Banali psichologija menininkui reikalinga. Pokalbis su Genovaite Bončkute-Petroniene

Su psichologe, psichoterapeute, prozininke Genovaite Bončkute-Petroniene kalbasi Jūratė Visockaitė

 

Genovaitė Bončkutė-Petronienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Genovaitė Bončkutė-Petronienė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai klientas atsisėda prieš jus žinodamas, kad tuoj reikės išversti savo sielą ir smegenis, kodėl nė kiek pati neatsiveriate (nors gal klystu)? Kodėl sielų daktarai nieko nepasako apie save? Jie yra anonimai, automatai, pardavėjai / aptarnautojai (atsispiriant nuo jūsiškio ligonio pavadinimo „klientas“), nes taip klientui lengviau?

Genute, pasakykit ką nors intymaus apie save, pavyzdžiui apie vaikystę ir tėvus.

Psichologas turi atsiverti tik tiek, kiek tai gali būti naudinga klientui – klientas atėjo čia tik dėl savęs, moka už tai, ir ne kartą iš jų girdėjau, kad, jei psichologas ima pasakoti apie save, jie pasijunta išnaudojami. Kita vertus, psichologo anonimiškumas turi didelę prasmę – kai nežinai, su kuo kalbiesi, tiksliai suprojektuoji į psichologą tai, kuo tiki, ką manai apie žmones, o tuos įsitikinimus svarbu suprasti, nes jie dažnai ir yra nepasisekusių santykių priežastis. Pavyzdžiui, geri, nusižeminę žmonės atsiprašinėja, kad kelias minutes pavėlavo, kad ką nors griežčiau pasakė, kad šitaip paklausė – jie tikisi, kad kiti, taip pat ir psichologas ant jų pyks. Žmonės, turintys savivertės prob­lemų, tikisi kritikos ir nuvertinimo, silpni žmonės mano, jog psichologas labai stiprus – kuo tik nebuvau klientų akyse! Jei psichologas papasakoja apie kokią nors savo problemą, kai kurie liguisti žmonės nusprendžia, kad jis ne dievas, o nedievo jie neklauso. Gerai tuomet, kai kažką sėkmingai išsprendęs psichologas pasidalija ir savo asmenine patirtimi, nes žmonės nori gyvų, įtikinamų pavyzdžių ir kartais jais seka. Aš statistiškai daug labiau atsiveriu nei mano kolegos (pavyzdžiui, psichoanalitikai iš viso griežtai saugo anonimiškumą) – vien jau mano knygose yra daugybė mano pačios minčių, gal todėl pas mane ateina nemažai paranojiškų žmonių – daugiau žinodami, kokia esu, jie jaučiasi saugiau.

O mano vaikystė, deja, turėjo nemažai nykios sovietinės vaikystės bruožų – su manim, kaip ir su daugeliu tuomečių vaikų, nebuvo draugiškai šnekamasi, manęs nebuvo klausomasi ar su manimi tariamasi, daugiausia nurodinėjama. Tėvai buvo nervingi, mėgdavo daug ir be perstojo kalbėti, turėjau jų klausytis, sekti veido išraiškas, nuspėti, kada supyks. Aišku, buvo ir gerų, idealistiškų dalykų, įdomaus laisvalaikio. Toks jų elgesys mane įpratino kitus žmones matyti ir jausti geriau nei save, tad psichologe būti man visiškai natūralu. Turbūt tada ir atsirado noras išmokti kitų, atidesnių, neprievartinių santykių būdų, noras išeiti iš amžino susimenkinimo, baimių – to visą gyvenimą mokausi pati ir mokau tuos, kurie tuo keliu nuėję mažiau nei aš.

Po tiekos metų darbo, artimo kontakto su vyrais ir moterimis, ką manote apie homo sapiens? Esate turbūt skaičiusi daug neviešinamos medžiagos apie klientų atsivėrimus ant tų legendinių kušečių prieš 100–150 metų ir dabar. Ar žmogus keičiasi?

Kadangi į psichologiją įžengiau labai jauna, vos 21-erių, iki to laiko dar nebuvau susiformulavusi išsamios nuomonės, kokie yra žmonės. Bet keli dalykai tikrai atsivėrė. Pirma – žmonės yra daug nelaimingesni, nei pasirodo viešai. Daugelis jų vaikiškai jautriai reaguoja į įvairiausius niekus, kai kurie tas emocijas slopina alkoholiu, persivalgymu, internetu, kiti jaučia jas gyvai, bijo, siunta, verkia. Antras dalykas – jie labai mažai gilinasi į kitus ir nesupranta net savo artimiausių žmonių. Tai nuolat patiriu porų konsultacijose – pakalbėjusi su žmonėmis keletą valandų, jau matau tai, ko jie nesupranta ir net nenori suprasti gyvendami kartu ne vienerius metus.

Jūs pati rašote. Esate išleidusi kelias knygas, netgi romaną „Neįvykusi terapija“ („Vaga“, 2011), sulaukusį ir skaitytojų dėmesio, ir aršios R. Tamošaičio, G. Kazlauskaitės, A. Jakučiūno kritikos. Neturėjote progos jiems atsakyti, apsiginti, pasiteisinti. Ar nenorėtumėte to padaryti dabar?

Iš tiesų jau primiršau tas recenzijas ir iš naujo skaityti jų nesinori, vadinasi, jos man nebuvo malonios. Bet gerai atsimenu svarbiausią savo reakciją. Galvojau ir tebegalvoju, kad recenzijos, kritikos esmė – nutiesti tiltą tarp rašytojo ir skaitytojo, padėti kūrėjui geriau suprasti, kaip jo kūrinį suvokia kiti, kad galėtų tobulėti kūryboje. Būtent tai stengiausi rasti šiose recenzijose ir beveik neradau. Jose buvo itin mažai rašoma apie formą ir labai kritikuojamas turinys. Na, o turinio atžvilgiu mes, psichologai, irgi turime savo pagrįstą nuomonę, tad šios kritikos dalies nelaikiau tokia svarbia. Man kilo kitas klausimas: kodėl buvo taip stipriai sureaguota būtent į mano knygą? Knygų kasmet parašoma tikrai nemažai. Panašu, jog mano knyga tuos kritikus stip­riai palietė emociškai, kažkas jiems pasirodė itin artima ir jautru. C. G. Jungas sako, kad aršiausiai mes puolame tai, kas atspindi mūsų „šešėlį“ –­ savybes, mintis, kurios mumyse yra, bet mes neleidžiame joms įsitvirtinti sąmonėje. O gal toks susidomėjimas kilo, nes į rašymo teritoriją įėjo kitos profesijos, luomo, kurio dažnai bijomasi, atstovė? Žinoma, tai tik spėlionės. Bet iš esmės net ir neigiamų recenzijų srautas man patiko – jis rodė, kad knyga stipriai veikia žmones, be to, tai prisidėjo prie jos populiarinimo.

Nežinau, ar galiu paklausti sunkių, neleistinų klausimų apie jūsų klientus. Jeigu klausydamasi žmogaus atsivėrimo staiga suvokiate, kad prieš jus – suicidinis klientas, kaip elgiatės? Ar psichiatrai vėliau atsako už tokį pas jį užsiregistravusį klientą, už „nepavykusią operaciją“?

Šiuo klausimu, ačiū Dievui, nedaug ką galiu pasakyti. Poliklinikoje klientai psichologą pasiekia tik praėję pro psichiatrą, taigi jų suicidiniais ketinimais jau būdavo pasirūpinta, o į privačią praktiką tokie klientai nelinkę ateiti. Suicidinius žmones konsultavau tik psichologinės pagalbos telefonu studijų metais ir iš karto po to. Mes žinojom taisyk­les, kaip su jais kalbėti, bet, akivaizdu, didelės atsakomybės nebuvo. Moralinės dilemos mano darbe dažniau iškyla klientui pasakojant, kaip blogai elgiasi ar ketina elgtis su kitais žmonėmis. Viena vertus, turiu jam padėti, kita vertus, nenoriu, kad dėl mano pagalbos nukentėtų kiti. Na, pavyzdžiui, vyras, įklimpęs į santuokos neištikimybę, nori mano padrąsinimo, moteris planuoja, kaip po skyrybų atkeršys vyrui ir pan. Paskui dar ateina antroji pusė, pasakoja, kaip terapija paveikė santykius... Visada sudėtinga, kai klientas prisistato vienas pats – visi atėję pas psichologą atrodo tokie geri, jautrūs, nuskriausti, o namie gali elgtis baisiai, meluoti patys sau. Bandau kuo dažniau prisikviesti ir antrą pusę bent vieno pokalbio, kad būtų kuo daugiau objektyvumo.

Teigiama, kad kiekvienas pasiturintis, apdraustas amerikietis turi savo psichologą. Pas mus ši sritis vis dar apleista. Žinau, jog daug jaunų žmonių vartoja antidepresantus – tai paprasčiau ir pigiau nei psichoterapija. Ką jūs pasiūlytumėte sveikatos minist­rui A. Verygai?

Sakyčiau, kad ši sritis tarp jaunimo jau nėra apleista – kur kas rečiau pas psichologą eina žmonės, kuriems per 50. Jauni žmonės konsultuojasi, tuo didžiuojasi, siunčia savo draugus ir daro tai daug noriau, nei vartotų antidepresantus. Vaistus daug kas supranta kaip pralaimėjimą, o pasitarę su psichologu jaučiasi išmintingesni už aplinkinius. Tačiau privati psichoterapija daug kam per brangi. A. Verygai pasiūlyčiau įsteigti gerokai daugiau psichologų etatų visų pirma mokyk­lose, vieno psichologo ten tikrai neužtenka. Reikia daugiau psichologijos pamokų ir pratybų mokykloje – turtingesnės šalys tai daro jau gana rimtai. Taip pat ir poliklinikose psichologai gana smarkiai apkrauti, pacientai gali ateiti tik aštuonis kartus, to dažniausiai neužtenka. Na, ir, žinoma, reikia daugiau projektų, darbo grupių, kurios galėtų susitikti su vyresniais, prasigėrusiais asmenimis ir potencialiais savižudžiais kaimo vietovėse.

Esate dar ir supervizorė – kolegos ateina pas jus pasikonsultuoti dėl sudėtingų situacijų ir tiesiog apsiraminti nuo klientų skleidžiamų fluidų. Esate stipri moteris – išmokote tokia būti. Ką patartumėte (ar patariate) savimi nusivylusiam, o gal ir iš tiesų impotentui kūrėjui – kur jam dėtis, ką daryti?

Savęs labai stipria nepavadinčiau, bet ne pats stipriausias žmogus dar geriau padeda, geriau supranta kitų kančias. Ką patarti būtent kūrėjui – klausimas keblus. Daugiausia teko konsultuoti Dailės akademijos absolventų, nes nemažai metų ten dėsčiau. Galiu pasakyti: menininkas labai gerai reflektuoja savo vidų, priima ir atskleidžia tau keisčiausius jausmus ir mintis, tačiau, palyginti su kitų profesijų žmonėmis, gan sunkiai juos keičia. Taip yra greičiausiai todėl, kad daugelio menininkų vaikystė yra blogesnė, sunkesnė nei statistinio žmogaus – tai patvirtina ir psichologiniai tyrimai. Vadinasi, patirtos traumos gilesnės ir mažiau keičiamos. Be to, menininkas turi pagundą nieko nekeisti, o iš skausmų spausti meną. Tarp menininkų, kitaip nei tarp mokslininkų ar gydytojų, nuo psichologų daug mažiau slepiama, o tai, kas liguista, daug mažiau smerkiama, kartu yra gerokai mažiau ambicijų tapti sveikam ir sėkmingam. Dar viena didelė menininkų bėda – narcisizmas. Daugelis jų giliai viduje labai abejoja savo verte, todėl itin skaudžiai priima kritiką, pasiūlymus. Geriausia visai nesiartinti prie psichologo, nes pasijustų suskaičiuotas, nesveikas, o ne ypatingas, kenčiantis ir unikalus. Aš jį suprantu, ir pati turiu šiek tiek tokių bruožų, ne veltui bandžiau ir bandau rašyti. Tačiau psichologija, kartais net visai elementari, menininkams galėtų daug duoti. Jei nesinori ieškoti tinkančio psichologo, galima pastudijuoti psichologines knygas. Taip, palyginti su didžiąja literatūra, jos banalios ir primityvios, bet bėda ta, kad ir pats menininkas santykiuose su žmonėmis, su savo darbo problemomis gali būti primityvus ir liguistas, nors jo kūriniai sudėtingi ir jautrūs, tad ta banali psichologija ir yra tai, kas reikalingiausia.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai