonas vaizduoja kaip laivą, atsidūrusį ties praraja, jo kapitonas – įsiutusi ir nevilties apimta frau Merkel. Ko tik nenutinka šiame laive: Graikija vemia, Briuselio biurokratus apšaudo „įvairovė“, pramušanti laivo denyje nemenką skylę. Laivą siūbuoja grėsmingos bangos („imigracijos bangos“) bei ekonominės krizės tornadas. Be to, keleivius puola turbanais galvas apsirišę piratai: vienoje laivo dalyje vyriškis su turbanu (arabas, anot karikatūrininko) tiesia kapšą su pinigais ir yra pasirengęs viską susipirkti, laivagalyje antrasis turbaną ryšintis vyriškis gašliai priekabiauja prie undinės, o trečiasis turbanuotas plėšikas siunčia myriop iš baimės virpantį blondiną (Švediją) stumdamas į nasrus rykliui, įkūnijančiam politinį korektiškumą.

Andrew Brownas laikraščio „The Guar­dian“ puslapiuose palygino šią B. Garrisono karikatūrą su tomis, kurias spausdino nacistinėje Vokietijoje. Ten, kur vakar buvo vaizduojamas žydas, šiandien vaizduojamas arabas (taip pat ir žydas), nes islamofobija ir antisemitizmas yra tos pačios rasistinės močios pavainikiai.

Ne mažiau šiurpina pasisakymai politikų, kurie tebesvajoja apie Britannia rules, dažnai kratydamiesi atsakomybės už nukariautoms tautoms sukeltą skausmą. Konservatorių parlamento narys Liamas Foxas, pavyzdžiui, nekaltai pareiškė, kad jo šalis neturi ko sau prikišti, nes nieko tokio neįvyko. Nubraukdamas kelis istorijos šimtmečius, kolonializmą ir jo atneštą smurtą. Ir štai tokie veikėjai kaip Francisas Drake’as ar Davidas Livingstonas prikeliami iš pelenų, cituojami ir liaupsinami.

Bet jei, viena vertus, šis imperijos ilgesys persmelkia viską, – nuo TV serialų iki restoranų, – tai, kita vertus, esama tų, kurie tam priešinasi savais būdais.

Judėjimas „Rhodes Must Fall“ nusitaikė į aršiausią iš kolonialistų – Cecilį Rhodesą. Jo garbei imperija netgi buvo pavadinusi valstybę – Rodeziją (šiandienos Zambiją ir Zimbabvę). Šis žmogus pralobo iš Afrikos gėrybių, ypač deimantų, bei išgarsėjo kaip frazės (kolonijinio grobstymo kvintesencijos) autorius: „Visos tos žvaigždės... tie neaprėpiami pasauliai, liekantys mums nepasiekiami. Jei tik galėčiau, užkariaučiau kitas planetas.“ Markas Twainas apie C. Rhodesą sakydavo, kad tai Dievo, o drauge ir šėtono dešinioji ranka. C. Rhodesas neturėjo skrupulų. Jis pardavė savo sielą norėdamas sukurti ir išplėsti kasyklų imperiją. Galingųjų, nuo karalienės Viktorijos iki Rothschildų giminės, bičiulis, gebėjęs pasinaudoti pažintimis ir iš jų susikrovęs turtus.

Dabar šis asmuo, tiksliau, jo statula, tapo taikiniu. 2015-ųjų kovo 9 d. vienas studentas ir aktyvistas iš Pietų Afrikos, Chumani Maxwele, apmėtė išmatomis C. Rhodeso statulą, Marion Walgate kūrinį, nuo 1934-ųjų buvusį Keiptauno universiteto aikštės centru. Šis gestas įkvėpė nuolatinio studentų sit-in idėją ir kreipimąsi į universiteto rektorių bei institucijas su prašymu ne tik pašalinti statulą, bet ir dekolonizuoti universitetinę sistemą, kurioje apartheidas toli gražu nėra miręs: juodaodžiams studentams sunkiau įstoti nei baltiesiems, o dėstytojų gretose juodaodžiai sudaro absoliučią mažumą. Po įvairių protesto akcijų 2015-ųjų balandžio 9 d. statula buvo pašalinta. Per tą laiką judėjimas spėjo įgauti tarptautinį mastą.

Invazijos retorika

Prie „Rhodes Must Fall“ prisijungę Oksfordo studentai taip pat reikalavo C. Rhodeso statulos nuvertimo. Itin reikšminga, kad visa tai vyko universitete, kuriame dar vakar buvo ruošiami kolonijiniai kadrai, o šiandien galioja realios kliūtys mažumoms. Oksforde surengtos ne vienerios eitynės už dekolonizaciją ir lygias galimybes. Judėjimas „Rhodes Must Fall“, be abejo, sulaukia kritikos. Jį kritikuojantieji duria pirštu į troškimą naikinti: vieni prilygino aktyvistus „Islamo valstybei“ Palmyroje, kiti pasmerkė jų tariamą sektantizmą.

Tačiau „Rhodes Must Fall“, patinka mums tai ar ne, iškelia mažumų prob­lemą, kuri imperijos besiilginčioje Didžiojoje Britanijoje tampa vis aštresnė. „Britain first“, – šūkauja „Brexito“ šalininkai. Tačiau „Britain first“, virtęs identitetiniu riksmu, įdavė ginklą į rankas neonaciams simpatizuojančiam Tommy’ui Mairui, kuris vos prieš kelias dienas atėmė gyvybę leiboristų deputatei Jo Cox. T. Mairo riksmą įkvėpė šiandien skambantys neapykantos žodžiai, nukreipti prieš migrantus, kuriems primetama visa atsakomybė už tariamą kultūrinę dezorientaciją. Migrantai tampa sąmoningai nuistorintomis figūromis, kaip nacionalistų partijos „Ukip“ lyderio Nigelo Farage’o manifeste, kuriame po užrašu „Breaking Point“ („Lūžio taškas“) regime nusidriekiančią ilgą mig­rantų koloną, judančią pirmyn ir neva keliančią grėsmę britų svajoms. Štai taip invazijos retorika sugrįžta scenon.

J. Cox nužudymas yra persunktas šios propagandos, kurioje vakarykštė kolonijinė leksika šiandien virto kultūralistine ir skaldančia, kur nuolat skamba „musulmonai neturi mūsų vertybių“, kur kurstomas nepasitikėjimas kitais ir baimė. Tai žodžiai, dažnai peraugantys į smurtą ir galintys sužaloti kitų gyvenimus, pavyzdžiui, J. Cox, kurios nužudymą rašytoja Helena Janeczek feisbuke pavadino politine moteržudyste.

Imperija ir kolonijinės nostalgijos jausena įsigalėjo ne vien Jungtinėje Karalystėje, bet visame žemyne. Jei norime išsigelbėti nuo šio chaoso, privalome visiems laikams susikurti modernų, daugiakultūrį ir susiejantį europietišką identitetą, leidžiantį visiems turėti lygias teises ir vienodas pareigas.

Britiškosios imperijos, laimei, nebėra. Priklauso nuo mūsų, gyvenančių Jungtinėje Karalystėje ir likusioje Europoje, ar susikursime bendrą gražią ateitį. Ateitį, kurioje ateinančios kartos galėtų jaustis laimingos.

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

„Internazionale“, 2016 m. birželio 21 d.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai