Ramūnas Čičelis. „Bezpredelo“ laikai

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

Kai svarstoma, ar mažinti kultūros finansavimą, tampa akivaizdu, kad dėl to gali sumažėti išleidžiamų knygų, bus surengta mažiau parodų, sukurta mažiau filmų ir spektaklių – kultūrinė veikla sumenkės. Vis dėlto gilesnės finansavimo mažinimo pasekmės, kurios matuojamos ne vieneriais kalendoriniais metais, sutaps su jau seniai prasidėjusiu žanrų ir kaip tik įsibėgėjančiu kultūros formų nykimu.

Vytautas Kubilius Atgimimo prieš­aušryje išleistoje knygoje „Žanrų kaita ir sintezė“ aptarė ir diagnozavo literatūros žanrų kaitos procesus, kuriems būdinga tai, jog daugelį savitų senųjų žodinės raiškos formų uzurpuoja eseistinis stilius ir mąstymas. Literatūra, visada buvusi daugiau nei banalus gyvenimas, ima sutapti su buitine ir emocine žmogaus tikrove. Meninis tekstas jau nereiškia naujos realybės gimimo, jis – tik esamos tikrovės kopija. Personalioji esė, kurios autorius gvildena pats save, visiškai užgrobė iki tol gana sėkmingai gyvavusį formaliosios esė žanrą. Formaliojoje esė autorius įveikia savo narsicizmą, personaliojoje – jam pasiduoda ir tarnauja. Taip randasi literatūra ir kultūra, besidominti tik pati savimi. Vytautas Kavolis XX a. antrojoje pusėje pasirodžiusioje knygoje „Epochų signatūros“ apibendrina, kad nuo pat antikos ir modernybės pradžios laikų Vakarų kultūra turi keturias mąstymo, buvimo ir veikimo formas: metaforą, metonimiją, sinekdochą ir ironiją. V. Kavolio nuomone, besibaigiant žanrų kaitai ir sintezei mene, bus pereita prie minėtų keturių formų naikinimo. Šis procesas nėra vien lietuviška realija, tai būdinga visai vakarinei pasaulio pusei.

Metafora nuo senovės graikų laikų reiškė žmogaus gebėjimą literatūros tekste ir draminiame spektaklyje kurti skirtingų reiškinių ir daiktų panašumu pagrįstas asociacijas. Tai išskirtinė meno savastis, kurios, atrodė, niekas negali sunaikinti. Vis dėlto, kai meno kūrinio fragmentas teturi tiesioginę reikšmę, apie metaforą ir jos galimybes kalbėti tampa sunku. Šiandienos meno kūriniui jau neužtenka to, kas visada buvo jo tapatumo centras – perkeltinės reikšmės, nesusijusios su utilitariu, etiniu, politiniu ar ideologiniu tikslu. Simboliška tai, jog prieš menui imant prarasti metaforas, XX a. pradžioje klestėjo estetizmas, pabrėžęs būtent kūrinio nesuinteresuotą prigimtį. Kai mąžta metaforų, menas ima apsimetinėti viskuo – ir publicistika, ir eseistika, ir moralu, ir tiesiog didaktine elgesio instrukcija.

Metonimija – logikos mene ir moksle teritorija. Kai prarandama ši kultūros forma, visa tampa sąlygiška ir reliatyvu. Ši kultūros formų slinktis labiausiai susijusi su reliatyvumo teorijos išradimu, priklausančiu Albertui Einsteinui ir kitiems XX a. pradžios mokslininkams. Priežastis moksle ir iš dalies mene vis mažiau veikia pasekmę – vieno ar kito reiškinio, apimančio priešingybes, skirtingi poliai vis rečiau įvardijami perkeliant reikšmę. Iki XX a. toks žaidimas reikšme tik padėdavo išryškinti objekto, apie kurį kalbama, logišką prigimtį – tik perkėlę priežasties reikšmę pasekmei (ir atvirkščiai), dar galėjome mąstyti apie priežastį arba pasekmę iš loginio atstumo. Metonimijos atsisakymas reiškia mūsų susitaikymą su tuo, kad daiktai ir reiškiniai neturi tiesos matmens, ir su tuo, kad nieko tikra apie nieką negalime žinoti. Švietimo epochos ir pozityvizmo projektas Vakarų kultūroje artėja pabaigos link. Metoniminis reikšmės perkėlimas skamba kaip „pernykščio sniego“ paieškos.

Sinekdocha iš prigimties leidžia mums pagal reiškinio dalį spręsti apie visumą. Tai teologinio, religinio mąstymo ir kultūros forma. Suprantama, jos nykimas labiausiai matomas, stebint šiuolaikinio pasaulio sekuliarizaciją. Arvydas Šliogeris ne viename interviu yra kalbėjęs apie naujuosius „sai babas“, kurie lyg indulgenciją dalija žmonėms gražios ateities pažadus ir, kas svarbu kalbant apie sinkedochinio mąstymo degradaciją, galimybę suprasti visą pasaulį ir su juo susilieti. Tradicinė religija žmogui dar siūlė kuklesnį ir tikresnį tikslą – ramiai gyventi savo dalinį gyvenimą, vargti savo dalią, tikint, kad toje dalyje sinekdochiniam reikšmės perkėlimui padedant atsispindi pasaulio visuma. Deja, šiuolaikiniam žmogui reikia daugiau, bet tokio poreikio rezultatas yra neabejotinai reiškiantis dar vienos Vakarų kultūrinės kolonos – sinekdochos – griūtį.

Ironija labiausiai sietina su žmogaus kritinio mąstymo galiomis. Kai nesuvokiame pašiepiamo pokšto, mūsų kritiniam mąstymui išties kilęs didelis pavojus. Ironija nuo seno reiškė žmogaus gebėjimą matyti to paties reiškinio ypatybių ar žmogaus savybių neatitikimo derinį, kuris vertas pirmiausiai juoko. Mūsų laikais ironiją pakeitė elementarios patyčios, nes žmogus dabar tesugeba matyti savo ir kito žmogaus skirtumą, iš kurio neva reikia juoktis, tačiau gerokai dažniau – piktintis. Juoko kultūra virto pykčio amorfija.

Šių keturių pamatinių formų nykimas ir griūtis mus atvedė ir tebeveda prie būvio, kurį Leonidas Donskis knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ yra pavadinęs žargoniniu žodžiu „bezpredelas“. Kai belikęs vienintelis žanras – tragikomedija, – mūsų kažkada buvęs kultūrinis mąstymas, buvimas ir veikimas virto beformių išsišokimų virtine.

Sumažinto Lietuvos kultūros finansavimo poveikis, lyginant su aptartomis epochinėmis slinktimis, žinoma, bus nedidelis, tačiau žymės aiškią valdančiųjų valią būti ne kultūroje, o bemoksliame, nepripažįstančiame jokio meno, save suvokiančiame kaip „sai babas“ ir iki absurdo piktame „bezpredele“ – su tuo juos ir pasveikinkime!

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai